Pirmiausia dirbame Lietuvai, bet mažai šaliai tarptautiškumas būtinas

Dovilė Šileikytė

Tęsiame temą apie VII edukacijos forumą „Edukacinių tyrimų stiprinimas Lietuvoje: nacionalinių ir tarptautinių kontekstų sankirtos“ iš ciklo „Edukologija Lietuvai – moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“. Po profesorės Audros Skukauskaitės pranešimo, kuriame lektorė iškėlė ne vieną aktualų klausimą, vyko diskusija, ją moderavo prof. dr. Rūta Girdzijauskienė, Klaipėdos universiteto Pedagogikos katedros profesorė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos Meninio ugdymo tinklo vadovė, ir Ričardas Ališauskas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Strateginių programų skyriaus vedėjas. Antrosios renginio dalies metu mėginta atsakyti, kiek Lietuvos edukologijos moksle yra tarptautiškumo, kiek nacionalumo, kuo šie aspektai svarbūs ir pan. Kadangi renginys vyko nuotoliniu būdu, diskutuota jos dalyviams ne tik kalbantis, bet ir susirašinėjant „Zoom“ programos pokalbių lauke.

 

Aušra Gribauskienė, ŠMSM Studijų, mokslo ir technologijų departamento Mokslo skyriaus vyriausioji specialistė, R. Ališausko paklausta apie nacionalinę edukacijos mokslinių tyrimų programą teigė, kad edukologijai reikia ekosistemos, neužtenka teorinio tyrimo, po jo seka kiti etapai – bandymas, pritaikymas, o pagrindinė intencija – skirti lėšų tam, kad būtų ugdoma kompetencija, rengiami jaunieji mokslininkai, edukologai ir kuriamas mokslinis potencialas.

 

Profesorė Audra Skukauskaitė atsakė į klausimą, kiek svarbus ministerijos dalyvavimas keliant klausimus, sprendžiant problemas, įgyvendinant tyrimais grįstus pokyčius ir kiek turėtų būti savarankiškos mokslininkų iniciatyvos: „Jūs jau darote tai, apie ką kalbėjau savo pranešime: mano nuomone, reikia ir tokių diskusijų, kokia vyksta šiuo metu, ir tyrimų, programų, forumų, į kuriuos galėtų įsitraukti visi. Galbūt dalis tyrimų turi būti spausdinami užsienyje, reikia pasitikėti stipriais ir stiprėjančiais mūsų tyrėjais edukologijos mokslų srityje“.

 

„Pirmiausia, manau, dirbame Lietuvai ir jos švietimui. Žinoma, kaip mokslininkai turime matytis tarptautinėje erdvėje, bet tai turi būti itin subalansuota. Rašant tik angliškai labai nukenčia Lietuvos švietimas, antra vertus, kai mus atestuoja universitetuose, atvažiuoja įvairios komisijos, tada vienintelis ir pagrindinis klausimas būna, ar turime publikacijų keliuose konkrečiuose žurnaluose ar jų grupėse – beveik viskas anglų kalba. Tai labai didelė problema. Juk mūsų pedagogai neskaitys mokslinių straipsnių anglų kalba, jiems reikia lietuvių kalba parašytų praktinių straipsnių. Mums svarbūs ir praktiniai tyrimai. Tikiuosi ir viliuosi, kad šioje nacionalinėje programoje atsiras vietos visų trijų tipų straipsniams. Ko gero, visi esame tarptautiški, nuolat dirbame su kolegomis iš užsienio universitetų, mus sieja bendros temos ir sprendimai“, – paklausta apie tarptautiškumą ir nacionalumą sakė prof. Palmira Jucevičienė, Kauno technologijos universiteto profesorė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos valdybos narė.

Palmira Jucevičienė

Prof. Liudvikos Leišytės, Dortmundo technologijos universiteto profesorės (Vokietija), vizituojančios profesorės CHEPS Twente universitete (Nyderlandai) R. Ališauskas paklausė, kaip Lietuvos potencialas atrodo užsienio profesorei. „Daug kur literatūroje šalys skiriamos į periferines ir centrines, bet kiekviena iš jų turi potencialo. Lietuva turi gilią edukacinių mokslų tradiciją, yra kuo didžiuotis. Palyginus su kitais mano mokslinių interesų srities posovietinio bloko šalių tyrimais, kiek jų esu mačiusi, nėra ko kuklintis. Ypač turint galvoje, kad resursai pakankamai kuklūs, palyginus su vakarų Europos šalimis ar JAV. Tik per mažai lietuvių straipsnių spausdinama užsienio žurnaluose, todėl skatinčiau versti knygas į anglų kalbą, tarptautiniu mastu didinti lietuvių edukologų matomumą, įvairius tyrimus. Puikiai suprantu P. Jucevičienės įvardytą problemą dėl Lietuvos tyrimų, jie svarbūs mokyklai, praktikai, bet kartais vertingi moksliniai straipsniai lietuvių kalba užsienio erdvėje nežinomi. O juose pateikta informacija užsienio šalims gali būti vertinga, nes Lietuvoje pokyčiai vyksta greitai, (kai tuo metu Vokietijoje – lėtai)“, – kalbėjo profesorė.

 

Doc. dr. Irena Stonkuvienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto direktorė, Švietimo tarybos narė, pasakojo apie tai, kad praktikai reikalauja konkrečių receptų, o juk vieno, skirto visiems, nėra. Pagrindinis dalykas, ką gali pasiūlyti mokslininkai – atlikti tyrimus su mokytojais, kad ir etnografinius, mokyklos, klasės mastu, kuriuose būtų išnagrinėtas konkretus atvejis. Tam turi būti sukurtos sąlygos ir mokytojams, ir tyrėjams, kad jiems tokie tyrimai būtų ir įdomūs, ir naudingi ir kur nors įskaitomi. Mokytojai patys turėtų pamatyti naudą, tik tada tyrimai taptų aktualūs. Kalbant apie didaktikos tyrimus, kurių labiausiai pasigendama Lietuvoje, edukologų indėlio neužtenka, reikia įgalinti ir dalyko specialistus (pavyzdžiui, fizikus, lituanistus), nutiesti bendradarbiavimo tiltus, kad tyrimai būtų naudingi ne tik edukologijai. Kyla ir mokslo komunikacijos klausimas – yra du žurnalų sąrašai (lietuviškas ir užsienio kalbomis), o ką daryti, kad mokytojai tuos straipsnius matytų? Lietuvos mokslo taryboje yra tokia sąvoka kaip „straipsniai profesiniuose leidiniuose“, bet tokių, ne mokslinių, edukologijos, švietimo srities leidinių, beveik nebėra. Galbūt galima pasitelkti kitus būdus – tinklalaides, socialinius tinklus – bet jie itin fragmentiški, gal ne visi pedagogai apie juos žino.

 

Tarptautiškumas paprastai vertinamas pagal tai, kiek publikacijų parengta su užsienio autoriais. Vertinant šiuo aspektu, mūsų šalies mokslininkai lenkia Europos Sąjungos vidurkį, bet nėra rodiklio, atsižvelgiančio į valstybės dydį. Logiška, kad Kinijos negalima lyginti su maža šalimi – į kiekvieną rodiklį reikia žvelgti kritiškai. Tarptautiškumas suvokiamas, kai pasirenkami šiuolaikiški metodai, tinkami sprendžiamai problemai, ir temos aktualios ne tik vienai šaliai, bet platesniu mastu. „Taip, tada kyla klausimas apie tyrimus, reikalingus Lietuvai, juk ugdymo mokslai, teisė yra ypač nacionaliniai, bet įvertinkime, kas geriau: ar šiuolaikiški tyrimai, matant pasaulinį kontekstą, ar „kiemo“ tyrimai. Tarptautiškumas mažai valstybei būtinas kaip langas, tai tam tikras kokybės parametras žvelgiant plačiąja prasme, vertinant šalies mastu. Įsitraukimas į tarptautinius tinklus yra būdas išeiti į platųjį pasaulį. Taip pat labai reikia profesinių praktinių leidinių su praktiniais tyrimais ir patarimais bei stebėsenos, kad mokslas netarnautų tik pačiam sau, bet ir šaliai, jos ateičiai“, – įsitikinęs dr. Eugenijus Stumbrys, Lietuvos mokslo tarybos Mokslo politikos ir analizės skyriaus vedėjas.

 

Prof. dr. Liudmila Rupšienė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė, svarstė, kad jei bus nuvertinamos publikacijos lietuvių kalba, labai vangiai plėtosime lietuvių mokslinę kalbą. Ir dabar jau žinome, kad lengviau pasakyti anglišką žodį nei ieškoti lietuviško atitikmens, nes dažnu atveju „kalkinio“ atitikmens nėra. Kita vertus, ji mananti, kad neturėtume į mokslinę lietuvių kalbą įsileisti tarptautinių žodžių. Pavyzdžiui, kodėl negalima angliškos sąvokos „inclusive education“ versti „inkliuzinė edukacija“, turint omenyje, kad žodis „inkliuzas“ lietuvių kalboje sėkmingai gyvuoja. Vertimas „įtraukusis ugdymas“, profesorės supratimu, atspindi visai kitą –„engagement“ – paradigmą. Taip pat L. Rupšienei įstrigo A. Gribauskienės pasakymas, kad neužtenka tik teorinių edukacijos tyrimų: „Bėda ta, kad Lietuvoje beveik neliko teorinių edukacijos tyrimų, todėl šiandien vyksta didžiulė kakofonija, atsakant į klausimus, kas yra ugdymas, auklėjimas, švietimas, edukacija ar kokie edukacijos tikslai. Kaip mes galime siekti tų tikslų? Neatsakę į šiuos esminius klausimus, negalime kokybiškai plėtoti empirinių edukacinių tyrimų“, – teigė profesorė. Ji padėkojo kolegei P. Jucevičienei, prabilusiai apie problemą, jog mūsų mokslo ir mokslininkų vertinimas pirmiausia priklauso nuo aukšto publikacijų lygio užsienio mokslo žurnaluose. Tai „atgraso“ edukacijos tyrėjus nuo tarnystės nacionaliniams interesams, nuo pagalbos edukacijos praktikams ir politikams.

A. Skukauskaitė: „Mano požiūriu, Lietuvos mokslininkai tikrai daug „tarptautiškensi“ nei dauguma mano Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) sutiktų mokslininkų. Pritariu ir P. Jucevičienei ir L. Rupšienei, kad viena iš problemų – neatitikimas tarp to, ko reikia Lietuvai, ir to, kas vertinama mokslinėje veikloje“. Profesorė taip pat teigia, kad galbūt ne visiems reikėtų koncentruotis į tarptautinius mokslinius tyrimus; kiti universitetų dėstytojai, mokslininkai gali koncentruotis į praktiką. Bet, tokiu atveju, ir vertinimas turi būti diferencijuotas. JAV universitetuose yra dėstytojų, kurių esminė veikla – dėstymas, tad jie neatlieka tyrimų, bet rašo daugiau praktinių straipsnių, o kita grupė mokslininkų koncentruojasi į tyrimus, tad jų darbas atitinkamai vertinamas pagal diferencijuotus kriterijus.

 

Renginio pabaigoje, apibendrindama diskusiją, viena iš jos moderatorių, Rūta Girdzijauskienė, išreiškė viltį, kad aptartos problemos, iškelti klausimai, generuotos idėjos vienaip ar kitaip atsidurs „gyvenimo ir tyrimų realybėje“.

 

Renginio vaizdo įrašą galite peržiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *