Pedagoginiai apmąstymai: mokiniai – mano mokytojai

Vitalija Minialgaitė
,
Kėdainių Juozo Paukštelio prog-jos specialioji pedagogė metodininkė

Mokslo metų pabaiga jau čia pat… Laiko ratas sukasi, vėl atriedės kitas rugsėjis. Kažkam tai bus pirmos klasės peržengtas slenkstis, kažkam artėjančio paskutinio skambučio euforija ir graudulys… Mokytojas nepastebi, kaip praskrieja keli dešimtmečiai, o buvę mokiniai atveda už rankos atžalas į buvusią savo mokyklą ir kartais – pas savo mokytojus. Kartais jų jau neberanda…

Šis laikmetis banguotas, užklumpa įvairūs likimo vingiai ir netikėtumai. Mokytojui kartais tenka keisti kvalifikaciją, pedagoginio darbo pobūdį. Tačiau išlydėti į Gyvenimo Kelią mokiniai niekur neišeina. Jie visam laikui lieka mokytojo širdyje. Lieka kartu su jais išgyventos pamokos, mokinių pastebėjimai, piktokos ir mielos išdaigos.

 

Kaip vienas mirksnis pralėkė 33 pedagoginio darbo metai… Penkeri metai specialiojoje mokykloje (dabar „Spindulio“), per dvylika metų išlydėtos trys pradinukų laidos Juozo Paukštelio bendrojo lavinimo mokykloje ir jau šešiolika metų Juozo Paukštelio progimnazijoje – su vyresniųjų klasių specialiųjų ugdymosi poreikių mokiniais (aš sakyčiau – su unikaliais mokiniais) padedant jiems įsisavinti pagrindinių dalykų svarbiausią mokomąją medžiagą. Per tuos metus susikrovė nemažas kraitis įvairiausių patirčių. Pastebėjau, kad tėvai kantrumu, išmintingumu, bendradarbiavimu su mokytojais ir mokyklos specialistais skatina savo atžalą siekti gerų rezultatų. Šeima yra užuovėja, kurioje vaikas randa palaikymą, supratimą, patarimų, paguodą… Tai ypač svarbu mokiniui, patiriančiam ugdymosi sunkumų, kuris viską priima jautriau, vertina skaudžiau, reaguoja aštriau. Kiekvienam vaikui labai svarbus tėvų palaikymas, supratimas, pastangų įvertinimas ir pagalba šeimoje. Itin svarbu, kad pagalba būtų tinkama. Kai norime padėti vaikui, svarbu ne už jį padaryti užduotį, ne pasakyti atsakymą, bet pasufleruoti ar parodyti, kur jo ieškoti, o svarbiausia ir sunkiausia – išlaukti, kol vaikas pats padarys, pats atras tiek teisingą atsakymą, tiek padarytą savo klaidą. Pastebėjau, kad vaikai labai sunkiai pripažįsta savo klaidas. Kilo mintis – gal tėvai perdėtai siekdami tobulumo atima iš vaiko galimybę klysti, surasti, ištaisyti klaidą ir taip tobulėti. Svarbu įvertinti vaiko pastangas, pasidžiaugti kartu su juo. Nesvarbu, kad užtrunka ilgiau, negu tikimasi (gal valandą, gal pusmetį, gal net kelerius metus…). Reikia labai daug kantrybės. Mes juk negalime paspartinti saulės tekėjimo. Lygiai taip pat negalime paspartinti ir vaiko mąstymo, suvokimo greičio. Kantrybė atsiperka su kaupu – laikui bėgant, dėl nuoseklaus įdirbio vaiko „žingsniai“ užduočių labirintuose greitėja ir lengvėja, mokymasis tampa malonesne veikla.

 

Itin svarbu bendrauti ir bendradarbiauti su mokytojais bei specialistais. Specialistas (specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologas) yra tarsi tarpininkas tarp vaiko, dalyko mokytojo, klasės vadovo ir šeimos. Jis tarsi vaiko mokymosi „problemų vertėjas“ į suprantamą kalbą mokytojui, tėvams ir pačiam vaikui. Specialistas gali patarti mokytojui, tėvams ir vaikui, kaip elgtis iškilus sunkumų, pasiūlyti tinkamiausius būdus ir metodus būtent tam vaikui, tai situacijai. Mes, žmonės, esame skirtingi ir tai, kas tinka vienam, kitam gali neturėti jokio poveikio. Tėveliai interneto platybėse randa daug įvairios informacijos, tačiau ją reikia kritiškai įvertinti konkrečios situacijos atveju. Progimnazijoje dirbantys specialistai yra kompetentingi patarti, padėti konkrečiu atveju. Mokinio šeimos bendradarbiavimo su ugdymo įstaigos specialistais neatstos internetiniai patarimai, kad ir kokie jie būtų profesionalūs. Imkime labai paprastą kasdienį faktą: druska yra tikrai geras, reikalingas mūsų organizmui produktas, tačiau vargu ar bus gerai, jeigu į sriubos puodą subersime visą pakelį… Taigi, kartais tėveliai radę tikrai geras idėjas ir patarimus virtualioje erdvėje, bet nepasitarę su specialistais, norėdami padėti savo vaikui, „suberia druskos pakelį į sriubą“ ir norimas rezultatas nepasiekiamas…

 

Džiugina daugelio tėvelių bendradarbiavimas, glaudus grįžtamasis ryšys. Tačiau visgi yra dalis tėvų, kurie vengia bendravimo… Dar liūdniau, kai dalyko mokytojas ar specialistas, pastebėjęs galimybę „auginti“ tam tikrą vaiko gebėjimą, kreipiasi į tėvelius su prašymu paskatinti, įkvėpti, palaikyti vaiką tam tikroje ugdymosi veikloje ir išgirsta: „Vaikas nenori, tai argi versi“… Sutinku, versti nereikia ir net negalima. Tačiau įvertinti vaiko gebėjimus jį paskatinant, įkvepiant, pasidžiaugiant – būtina. Pedagogas nukreipia vaiką tam tikrai veiklai, nes pastebėjo jo stiprybes toje srityje. Arba stiprybių užuomazgas, kurias reikia puoselėti, tobulinti. Tik komanda – vaikas, tėvai, mokytojai, specialistai – pasiekia norimą rezultatą.

 

Mes, žmonės, bijome, o kartais, deja, ir niekiname tai, ko nesuprantame. Vienintelis būdas suprasti – kalbėtis. Bendrauti, bendradarbiauti. Diskutuoti, aiškintis tol, kol viskas taps suprantama. Tas tinka ir mokiniui, ir mokytojui, ir tėvams, ir specialistams. Tėvų pateikiama informacija apie vaiko specialiuosius poreikius yra konfidenciali: žino tik tie mokytojai, kuriems yra būtina žinoti, ir tik tą informaciją, kuri būtina ugdant mokinį. Ugdomas vaikas keičiasi, tad ir atsinaujinanti informacija turi tekėti uždaru ratu: tėvai – vaikas – mokytojas – specialistai – tėvai, kaip ir: rytas – diena – vakaras… Tad tebūnie jūsų vakarai žvaigždėti ir ramūs, o rytmečiai gaivūs, pripildyti gero nusiteikimo supančiai aplinkai, kurią kuriame savo mintimis.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.