„Pasitikėjimo kultūra švietime: misija (ne)įmanoma?“

Nevyriausybinės organizacijos (NVO) Lietuvoje stiprėja, jų santykiai su valstybe ir savivaldybėmis kinta. 2019 m. politinės partijos ir NVO pasirašė susitarimą dėl tam tikrų paslaugų perdavimo NVO. Šiai temai buvo skirtas renginys „Pasitikėjimo kultūra švietime: misija (ne)įmanoma?“, kurį organizavo Nacionalinis švietimo NVO tinklas, vienijantis organizacijas, dirbančias įvairiose švietimo srityse nuo ikimokyklinio, bendrojo ugdymo iki neformaliojo vaikų ir suaugusiųjų švietimo. Šios organizacijos vadovė Judita Akromienė įžanginiame žodyje kalbėjo apie įgyvendintą projektą, kuriame dalyvavo partneriai iš Norvegijos, būtent šioje šalyje pamatyta pasitikėjimo kultūra (savivaldybės pasitiki NVO ir atvirkščiai) paskatino renginiui pasirinkti būtent tokią temą. Galbūt ir Lietuvoje tai įmanoma? Ko tam trūksta?

 

Nuotoliniu būdu renginyje dalyvavęs svečias Christeris Bestas Gulbrandsenas iš Askerio savivaldybės (Norvegija) pasakojo, kad šioje šalyje pasitikima ne tik rašytiniais, bet ir žodiniais susitarimais, tai senos tradicijos. Pasitikėjimas palengvina pokyčių įgyvendinimą, šalyje beveik nėra korupcijos, todėl prarandama mažiau pinigų, patiriama mažiau aktyvaus ar pasyvaus pasipriešinimo, daugiau įgaliojimų deleguojama.

 

Kazlų Rūdos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Ina Živatkauskienė teigė: „Savo savivaldybėje esame atviri pokyčiams, tai, matyt, atėjo su politikų, jų kartų kaita. Jei trūksta lėšų investuoti į mokyklų laboratorijas, galima jų pritraukti per neformalųjį ugdymą, NVO, kur ateina jauni žmonės, generuojantys idėjas. Aktyviai bendraujame su NVO neformaliojo ugdymo srityje. Tam, kad šis bendradarbiavimas vyktų, reikėjo „užaugti“, išsigryninti, išugdyti ir sukurti pasitikėjimą, šiandien turime dešimt NVO, kurios teikia švietimo paslaugas, Trečiojo amžiaus universitetą, politikų finansavimą ir palaikymą šioms sritims – finansavimas užtikrinamas kasmet projektinėms veikloms remti per įvairias sritis. Vyksta vaikų vasaros stovyklos, kiti projektai, skatinamos ir organizuojamos jaunimo veiklos, mes tuo gyvename ir matome tame prasmę. Aišku, mūsų perliukas, kuriuo didžiuojamės ir džiaugiamės, kad turime, yra Kardokų gamtos mokykla.“ I. Živatkauskienė pasakojo, kad vadovaujasi nuostata: jei negali padėti, geriau nesikišti, leisti žmonėms daryti klaidas, augti kartu, palaikyti, paskatinti. Prieš 10 metų ten, miške, susikūrusi ugdymo įstaiga, jos nuomone, daugelį švietimo specialistų baugino, ne visi suprato, „ką jie ten daro“, kaip tie vaikai įsilies į gyvenimą. Šiandien galima matyti kūrybiškus, kitaip mąstančius ne tik vaikus, bet ir visą bendruomenę. „Pasitikėjimui išlaikyti reikalinga nuolatinė komunikacija – turime girdėti, su kokiomis problemomis susiduria NVO. Kartais tam pritrūksta laiko, o sužinojus per vėlai, planai jau būna parengti, finansavimas skirtas, tad komunikacija leistų numatyti resursus – laiko, finansinius ir pan.“, – mano I. Živatkauskienė.

Pasak Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro regionų politikos eksperto Ričardo Diržio, iš keturių sričių – kultūros, socialinių paslaugų, sporto ir švietimo – pastarasis yra paskutinėje vietoje, nes kol kas savivaldybėse dirbantys žmonės mąsto, kad pastatas ir institucija yra vienas ir tas pats. Čia didžiausia problema. Mokyklos pastatas ir veikla yra du skirtingi dalykai. Kai tai bus suvokta, paslaugas galės teikti visi, kas sugeba, gauna Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos licenciją. Nes kitas per 60 metų užgyventas stereotipas yra „mes“ ir „jie“: „Čia valstybinė politika, mes ir padarysime. O jie tegu užsiima savo projektais.“ Mokesčių mokėtojų pinigai nusėda savivaldybių, o ne NVO biudžetuose. Juos skirsto irgi savivaldybės. Kol pastarosios nieko nedarys, tol NVO bus tokios, kokios yra šiandien. Pasitikėjimas atsiranda, kai abi pusės deda pastangas dėl tų pačių dalykų. Tad iniciatyva turėtų atsirasti ne iš bendruomenės ar NVO, bet iš savivaldybės. Net jei NVO darys klaidų, reikia, kad švietimo sistema būtų visiems priimtina ir įtraukianti. „Jei vyrautų ne valdiškas požiūris, vaikų darželiai atsirastų ten, kur reikia: jei dirbi gamykloje, atvažiavęs į ją iš karto turi darželį, nereikia važiuoti į priešingą miesto pusę, kad nuvežtum vaiką ir vėl grįžtum, arba dar toliau važiuotum, kad patektum į darbą. Didžiojoje Britanijoje yra 30 skirtingų rūšių darželių, kiekvienas gali pasirinkti pagal poreikį. Kuo skiriasi valdiškas darželis / mokykla nuo nevaldiško? Valstybinis gauna valstybinį krepšelį, pritraukia įvairias projektines lėšas, iš savivaldybės jų gauna aplinkai ir turi patalpas. Ir visa tai yra užtikrinta. Nevaldiškos ugdymo įstaigos taip pat gauna valdišką krepšelį, visa kita – iš tėvų kišenės. Išeina taip, kad nacionaliniu mastu vaikai yra Lietuvos gyventojai, o savivaldybės mastu – jie nėra savivaldybės gyventojai, jų tėvai turi už tai mokėti, nors vaikai yra tie patys. Čia yra nepasitikėjimas iš valstybės pusės. Sutinku, kad iš švietimo, privalomo ugdymo neturėtų būti daromas pelnas, bet tuos dalykus galima spręsti, jei būtų partnerystė, kontaktas ir ryšys. Būti geru mokytoju sistemoje, kuri neleidžia juo būti, nėra norinčių. O jei pats ją kuri, visai kitas požiūris“, – mintimis dalijosi R. Diržys.

Politikų diskusija „NVO įtraukimas į švietimo paslaugų teikimą“

 

„Vienas didžiausių ir svarbiausių pasiekimų ankstesnės kadencijos metu – pradėtas neformalaus ugdymo krepšelio finansavimas ir nuolatinis jo didinimas. Aš tai mačiau kaip didžiulę paramą ne tik vaikams, bet ir aktyviems žmonėms, manantiems, kad Lietuvoje reikia kuo daugiau ir kuo įvairesnio švietimo. Manau, mums pavyko. Kitas dalykas, kurį su Gintaru Steponavičiumi mėginome padaryti, – skirti finansavimą nevyriausybinėms privačioms mokykloms. Bet mums nepakako balsų, kiti politikai šios idėjos nepalaikė. Mes argumentavome, kad negali būti diskriminacijos tarp tam tikrų privačių mokyklų, nes, pavyzdžiui, kai kurios katalikiškos privačios mokyklos gauna lėšų ūkio išlaidoms, pasiremdamos sutartimi su Šventuoju sostu“, – prisiminė E. Jovaiša (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga). Pasak jo, reikia, jog Lietuvoje būtų kuo daugiau įvairių švietimo „sistemų sistemėlių“, kad vaikai galėtų pasirinkti, valstybė, jo nuomone, turėtų remti, palaikyti Valdorfo ir kitas panašias mokyklas. Tai svarbus iššūkis politikams.

 

Ievos Kačinskaitės-Urbonienės (Darbo partija) nuomone, reikia nuoseklios politikos, nes pirmiausia pasirašomas švietimo susitarimas, kur kalbama, kad reikia atiduoti daugiau švietimo NVO, o vėliau – Vyriausybės įsakymas, kuris dėl mokinių skaičiaus klasėse aktualus ne tik mažoms regionų, bet ir nevyriausybinėms mokykloms. Mažos galimai neteks finansavimo ugdymui, o tokių dalykų tiesiog neturėtų būti.

 

Edita Rudelienė (Liberalų sąjūdis) pasakojo NVO pokytį Lietuvoje stebinti, jame dalyvaujanti nuo 2003 m., tuo metu NVO sektorius nebuvo didelis, ypač kaimiškose savivaldybėse, bet, jos akimis žiūrint, pokytis, augimas įvyko, dabar nemažą dalį Europos Sąjungos lėšų pasiima stiprios NVO. Daugiausia socialinėje srityje: perka vaikų, senelių, neįgaliųjų globą, o švietimo srityje drąsiau galima kalbėti apie neformalųjį ugdymą, diegiama daug naujovių, bet galima jų diegti ir daugiau. Pasitikėjimas atsiranda tada, kai kyla tarpusavio diskusija: „Pažiūrėkite, už mūsų stovi toks ir toks skaičius tėvų, kurie norėtų leisti į darželį ar mokyklą savo vaikus. Pasitikėkime vieni kitais, parodykime, kad galime.“ Tik per diskusijas galima užtikrinti paslaugas, finansavimą ne tik ugdymo lėšoms, bet ir aplinkai ar per projektinį finansavimą.

 

Vilija Targamadzė (demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“) teigė, kad šiandien metodologiniu požiūriu švietimas tarsi turi dvi sistemas: valstybinį ir nevalstybinį sektorius. Praktiškai nėra bendradarbiavimo, o jis turėtų būti, jei galvojama apie vieną švietimo sistemą. Dabar kuriamos tarsi dvi atskiros, dažnai skiriasi ir jų reguliavimas. Kai kurios nevalstybinį sektorių sudarančios ugdymo įstaigos yra pelno nesiekiančios, kurios, V. Targamadzės manymu, turėtų gauti lėšų aplinkai. Kodėl jos reikalingos? „2010 m. esu išleidusi monografiją apie alternatyvųjį ugdymą, visą laiką kalbu, kad mokyklos modeliai turi būti įvairesni, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija pasiūlė keturis modelius, šiandien yra daug galimybių sukurti kitus konceptus, turi būti įvairovė ir prieinamumas. Kitas dalykas – kokybės klausimas, ugdytojų pasirengimas. Bet šiandien turime tik švietimo kokybės apibrėžimą, o ugdymo kokybės – ne. Galime tik „nujausti“, ar paslaugos kokybiškos. NVO sektoriui matau daug erdvės plėstis, manau, kad jis turėtų būti aktyvesnis, siūlyti kokybiškesnes paslaugas“, – įžvalgomis dalijosi profesorė V. Targamadzė.

 

Remigijus Motuzas (Lietuvos socialdemokratų partija) taip pat kalbėjo, kad šiuo metu, palyginti su jo darbo švietimo sistemoje pradžia, NVO yra daug ir stiprių, yra erdvės toms NVO, kurios norėtų pradėti veiklą visuomeniniais pagrindais, per savanorystę. „Kai dirbau diplomatu Švedijoje, mūsų Seimo nariai negalėjo patikėti, kad šioje šalyje nėra valstybinių brandos egzaminų, vienos mokyklos direktorė paaiškino, kad pas juos yra tik žinių patikrinimas, nes remiamasi pasitikėjimu. Mes pakalbėjome, kad Lietuvoje to negalėtų būti, iki to pasitikėjimo reikia pribręsti. Mano nuomone, NVO turi atsirasti tinkamu laiku, stebėti, kas vyksta. Manau, kad ir politinė valia, ir finansavimas yra, NVO yra stiprios, reikia tik laiko“, – nuomonę išsakė R. Motuzas.

 

Anot V. Targamadzės, NVO kaip visaverčiai partneriai turi ateiti į savivaldybę, reikėtų visoms ar kelioms NVO stipriau susijungti, iškelti klausimą dėl nuoseklumo, finansavimo ir pan., nes Vyriausybės, Seimo nariai ir jų darbų kryptis nuolat kinta, pasibaigus kadencijoms.

 

 

Renginys, kurio vaizdo įrašą galima rasti čia, yra projekto „Švietimas po NVO didinamuoju stiklu“, finansuojamo Europos ekonominio finansinio mechanizmo, ir APF (Aktyvaus piliečių fondo) programos dalis. Projektą įgyvendina Švietimo NVO tinklo nariai „Pilietinių iniciatyvų centras“, „Europos namai“, „Pasaulio piliečių akademija“, „Turing School“ kartu su partneriais iš Norvegijos „Europos Vergelando centru“ ir Kardokų gamtos mokykla Kazlų Rūdoje.