Pažintis su Mažąja Lietuva

Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje vykdomas socializacijos projektas „Žvilgsnis į Lietuvą – Mažoji Lietuva“, skirtas supažindinti mokinius su Klaipėdos krašto kultūra. Trečioje šio projekto kelionėje vasariškai šiltą rugsėjo pabaigos dieną važiavome į ekskursiją maršrutu „Bitėnai–Kintai–Priekulė“.

 

Pirma stotelė – Bitėnai. Važiuodami matėme, kaip keitėsi Lietuvos kraštovaizdis, ypač architektūra: į akis krito raudono mūro pastatai. Toks jausmas, jog palikome Lietuvą ir atsidūrėme Vokietijoje. Atvykus į Bitėnus, prie knygnešio Martyno Jankaus muziejaus, mus pasitiko to krašto rūbais vilkinti gidė. Ji nupasakojo, kur stovėjo M. Jankaus knygų spaustuvė, kurioje buvo spausdinamos ir laikomos lietuviškos knygos. Po trumpo pristatymo gidė mus nusivedė į muziejaus salę, kurioje žiūrėjome filmą apie knygnešius ir atlikome užduotis. Čia mus suskirstė į keturias grupes: mėlyną, raudoną, žalią, rožinę. Grupės turėjo eiti pagal savo spalvos kaspinėlius ir surasti žalsvą medžiaginį maišelį, kuriame buvo vokas su užduotimis. Kaip ir knygnešiams, teko pasitelkti savo sugebėjimus ir gudrumą bei įveikti kelio sunkumus: sudėlioti frazę ir išspręsti kryžiažodį. Frazė buvo slaptažodis, kurį pasakius, mus praleido žandaras. Įveikę šią užkardą, turėjome atlikti kitokias užduotis: sumesti obuolius į krepšelį, ridenti sunkią medžio trinką, kilnoti maišą, kuris svėrė tiek pat, kiek sverdavo knygnešių maišai, pereiti pelkę su lentelėmis. Atlikę užduotis – visi norintys galėjo atsigaivinti skanaudami sodo obuolių.

 

Eglės Litvinienės nuotraukos

Antra stotelė – Kintai. Čia aplankėme Vydūno kultūros centrą, įsikūrusį senosios mokyklos pastate. Čia mus ir vėl pasitiko orios ir tautiniais kostiumais vilkinčios centro darbuotojos. Viena mokinių grupė pasuko į muziejų, kita – gaminti skirtukų.

Ar žinojote, kad Vydūnas rašė paties sukurtu raštu? Tokiu būdu jis norėjo išsaugoti lietuvių raštą jo draudimo metais, tad, remdamasis čekų ir kitų kalbų abėcėlėmis, sukūrė savitą raštą. Deja, jis nebuvo pripažintas oficialiu lietuvių raštu, bet Vydūnas liko ištikimas sau ir toliau rašė savaip. Taigi, gamindami skirtukus, Vydūno raštu ant jų užrašėme kokią nors jo mintį. Kol mes kūrėme skirtukus, kita grupė muziejuje klausėsi pasakojimo apie Vydūno gyvenimą: kaip jis ryžtingai grūmėsi su liga – to meto rykšte – džiova, rūpinosi sveika gyvensena, kūno ir dvasios harmonija. Vydūnas pabrėžė žmogaus minčių galią: „Kokios mintys, toks ir gyvenimas.“ Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, daugiau kaip 30 filosofinio turinio dramų, istoriografijos darbų, taip pat ketverius metus mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, ten mokė lietuvių ir vokiečių kalbos, geografijos, istorijos ir kūno kultūros, Tilžės gimnazijoje dėstė prancūzų ir anglų kalbas. Muziejuje galėjome įeiti į Vydūno vidinio tilsmo kambarį. Tilsmo kambarys įrengtas kaip šviesos ir garso „kalbėjimas“ apie Vydūno aiškinamas energetines saules („Sveikata, jaunumas, grožė“). Kambarys yra ovalo formos, tamsus. Įėjus į vidų ir atsistojus kambario viduryje, nuo grindų užsižiebia mažytės švieselės, pasigirsta rami muzika, paukščių čiulbėjimas, miško ošimas, vandens čiurlenimas, užlipus ant lempučių, pasigirsta vis kitokia melodija. Kambaryje galima medituoti, nusiraminti, pabūti vienumoje.

Taip pat įdomu buvo patyrinėti lytėjimo pojūčius ir atpažinti paviršiaus reljefo piešinius, paslėptose dėželėse ar maišuose palytėti nematomų daiktų.

 

Ir paskutinė, trečia, stotelė – tai Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus. Žymiausios Klaipėdos krašto rašytojos muziejus įkurtas jos vasarnamyje Priekulėje – 1961 m. pastatytame name. Ten sužinojome, kaip vasaras leisdavo rašytoja Ieva Simonaitytė, apžiūrėjome autentiškus kūrėjos daiktus, drabužius, kurie liudija, jog rašytoja turėjo skonį ir mėgo puoštis. Name išlikę jos baldai, kojinė siuvamoji mašina „Singer“, indai, rašomoji mašinėlė, akiniai ir daug kitų daiktų. Namas gan didelis, dviejų aukštų su erdvia, bet žemomis lubomis, veranda. Jame yra svetainė, valgomasis, darbo kambarys. Antrajame namo aukšte yra didelis balkonas, prie jo auga aukšti storakamieniai medžiai: bukas ir graikinis riešutmedis. Gidė pasakojo, jog rašytoja mėgdavo ten sėdėti ir mąstyti, tačiau šalia parke vykdavusios jaunimo diskotekos ją trikdydavo. Taigi rašytoja kreipėsi į miestelio valdžią, kuri uždraudė diskotekas ir perkėlė jas toliau nuo namų, dėl to jaunimas rašytoją nelabai mėgo. Čia ir baigėsi mūsų kelionė. Kupini naujų žinių ir įspūdžių, šiek tiek pavargę sėdome į autobusą ir palikome Mažąją Lietuvą bei pajudėjome Kretingos link.