Piešiu kalėdinį fizikos uždavinį
Tradicijos neatsiranda iš niekur – pirmiausia gimsta mintis, ją seka įvykis. Jei įvykio sumanytojai nusprendžia jį kartoti, galima kalbėti ir apie besiformuojančią tradiciją.
Integruotas fizikos-dailės projektas „Piešiu kalėdinį fizikos uždavinį“, prasidėjęs griežtojo karantino metu, niekur nedingo grįžus į mokyklą. Ir pasiliko jis tikrai ne todėl, kad mokytojos pritrūko užduočių ir nebuvo ką įterpti į staiga atsilaisvinusią projekto vietą. Pagrindinė priežastis, skatinusi grįžti į pradinį tašką labai paprasta – vienareikšmiškai teigiamos mokinių reakcijos – tuo pat metu ir menininku, ir fizikos užduotį kuriančiu žmogumi, pasirodo, būti labai įdomu ir linksma.
Šių metų dailės ir fizikos integraciją nukreipėme žiemos švenčių link – mokslas ir menas ne tik turi, bet ir privalo atliepti gyvenimą. Be abejo, aktualių temų tikrai daug ir visas jas galima narplioti, aptarinėti ir diskutuoti, bet likus savaitei iki didžiausių metų švenčių nei mums, mokytojoms, nei vaikams, tikrai nesinorėjo lestis į diskusijas apie nors ir globalius, bet ne itin linksmus dalykus, kurie kasdien namie, TV ekranuose, mokykloje ar virtualioje erdvėje paminimi tikrai ne kartą ir ne du.
Mokiniai darbavosi abiejų, dailės ir fizikos, pamokų metu – skaičiavo, tarėsi, piešė ir trynė, konsultavosi ne tik su dalykų mokytojomis, bet ir su klasės draugais. Rezultatai, kuriuos pamatėme prieš pat paliekant mokyklos klases, iškalbingi, kruopštūs ir tikrai nuoširdūs – rimtas ir solidus, formulėmis ir skaičiais grįstas mokslas pasipuošė girliandomis, Kalėdų seniais, pusnyse įstrigusiais jaukiais namukais ir, žinoma, dovanomis. Nes tokios ir turi būti šventės – linksmos, gražios, spalvingos ir žaismingos.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.