Pedagogės mintys po iliuzijų spektaklio „Saldainių lietus“

Režisierės Virginijos Kuklytės sukurtas spektaklis „Saldainių lietus“ negali būti apibūdinamas vien tik kaip pramoginio turinio reginys. Jis pripildytas dideliu emociniu krūviu, kuris yra transliuojamas žiūrovams. Nuo mažiausio vaizdiniais pasaulį suprantančio iki keliomis kartomis vyresnio žiūrovo – visi turi ką išsinešti iš šio spektaklio. Vaikams yra proga iš šono pamatyti jiems atpažįstamus kasdienius nutikimus, suprasti, kad tokiais pačiais džiaugsmais, susirūpinimais ar mintimis gyvena daugelis jų bendraamžių. Skirtingai nuo suaugusių, kurie dažniausiai nori būti nustebinti, vaikai džiaugiasi ir jaučiasi saugesni, kai save gali tapatinti su scenoje vaizduojamomis situacijomis. Tokiu būdu spektaklio kūrėjams pavyksta prikaustyti vaikų dėmesį ir padėti jiems geriau suprasti kontekstą, sekti vystomą temą bei atrasti pagrindinę kūrinyje transliuojamą žinutę. Tėvai ar seneliai spektaklyje pamatys, kad emocijas galima pažinti visai netradiciniais ir netikėtais būdais, kuriais ilgainiui vadovaujantis galima tikėtis tampresnio ryšio su mažuoju šeimos nariu.

 

Emocinio intelekto puoselėjimo svarba yra viena pagrindinių spektaklyje vizualizuojamų temų. Neretai mūsų galvose emocijos yra skirstomos į teigiamas ir neigiamas, į pageidautinas ir vengtinas. Šiame spektaklyje žiūrovas gali atrasti, kad nėra negerų ar netinkamų emocijų – visos jos yra reikalingos. Pavyzdžiui, po netikėtai užplūdusio pykčio ar liūdesio žmogus prasivalo viduje susikaupusius skaudulius. Tai padeda pasijausti laisvais, lengvais, žvaliais. Ir svarbiausiu momentu čia lieka ne pati emocija bei koks jos krūvis, o tai, kaip mes ją išreiškiame, ištransliuojame į aplinką. Tą labai puikiai atskleidžia pagrindinių spektaklio „Saldainių lietus“ veikėjų – tėčio (aktorius Šarūnas Gedvilas) ir dukros (aktorė Urtė Smulskytė) – tipinės šių dienų šeimų kasdienybę vizualizuojančios situacijos.

 

Nepaisant to, kad spektaklyje matomos situacijos dažnam žiūrovui atpažįstamos, tačiau aktoriaus kuriamas tėčio vaidmuo šiai dienai labai netipinis. Jis geba sąmoningai atsitraukti nuo telefono, išgirsti, pajausti ir suprasti šalia esantį vaiką bei jo jauseną. Pamatęs, kad dukra suplėšė jam labai svarbų darbinį projektą, tėvas išgyvena visą jausmų paletę (nusivylimą, pyktį, nerimą). Tačiau vienintelį jausmą, kurį jis ištransliuoja savo vaikui – liūdesį. Didelė vertybė, kuria gali pasinaudoti kiekvienas šį spektaklį stebintis suaugęs žmogus – gebėjimas laiku susiturėti ir mokėjimas perteikti emociją ne destruktyviu, aplinką žalojančiu elgesiu, bet aplinkiniams palankiu būdu, kruopščiai apibūdinant savo jauseną. Juk emocijos gali turėti spalvas ir net kvapus! Tokiu būdu perteikdami savo vidinę būseną mes pajungiame dar daugiau žmogui suprantamų pojūčių, tokių kaip regėjimas ir uoslė. Neretai vaikams yra sunku suprasti ir verbaliniu būdu išreikšti, kokie jausmai jį aplanko. Tačiau šio spektaklio pagalba vaikas pamato, kad yra daugiau ir žymiai patrauklesnių būdų tai padaryti.

 

Martyno Stankaičio nuotr.

Rekomenduotina į šį aktorių ansamblio „Degam“ spektaklį keliauti visai šeimai, nes jis turi nematomą vertę – bendrystės ir tarpusavio supratimo pamokas. O net jei ir nesinorės ar nepavyks išsinešti jokios išmoktos pamokos, kiekvienas žiūrovas turės labai šviesų ir magiškų akimirkų pripildytą laiką. Puikūs vizualiniai sprendimai leidžia pajusti estetikos skonį. Spektaklyje naudojamos dekoracijos neapsunkina erdvės ir tampa kaip pagalbine priemone, kuri neužgožia vaikų dėmesio ryškiais akcentais bei spalvomis. Tai padeda vaikui jaustis komfortabiliai ir sutelkti visą savo dėmesį į veikėjus ir jų kuriamą siužetą. Dar vieną kokybės pojūtį kurianti dalis – melodingas muzikos takelis. Dainų tekstai paprasti, pažinūs, vaikams priimtini, todėl lengvai įsimenami. Kamerinė teatro aplinka ir aktorių skiriamos užduotys vaikams leidžia pajusti bendrystę, o profesionaliai atliekami magijos elementai užburia ir sustiprina visus patiriamus pojūčius.

 

Didžiausia dovana žiūrovui, kad su spektaklio „Saldainių lietus“ paskutiniu akordu jo poveikis nesibaigia. Šis spektaklis yra ne tik emociškai edukuojantis, bet ir keliantis diskusiją su vaiku. Tačiau tėvams labai svarbu tinkamai formuluoti klausimus ir padėti vaikui sudėlioti akcentus. Klausimai turėtų būti užduodami ne apie tai, ką vaikas matė, o kaip jis jautėsi, kokios emocijos jį aplankė matant šį siužetą, ar jis atrado jam pažįstamas situacijas, kokios mintys jam iškilo. Tokiu būdu dar kartą užfiksuojame spektaklyje gvildenamas temas ir pastipriname antrinę šios šeimai skirtos pramogos naudą – tarpusavio bendrystę ir papildomą dėmesį vienas kitam.

Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Dėl spektaklio gastrolių mokymo įstaigose kreiptis į aktorių ansamblį „Degam“.