Pradinis ugdymas XXI amžiuje: nuo teorinių prielaidų link gerosios patirties

Vasario–kovo mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija Vilniuje ir Kaune kvietė ir kvies pedagogus į konferencijas, skirtas ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams. Pirmiausia Vilniuje vyko renginys pradinio ugdymo tema. Jį sudarė pranešimų sesija ir patirtinės pažintys su ugdymo praktikomis.

Integralus ugdymasis – galimybė pagerinti asmeninę ūgtį

 

Integraliu ugdymu, pasak VDU partnerystės docentės Jolantos Vengalienės, kuriamas vientisas mokinių pasaulėvaizdis. Išskirtinės šio ugdymo savybės yra visapusiškumas, darna su savimi, ugdymas organizuojamas kaip sistema neskaidant į atskirus nesusietus mokomuosius dalykus. Integruojančioji ašis išliekame mes patys, besiugdantieji, į kiekvieną problemą, faktą, reiškinį žvelgiame iš vaiko pozicijų. Integruotas ugdymas orientuotas į įvairiapusio mąstymo ir analitinių gebėjimų ugdymą.

Remiantis šiuo metodu siekiama, kad vaikas matytų save visuomenės dalimi. Turime susitvarkyti su žiniomis, kad gebėjimai taptų įgūdžiais ir vaikai gerai jaustųsi visuomenėje, žinotų, kur, kada ir kaip veikti, galėtų daryti įtaką ir pokytį. Ypač naudingas darbas grupelėse, kad vaikas matytų, jog su tokiais įgūdžiais ir žiniomis jis nėra vienas, gyvenimo įgūdžių lavinimas išeinant iš mokyklos teritorijos. Integruotos pamokos vertingos, įdomios, bet reikia atrinkti vertę, tikslingumą, kokybę.

Asmeninę ūgtį galima pasiekti tik ėjimo būdu, ne laukimo, kol pažadins, kad jau penktadienis, viskas pasibaigė. Eiti nuo pirmadienio iki penktadienio, nepamirštant, kad ir savaitgalį bus tas pats, nes vaikai turi atsinešti išmokimą į savo namų erdvę veikdami, ieškodami ir tyrinėdami.

Kompetencijomis grįstas ugdymas pradinėse klasėse

 

Dokt. Jovita Panomariovienė apibūdino XXI a., kuris pasižymi nepastovumu, neapibrėžtumu, sudėtingumu, dviprasmiškumu, todėl šioje eroje prašoma ne tik įprastų žinių, bet ir kompetencijomis grindžiamo švietimo, užtikrinančio tinkamą kompetencijų panaudojimą socialiniame gyvenime. Kad galėtų prisitaikyti prie sudėtingumo ir neapibrėžtumo, pradėtų kurti geresnę ateitį, kiekvienas besimokantysis privalo turėti kompetencijų, kurios leidžia ugdyti ir apmąstyti savo ateities perspektyvą. Dėl šių pokyčių keičiasi mokyklų kultūra, pedagogika, siekiant užtikrinti, kad visi mokiniai galėtų sėkmingai mokytis. Norint dirbti inovatyviai, kokybiškai, atsakingai ir kūrybiškai, ugdymas reikalauja daug pastangų. Siekiama, kad mokiniai išmoktų mokytis visą gyvenimą, valdyti ir suprasti didelį duomenų, informacijos kiekį, gebėtų spręsti problemas, ateityje būtų kūrybingi mąstytojai, tad jiems reikia įgūdžių ir gebėjimų, kurie leistų prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos. Tokie gebėjimai kaip bendradarbiavimas, kūrybiškumas, problemų sprendimas, kritinis mąstymas sudaro bendrųjų kompetencijų gebėjimus, dabar, esant technologijų pažangai, įgauna naują prasmę ir aktualumą.

 

Kompetencija apima žinias, įgūdžius, nuostatas, vertybes. Kompetencijomis grįstas ugdymas yra integruoto ugdymo pagrindas, numato integruotą mokymąsi, remdamasis apibrėžtomis kompetencijomis, kurias besimokantieji įgyja mokydamiesi aktyviai dalyvaujant. Integralaus ugdymo pagrindas yra tai, kad žinios iš skirtingų sričių ir kontekstų sujungiamos siekiant pagerinti besimokančiojo patirtį ir ugdymą sieti su gyvenimu, rodant tam tikrų skirtingų mokslo elementų holistinį panaudojimą sprendžiant problemas. Integruotas ugdymas leidžia mokiniams mokytis visapusiškai, be apribojimų, kuriuos dažnai nustato dalykų žinios, laiko ribos. Integracija pripažįsta ir ryšius, kurie egzistuoja tarp visų dalykų.

 

Martyno Musteikio nuotr.

Atlikus empirinį tyrimą paaiškėjo, kad, kai ugdymo procesas organizuojamas pagal integruoto ugdymo principus apimant dalykines ir bendrąsias kompetencijas, veikla gali būti lankstesnė ir priimtinesnė mokiniams, svarbu, kad mokytojas ne tik gebėtų kurti ugdymosi turinį, bet ir turėtų tam palankias sąlygas (tai informacinės technologijos, robotai, planšetės, enciklopedijos, žinynai), nes technologijos padeda kurti turtingesnę mokymosi aplinką. Taikant integruotą mokymąsi, pakeičiamas mokinio požiūris į mokslą, stiprėja motyvacija mokytis, kompetencijomis grindžiamo mokymo sėkmė priklauso nuo daugelio kintamųjų, vienas svarbiausių – ugdymo aplinkos parengimas, sąlygų mokiniui mokytis savarankiškai sudarymas. Tai padaryti leidžia integruotas ugdymas. Kompetencijomis grįstas ugdymas reiškia, jog vietoj to, kad būtų orientuojamasi į pažymius ir metinius mokymo planus, pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad kiekvienas mokinys yra kompetentingas dalyko atžvilgiu. Integruotam turiniui kurti svarbu parengti mokytoją taip, kad jis būtų stiprus dalykiniame turinyje, turėtų geras bendrąsias kompetencijas, žinotų grupinio darbo sudarymo principus, gerai valdytų informacines technologijas ir nuolat tobulėtų šioje srityje, gebėtų reflektuoti savo darbą. Mokiniai, žinodami, ką daro ir dėl ko mokosi, gali ugdyti ir taikyti įvairius įgūdžius ir nuostatas, aktyviai įgyti kritinio mąstymo, problemų sprendimo, bendra(darbia)vimo įgūdžių.

Veiklos tyrimais grindžiama pradinio ugdymo praktika

 

Prof. dr. Daivos Jakavonytės-Staškuvienės manymu, šiandien veiklos tyrimais gyvena dauguma Lietuvos mokyklų: „O jei to nedaro, rekomenduoju. Tai viena pažangiausių strategijų, kuria turėtų būti grindžiama ateities mokykla ir jos veiklos samprata, nes veiklos tyrimas leidžia keisti esamą ugdymo praktiką, ieškoti naujų veiklos būdų, kurie visiems ugdymo proceso dalyviams užtikrintų teigiamus pokyčius. Kad ūgteltų ne tik vaikų pasiekimai, bet ir mūsų mokytojų kompetencijos, išmoktume šio to naujo, nebijotume to taikyti. Visa tai leidžia jaustis motyvuotiems ir eiti į priekį.“ Svarbu, kad tai būtų daroma sistemingai, sudarant planuotą veiksmų strategiją ir stebint, kaip keičiasi praktika, aplinka, ką kiekviena naujovė suteikia. Šiuo atžvilgiu Lietuvoje dar tik mokomasi – yra daug gerų praktikų, bet jos greitai pamirštamos: dažnai vienais metais įgyvendinamos, o vėliau nebekartojamos. Bet geroji praktika sukuriama tik ją išbandžius keletą kartų, kelerius metus vis kituose kontekstuose.

 

Tai lyg būdas pasižiūrėti į tai, ką darai, iš šalies, įvertinti, ką reikėtų keisti, tobulinti, novatoriškų mokymosi būdų paieška, svarbu, kad būtų daroma fiziškai ir emociškai saugioje aplinkoje.

Šis tyrimas susijęs su mokytojo profesinių kompetencijų aprašu – mokytojai turėtų įvaldyti strategiją, gebėti organizuoti tyrimą pagal tam tikrą struktūrą, pasirinkti tinkamus tyrimo metodus.

„Kai kuriuos bakalauro studentus ir mokytojus gąsdina žodis „tyrimas“, atrodytų, turintis akademinį atspalvį, susijęs su didelės apimties ataskaitų rengimu ir pan., bet šiuo atveju veiklos tyrimas yra mokytojo kasdienybė, vyksta nuolat, tik priklauso, kaip jį fiksuojame duomenis, kaip stebime, kokius tikslus išsikeliame. Tie mokytojai, kurie įvaldo šiuos tyrimus, priima duomenimis grįstus sprendimus. Tai itin aktualu tobulinant ugdymo praktiką. Todėl raginu jus nebijoti“, – į konferencijos dalyvius kreipėsi D. Jakavonytė-Staškuvienė.

Mokymasis bendradarbiaujant pradinėse klasėse: tarptautinio projekto DICO+ patirtys

 

D. Jakavonytė-Staškuvienė pasakojo, kad su Vilniaus Medeinos pradine mokykla bendradarbiavimo klausimu dirbo ilgiau nei trejus metus ir pokytis labiausiai buvo juntamas trečiaisiais metais. Projektą inicijavo Prancūzijos Vakarų Bretanės universitetų aljansas, interneto svetainėje yra 75 nufilmuotos veiklos iš visų dalyvavusių valstybių, šią medžiagą gali naudoti, ją analizuoti visi pedagogai. „Mums tai buvo nauja, bet Prancūzijoje mokslininkai ir pedagogai, norėdami pamatyti pokytį, veiklas filmuoja. Visa tai vėliau analizuojama. O dabar, kai lankiausi ten prieš kelias savaites, universiteto koridoriuje važinėja žmogaus dydžio (už mane kiek mažesni) robotai, įrašinėjami mokytojų balsai – bus pagalbininkai vaikams, kai jie sirgs, negalės ateiti į mokyklas ir dirbs nuotoliniu būdu. Dirbtinis intelektas ateina“, – įspūdžiais iš Prancūzijos dalijosi profesorė. Projektą ketinama tęsti ir, priešingai nei ankstesniame etape, kai veiklos buvo įgyvendinamos savo šalių kontekstuose, ketinama vienodas veiklas planuoti visiems kartu (skirtingų šalių atstovams), paskui išbandyti pagal tam tikrą amžiaus grupę. Dar norima, kad pagal tai antrame kurse būtų paruošti universitetų studentai ir vėliau per trejus metus bandytų mokyklos, taip pridėtinė vertė būtų dar didesnė. „Pradėjome kartu dirbti prieš pandemiją, išsiaiškinome, kuo mokymasis bendradarbiaujant skiriasi nuo darbo grupėje – labiausiai tuo, kad kiekvienas vaikas gauna užduoties dalį, be kurios visi kiti komandos nariai negali pajudėti, kad būtų įgyvendintas bendras veiklos rezultatas. Mums buvo iššūkis sukurti instrumentus, kad procesas vyktų būtent taip“, – pasakojo D. Jakavonytė-Staškuvienė.

 

Pamokos studija – geras būdas siekti pokyčio, nes grupę sudaro ne mažiau kaip trys mokytojai, dirbantys paralelinėse pradinėse klasėse, jie kartu planuoja procesą, pasirinktos veiklos turinį, tada formuluoja veiklas, tariasi, paskui išbando klasėse, kai vienas mokytojas veda pamoką, o kiti du – stebi. Šiame projekte stebėdavo ir mokslininkai. Ne mokytojus, o tris skirtingų gebėjimų vaikus, su jais kalbėdavosi po pamokos, kad būtų aptartas jų mokymosi procesas, kodėl jie vienaip ar kitaip reagavo tam tikrame pamokos etape. Paskui peržiūrimas duomenų laukas (visos pamokos filmuotos penkiomis ar šešiomis kameromis, kad apimtų visas perspektyvas). Pagal tai pakoreguota pamoka vėliau vedama kito mokytojo ir vėl stebima kolegų ir t. t. Po trečio etapo medžiaga kokybiškiausia, tinkamiausia skirtingų gebėjimų mokiniams.

 

VDU partnerystės docentė Renata Bernotienė paaiškino, kad pamokos studijos metodas integruoja mokymą ir tyrimą, teoriją ir praktiką, padeda sutelkti mokytojų bendruomenę ir ją puoselėti, ugdo bendradarbiavimą ir refleksiją, kas itin svarbu tobulėjimui, integruoja naujas idėjas planuojant pamoką. Bendradarbiaudami mokytojai rengia vieną planą, tai iš dalies atrodo lengva (nes jis tik vienas), bet keliese tą daryti pareikalauja daugiau laiko, tarimosi. Keliskart tobulinant planą stengiamasi, kad mokiniai galėtų geriau pademonstruoti bendradarbiavimo gebėjimus dėl tarpusavio priklausomybės grupėje. „Man buvo įdomu, nes aš buvau svarbus“, – džiaugėsi vaikas, kurio atliktos užduoties duomenų reikėjo visiems, jis patyrė sėkmę.

Pamokos studijos metodo taikymas stiprino mokytojų profesinį bendradarbiavimą, komandinio darbo gebėjimus, giluminį mokymąsi ir mokinių mokymosi pažangos stebėseną. Mokymasis bendradarbiaujant pripažįstamas kaip mokymo strategija, kuri skatina mokymąsi ir socializaciją.

 

Temą apie šią konferenciją tęsime. Naudingos informacijos pradinukų mokytojai gali rasti čia.