Pirmosios mokytojystės patirtys

Norint būti geru savo srities specialistu, turėti didelį žinių bagažą – tiesiog būtina. Vis tik jas įsisavinti įmanoma vieninteliu būdu – išbandžius praktikoje. Šiandien „Mokysiu“ tinklalaidėje bus kalbama apie pirmuosius pasibandymus būti mokytojais – būsimųjų pedagogų praktikos galimybes. Kaip atrodė jų pirmoji pamoka? Kokios yra praktikos galimybės? Ar praktika užsienyje, tarptautinė patirtis šiandienos mokytojui – būtina?

 

Apie tai tinklalaidės „Mokysiu“ laidoje diskutavo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo vadybos ir lyderystės magistrantūros studijų programos studentė Lina Ignatavičiūtė, Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos ir logopedijos studentė Auksė Lebedaitė ir mokytoja Lina Bagdzevičiūtė, baigusi Biochemijos bakalaurą Vilniaus universitete.

Mokytojas – visų galų meistras

 

Mokytoja L. Ignatavičiūtė įsitikinusi, kad pedagogo pašaukimas turi ateiti iš prigimties. Būdama vos penktoje klasėje, ji visiems pranešė, jog bus pradinių klasių mokytoja. Vis tik, pašnekovės teigimu – daugelis pedagogų, kaip ir ji pati, pašaukimą atranda mokydami brolius ir seseris. Tačiau L. Ignatavičiūtė atviravo, kad šiai specialybei labai trūksta visuomenės pagarbos ir pripažinimo, mat tai – prestižinė sritis.

„Mokytojavimas netrunka tik 45 minučių. Kiekvieną kartą bendraudamas su tavimi tikinčiais žmonėmis, pasakoji jiems istorijas, savo išgyvenimus ir supranti, kad atlieki labai svarbų darbą. Kiekvienas tavo pasakytas žodis turės įtakos jų gyvenime. Aš pati prisimenu daug prisimenu ir daug pradinių klasių pamokų, ir vyresnių klasių mokytojų pasakytus žodžius“, – kalbėjo ji.

 

Chemijos mokytoja dirbanti L. Bagdzevičiūtė teigė, kad kompetentingas pedagogas turi išmanyti ne tik savo dėstomą dalyką, bet ir būti geras psichologas bei vadybininkas, negalintis pasislėpti už kompiuterio ekrano.

 

Tinklalaidėje dalyvavusios mokytojos įsitikinusios – dirbant šioje srityje svarbu nebijoti klysti, išlikti maksimalistu, svajoti ir drąsiai tas svajones pildyti.

Pirmoji praktika įsimena ilgam

 

Visos pedagogės atviravo, kad praktika – tolygu nežinomybei, bet pasižymi maloniu laukimu. Kiekvienos iš jų patirtys skirtingos, tačiau itin vertingos, o galimybių pasisemti praktinių žinių netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

„Aš labai norėjau išvažiuoti į užsienį. Mums dėstytoja pasiūlė galimybę vykti į tarptautinę mokyklą Belgijoje. Praėjau konkursą, užsipildžiau visus dokumentus, su savimi į kompaniją pasiėmiau grupiokę ir išvykau. Ten vaikai į mokyklą pradeda eiti nuo penkerių metų, yra ir lietuvių klasės. Mes turėjome galimybę pamatyti, kaip mokymo procesas vyksta visai kitokioje švietimo įstaigoje. Joje mokosi visos Europos Sąjungos vaikai. Šioje mokykloje visi bendradarbiauja, mokosi iš skirtingų programų, pritaikytų skirtingoms kultūroms. Tokia patirtis leido vienu metu susipažinti su visos Europos ugdymo programomis“, – savo patirtimi dalijosi Lina Ignavičiūtė.

 

Kartais mokytojai susiduria ir su iššūkiais, kuriuos sunku numatyti. Štai, chemijos mokytoja atviravo, kad prieš pamokas galima susigalvoti įvairių taisyklių ar mokymo metodų. Vis tik, realybėje gali atsitikti taip, kad taisyklės staiga pasikeis, o sugalvotus metodus teks keisti visiškai kitokiais.

„Kai gavau chemijos mokytojos darbą, pasiruošiau taisykles ir veiklos planus. Atėjau į klasę, ją pamačiau ir staiga viskas, ką planavau, sugriuvo. Susidūriau su kitokiu elgesiu ir bendravimu. Aš tam nebuvau pasiruošusi. Kai ateini ir pamatai, kad situacija – visiškai kitokia,  taisyklės, kurias planavai pritaikyti arba metodas, kurį norėjai panaudoti neveikia, – turi viską keisti. Taip nutinka ir dabar. Tačiau man atrodo, kad nereikia bijoti bandyti ir eksperimentuoti“, – teigė L. Bagdzevičiūtė.

 

Trečioji laidos pašnekovė – Auksė – atviravo, kad praktikos metu sunkiausia buvo neužmegzti per daug artimo kontakto su mokiniais. Be to, reikėjo išlaikyti ir autoritetą.

„Pirmosios praktikos labai laukiau, tačiau kartu tai buvo ir nežinomybė. Atsižvelgiau į visus dėstytojų patarimus ir norėjau viską išbandyti: informacines technologijas, planšetes. Žiūrėjau, kaip mokiniai visa tai priims. Labai patiko ir mokykla, kuri ir dabar mane labai šiltai kviečia ir priima. Buvo sunku vaikų neprisileisti per arti, norėjosi išlaikyti ne tik draugės, bet ir autoriteto statusą. Turėjau ir akimirkų, kai suspaudė širdį“, – kalbėjo logopedė.

 

Jos manymu, įgūdžių galima pasisemti ne tik praktikos metu, bet ir važiuojant į mokymus. Ji savaitę svečiavosi Airijoje, kur turėjo galimybę dirbti tarptautinėje komandoje su kompetentingais šios srities specialistais iš Airijos, Islandijos ir Lietuvos. O iš ten parsivežė pilną bagažą žinių.

Atsižvelgė ir į problemas

 

Nors tinklalaidės dalyvės neslėpė, kad ši specialybė, kaip ir visos, turi savų trūkumų, jos įsitikinusios, jog norint juos visus išspręsti tereikia visuomenės susitelkimo bei švietimo sistemos pokyčių.

„Mokytojo specialybėje mane pačią labiausiai  domina tai, kad visi vaikai gali mokytis vienoje klasėje. Nesvarbu, ar jie turi sutrikimų, ar ne. Švietimo sistemos spragos būtent ir yra tai, kad ir patyrę mokytojai prisibijo įsileisti į klasę vaiką, turintį tam tikrą sutrikimą. Norisi, kad pedagogus ruoštų taip, jog jie nebijotų priimti kitokio vaiko, o klasėje būtų kuo daugiau įvairovės“, – kalbėjo specialiosios pedagogikos ir logopedijos studentė A. Lebedaitė.

 

L. Ignatavičiūtė pastebėjo, kad pedagogų tarpe gaji ir didelė konkurencija, kuri jauną bei veržlų mokytoją gali išgąsdinti. Tačiau čia ji pasidalijo ir patarimu – vyresni mokytojai bei mentoriai turėtų skatinti jaunuosius mokytojus atviriau kalbėti apie iškilusias problemas, padrąsinti nebijoti klysti.

„Atrodo, kad mes dirbame srityje, kurioje visi turėtume eiti ta pačia kryptimi, susikibę. Tačiau dalis jaunų mokytojų kartais prisibijo išeiti iš koridoriaus, pabendrauti vieni su kitais, pasidalyti problemomis. Visi mokytojai susiduria su tomis pačiomis bėdomis, tačiau ne visada išdrįsta jomis pasidalinti. Jauniems pedagogams išties tikrai reikalingas labai didelis palaikymas – tiek iš administracijos, tiek iš vyresnių mokytojų, mentorių. Tai galėtų išspręsti labai daug problemų“, – įsitikinusi ji.

 

Kita problema – ryšio tarp mokinio ir mokytojo trūkumas. Būtent šią spragą įžvelgė jaunoji chemijos mokytoja L. Bagdzevičiūtė. Jos teigimu, nesklandumą galima išspręsti labai paprastai – tereikia būti savimi.

„Matau ir kitą dalyką, kurio man trūko. Tai – ryšio tarp mokytojo ir mokinio trūkumas. Dažnai tai susiveda į motyvacijos stoką, neretai galima įžvelgti prastuose akademiniuose rezultatuose, nenore mokytis ir panašiai. Tad, man atrodo, kad mums reikėtų gerinti mokinių ir mokytojų santykius. Aš stengiuosi būti visiškai savimi – laisvai viskuo dalinuosi, šypsausi, einu su vaikais valgyti ledų. Tai – ryšio kūrimas. Reikėtų nebijoti būti savimi. Man atrodo, kad nuoširdumas ir atvirumas yra tai, ką mokiniai labai vertina“, – atkreipė dėmesį ji.

 

Visą pokalbį galima rasti čia.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.