Pirmieji pilietiškumo žingsneliai. „Mano gatvės istorija“

Rūta Žubikienė
,
Mažeikių l.-d. „Saulutė“ priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Kaip paskatinti vaikus domėtis, atrasti, pažinti gimtojo miesto, miestelio ar kaimo istoriją, kaip tai pateikti, kad būtų įdomu, žaisminga ir neįkyru – tai pirma mintis, kuri iškyla pedagogams, dirbantiems su ikimokyklinio ar priešmokyklinio amžiaus vaikais.

Kaip ugdyti tą nuostabą, susižavėjimą, pagarbą savo miestui ar miesteliui, kai apie artimiausią aplinką net ir mes, suaugusieji, kartais žinome per mažai. Taip kilo idėja pasidomėti Mažeikių lopšelio-darželio „Saulutė“ artimiausių gatvių istorijomis ir jas vaikams suprantamai atskleisti per išvykas. Sumanymą „Mano gatvės istorija“ praėjusiais metais pristačiau tarptautinėje „Saulučių“ sambūrio konferencijoje. Sulaukiau gerų atsiliepimų ir prašymų pasidalyti šia idėja, kurią šiemet vėl tęsiu jau su kita priešmokyklinukų grupe.

 

Mūsų „Saulutės“ darželį supa net trys gatvės: Vlado Burbos, Birutės ir Jono Basanavičiaus. Taigi mums pasisekė – kuo daugiau gatvių, tuo daugiau įdomių istorijų. Pirmiausia, su vaikais miesto žemėlapyje suradę savo darželį išsiaiškinome, kokios gatvės jį supa, kokie svarbesni miesto objektai čia išsidėstę, kas iš grupės vaikų šiose gatvėse gyvena. Nusipiešėme gatvių planą ir pasiruošėme trijų dienų išvykoms.

 

Pirmąją išvykos dieną atidžiau tyrinėjame gatvę, pavadintą Mažeikių ligoninės įkūrėjo gydytojo Vlado Burbos garbei. Į skulptūrą, pro kurią kai kurie vaikai kasdien praeina (Viltė: „Su mama ir tėčiu čia vaikštome“, Tajus: „Aš čia su dviračiu važiuoju į parką“), atkreipiame dėmesį, kad ji skirta gydytojui Vladui Burbai, o seniau ši gatvė dar buvo vadinama prezidento Antano Smetonos alėja. Taip pat aptariame, kas šiuo metu yra Lietuvos prezidentas, ką jis veikia (Joris: „Prezidentė turi daug darbuotis, kad pasauliui būtų gera“, Dovilė: „Turi vadovauti, kai reikia pastatyti, pavyzdžiui, pilį ar namus“, Vykintas: „Prezidentas, kaip karalius, visą šalį valdo, nurodo įsakymą ir visi turi tai daryti. Įsakymas – tai kažkokia taisyklė“, Vytautas: „Prezidentas vadovauja Seimui. Dar mačiau reklamą, kad prezidentas greitai bus kitas, dar girdėjau, kai mama sakė, kad eis balsuoti už merą“). Išsiaiškiname, kad šioje gatvėje savo kabinetą turėjo gydytoja, buvo advokato kabinetas, o dabartinėje muzikos mokykloje veikė Tumo Vaižganto pradžios mokykla (pasiaiškiname, ką reiškia „pradžios mokykla“). Ankstesniu laikotarpiu gatvė vadinosi Sodnų, nes ji užsibaigia miesto parku, kurį žmonės vadino sodnu. Vaikščiodami po parką, šios gatvės apžvalgą užbaigiame parko plano kūrimu.

 

Antroji išvyka – Jono Basanavičiaus gatve. Ši gatvė mums gerai pažįstama, nes ja keliaujame į sporto užsiėmimus, bet kas tas Jonas Basanavičius, aptarę nebuvome. Tad sužinome, kad tai pirmasis laikraščio „Aušra“ redaktorius (pasidomiu, kas yra redaktorius, ir greitai gaunu Arijaus atsakymą: „Redaktorius nuotrauką įdeda į laikraštį, taiso visokias klaideles ant laikraščio, kad būtų įdomu“), vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų (diskutuojame, ką reiškia būti nepriklausomam? Matas: „Kai esi laisvas nuo darbo“, Arijus: „Kai tau niekas neuždaro durų“, Fausta: „Kai esi mažas – tau yra laisvė“), gydytojas, mokslininkas (čia sužinome, kuo užaugęs bus Joris: „Aš irgi būsiu kaip mokslininkas, tik laboratorininkas“). Keliaudami pasiekiame pastatą, kur buvo įsikūręs vienas didžiausių mažeikiškių verslininkų, prekiavęs geležies, indų, elektrotechnikos reikmenimis (kas yra verslininkas? Tajus: „Verslininkas visokius popierius tvarko“, Vykintas: „Kai esi paaukštintas darbe“, Arijus: „Aš verslininko nepažįstu, bet žinau, kad tai – pirmaujantis žmogus“). Toliau paėjėję apžiūrime senosios ligoninės pastatą, kuris karo metais buvo stipriai apgriautas, tačiau gydytojo V. Burbos dėka atstatytas (Vykintas pareiškia, kad bus kareivis ir kariaus už Lietuvą, o jam padės Vytautas, jis bus policininkas). Grįždami pasidžiaugiame darželio kaimynystėje esančia bažnyčia, kuriai projektą parengė Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Kas yra projektas, mes jau žinome, o kad ši bažnyčia veikė jau tada, kai mūsų seneliai dar nebuvo gimę, sukėlė diskusiją (Dovilė: „O tai tokia sena, kokie du šimtai metų“, Joris: „Mano Marijampolės seneliai jaunesni už Akmenės senelius“). Išvyką užbaigiame pamąstymu, kiek metų galėtų būti šioje gatvėje, prie pat darželio vartų, augančiam kaštonui…

 

Trečia išvyka – Birutės gatve. Tai – viena ilgesnių senamiesčio gatvių (Joris: „Ta gatvė labai ilga, žinau, nes joje gyvenu, bet iš čia nesimato mano namo“). Iki šių dienų liko nepakeistas gatvės pavadinimas (prieš išvykdami legendą apie Birutę mes jau buvome paskaitę, taigi klausimų niekam nebeiškilo. Tik sužinome, kad Domo močiutės vardas – Birutė). Seniau šioje gatvėje gyveno matematikos, muzikos mokytojai, gydytojai, buvo įkurta vaisvandenių ir gazuoto vandens dirbtuvė. Pasidalijame patirtimi apie gazuoto vandens skonį (Vytautas: „Mes perkame tik „Vytauto“ mineralinį“, Viltė: „Aš tai negeriu, man nepatinka“, Tajus: „Gazuotas „Birutės“ mineralinis vanduo labai skanus, galiu išgerti net dvi stiklines“). Sužinome, kad čia veikė miesto biblioteka, duonos kepykla, buvo arbatinė, kurioje kepė riestainius ir jais prekiavo (pasivaišiname riestainiais). Smagiausia šios gatvės istorijoje – daugiausia diskusijų sukėlęs čia veikęs saldainių fabrikas „Mirga“ (Dovilė: „Man tai „Milka“ saldainiai patinka, jie saldūs ir su riešutais“, Emilija: „Juodas šokoladas tai neskanus“, Ugnė: „Man patinka tas šokoladas, kur riešutai yra nupiešti“). Saldainių fabrike gamino ledinukus, šokoladinius, mėtinius saldainius, kuriuos veždavo į Tirkšlių, Sedos, Viekšnių, Židikų parduotuves. Iš pradžių saldainius į parduotuves veždavo arkliu, o vėliau automobiliu (Luka: „Aš žinau Sedos miestelį, ten mano seneliai gyvena“). Trečiąją savo išvyką užbaigiame buvusioje turgaus aikštėje, kuri dabar pavadinta Nepriklausomybės aikšte. Aptariame, kad čia vyksta įvairūs renginiai (skirti paminėti Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai). Prisimename ne taip seniai vykusį renginį „Bėgu už Lietuvą“, kuriame su tėvais dalyvavo ir mūsų grupės vaikai.

 

Tai buvo tarsi pirmoji istorijos pamoka priešmokyklinukams. Smagu, kad šią idėją vaikai, parsinešę į namus, padedami tėvų, užrašė. Aišku, visai nesudėtinga tai padaryti, kai gatvė turi žymaus žmogaus ar svarbaus įvykio pavadinimą ir viską galima rasti internete ar knygose. O jei apie gatvę, kurioje gyveni, dar niekas nesukūrė istorijos? Čia džiugino vaikų ir tėvų išmonė: vieni rašė, kiti piešė, dar kiti kūrė namų maketus.

Per išvykas stengiausi perteikti gyvą patirtį per vaikams artimiausią aplinką. Domėjimasis savo miestu, jo gatvėmis suteikė bendrumo ir tęstinumo jausmą, leido vaikams pasijusti svarbia visuomenės dalimi.

O Jūs ar žinote savo gatvės istoriją? Tai namų darbas Jums. Pažinkite savo miestą, miestelį ar kaimą iš naujo, atraskite nematytas vietas ir išgirskite negirdėtų istorijų.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Olga Urasova

    Gera istorijos pamoka priešmokyklinukams (ir mums naudinga žinoti). Ačiu.