Pasaulinė sveikatos krizė aktualizavo naujų ugdymo formų paieškas

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė
,
Vytauto Didžiojo universitetas

Visuotinai pripažįstama, kad švietimas yra viena pagrindinių ir svarbiausių viešųjų gėrybių, svarbiausias žmogaus ir kitų teisių užtikrinimo pagrindas. Tai būtina taikos, tolerancijos, žmogaus pilnatvės ir tvarios raidos sąlyga.

 

Kokybiškas išsilavinimas skatina kūrybiškumą ir žinių troškimą, garantuoja pagrindinių raštingumo ir skaičiavimo įgūdžių, taip pat analitinių įgūdžių, problemų sprendimo įgūdžių ir kitų aukšto lygio pažinimo, tarpasmeninių ir socialinių įgūdžių įgijimą. Tai taip pat ugdo įgūdžius, vertybes ir elgesį, kurie suteikia piliečiams galimybę gyventi sveiką ir visavertį gyvenimą, priimti pagrįstus sprendimus ir reaguoti į aktualias vietos ir pasaulines problemas.

 

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO), kitos tarptautinės organizacijos siūlo naujojo ugdymo transformuojančiu tikslu įvardinti su švietimu susijusius Tūkstantmečio raidos tikslus, siejant juos su humanistine švietimo ir plėtros vizija bei įtrauktimi.

 

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ teigiama, kad privalu „visose mokyklose sukurti tinkamą mokymosi aplinką“, nes ji, šalia mokymo programų kokybės, labai svarbi ateities visuomenės narių kūrybingumui ugdyti. Šį reikšmingą siekį grindžia esamos situacijos analizė, rodanti, kad „Lietuvos mokyklos, palyginti su Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių vidurkiu, nėra pakankamai aprūpintos garso bei vaizdo technika ir mokymuisi skirta kompiuterių programine įranga.“

Renatos Česnavičienės nuotrauka

Pandemija visame pasaulyje sutrikdė įprastą švietimo sistemų funkcionavimą bei paskatino specialistų diskusijas dėl naujų ugdymo proceso organizavimo formų. Daugybei vaikų apribotos galimybės lankyti mokyklą, o ugdymo įstaigoms teko sparčiai prisitaikyti prie naujų sąlygų ir įveikti su tuo susijusius, kylančius iššūkius.

 

Pasaulyje neišvengiamai didėja domėjimasis mokymu ir mokymusi nuotoliniu, virtualiu būdu bei edukacinėmis naujovėmis, nors, artimiausioje ateityje, šis būdas neturėtų pakeisti tradicinio, auditorijose vykstančio mokymosi, tačiau reikia pripažinti, kad šiuo metu vis labiau populiarėja tinklaveikos kultūra, socialinių mokslų sankirtos ir socialinės klasterystės (tvarios plėtros skatinimo) daroma įtaka edukacijai, socioedukacinės inovacijos ir kintantis darbo pobūdis skatina šių naujovių plėtrą.

 

Mokymasis elektroninėmis ryšio priemonėmis – Lietuvos bendrajame ugdyme ir profesiniame mokyme – mokymo proceso organizavimo būdas, ir toks mokymasis gali būti organizuojamas pagal darbo grupėmis arba pavienio mokymosi formą.

Nuotolinio mokymo patirtys iki pandemijos

 

Europoje vidutiniškai 7 proc. studentų studijuoja nuotoliniu būdu. Tačiau skirtumai tarp šalių dideli: Estijoje net 23 proc. studentų studijuoja nuotoliniu būdu, Švedijoje – 16 proc., Anglijoje –10 proc., Lietuvoje – 8 proc. Virtualios mokyklos, kolegijos ir universitetai paprastai apibrėžiami kaip institucijos, kuriose dalykai dėstomi išimtinai arba internetu. Mokymo kursai – dažniausiai panašūs į tuos, kuriuos lanko tradicinių mokyklų, kolegijų, universitetų studentai. Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse tokių įstaigų veikia daug, 19-oje Europos šalių rasta 70 tokių mokyklų ir kolegijų bei universitetinių programų, tačiau jų skaičius, ypač Skandinavijos kraštuose, nuolat didėja, nes didėja ir lankstesnių mokymosi būdų poreikis.

Nauji modeliai

 

Covid-19 pandemijos metu visos mokyklos turėjo peržiūrėti programas ir metodus bei keisti savo požiūrį į ugdymą nuotoliniu būdu, tobulinti skaitmenines kompetencijas, grįžti prie kūrybinio požiūrio ir individualizuojamų užduočių. Mokymosi užduotys nuotolinėmis ryšio priemonėmis ir naudojimasis platformomis svyravo nuo universitetams įprastos mokymuisi skirtos sistemos „Moodle“ iki individualių pamokų, skelbiamų Nacionalinės švietimo agentūros platformose.

 

Čia mokiniai ir studentai savo nuožiūra galėjo nagrinėti ir formalizuotas mokymosi programas, vykdyti jas savo tempu, atsižvelgdami į realaus laiko pamokas, kurias veda jų mokytojai, panaudodami kitas virtualių susitikimų ir socialinių tinklų platformas. Pavyzdžiui, Estijoje naudotas būdas – skatinti bendradarbiavimą tarp sektorių, teikiant privačias ugdymo paslaugas, kad būtų galima pasiūlyti kuo daugiau švietimo paslaugų. Prancūzijoje jau egzistuojanti mokymo programa nuotoliniu būdu „Maclasse à lamaison“ (Mano užsiėmimai namuose) tapo prieinama visiems pradinių ir vidurinių klasių mokiniams. Graikijos mokytojai vedė virtualias pamokas realiuoju laiku, derindami jas su kitomis internetinėmis mokymo priemonėmis.

 

Pandemijos metu visų šalių mokyklose tapo populiarus dar edukologo Džono Diujo (John Dewey) aprašytas mokymosi veikiant modelis. Šio modelio esmė – mokymasis tyrinėjant asmeninę veiklą, kuriantis prielaidas nuosekliam tobulėjimui ir fiksuojantis penkis tapimo profesinės veiklos ekspertu etapus:

  • naujokas – pradedantysis – neįgijęs praktinės patirties;
  • pažengęs naujokas, galintis atlikti nesudėtingus darbus;
  • kompetentingas – įgijęs 2–3 metų praktikos;
  • patyręs žinovas, gebantis situacijas suvokti holistiškai;
  • ekspertas – išsiugdęs papildomą, intuityvų situacijos suvokimą.

Skirtingos galimybės

 

Mokyklų ugdymo procesų modeliavimas tiesiogiai priklauso nuo mokinių skaičiaus mokykloje ir klasėje. Ši problema vėl aktualizuota pandemijos Covid-19 metu. Siekį užtikrinti mažiausią galimą saugų atstumą tarp mokinių ir darbuotojų lemia daug veiksnių, tokių kaip: klasės dydis, kambarys, mokinių skaičius vienoje klasėje. Šalys, kuriose vyravo mažesnis mokinių skaičius, tarp jų ir Lietuva, galėjo lengviau laikytis naujų socialinio atstumo apribojimų.

 

Nors Prancūzija ir Jungtinė Karalystė rekomenduoja tą pačią vaikų skaičiaus klasėje viršutinę ribą, Prancūzijoje klasių dydis – vidutiniškai 23 studentai, t. y. mažiau nei Jungtinėje Karalystėje, ten vidutiniškai klasėje mokosi 27 moksleiviai. Tokios šalys, kaip: Čilė, Kolumbija ir Japonija, susidūrė ir su didesniais iššūkiais, nes čia vienoje klasėje mokosi daugiau nei 30 mokinių.

 

Seras Kenas Robinsonas pažymi: „Faktas tas, kad atsižvelgiant į iššūkius, su kuriais susiduriame, švietimo nereikia reformuoti, jį reikia pertvarkyti. Raktas į šį virsmą – ne ugdymo standartizavimas, o jo suasmeninimas, t. y. pasiekimų kūrimas atrandant kiekvieno vaiko individualius talentus, pagalba studentams sukuriant jiems aplinką, kurioje šie nori mokytis, kurioje natūraliai atrastų tikrąsias aistras.

 

Pandemija aktualizavo nuotolinio mokymo koncepciją bei skaitmeninio raštingumo svarbą. Daugelis ugdymo įstaigų į šiuos iššūkius reagavo greitai. Geriausiai prie pokyčių prisitaikiusios mokyklos reagavo į individualius vaiko ir šeimos poreikius, pavyzdžiui, koregavo mokymo ir mokymosi planus, suteikė papildomų išteklių arba palengvino galimybę gilinti žinias tų dalykų, kurie mokiniams sekasi sunkiausiai.

 

Pasaulinė sveikatos krizė, ir su ja siejami visuotiniai karantinai įvairiose šalyse, įpareigojo daugumą mokyklų vykdyti veiklas nuotoliniu būdu bei sukūrė prielaidas spartesnei mokyklų kaitai. Daugumos šalių mokyklos šiuos iššūkius įveikė sėkmingai. Sustiprintas individualusis ugdymas, stiprėjo komandinis darbas, partnerystė ir sinergija tarp sektorių. Labiau pasitikima mokytojais, stiprėja kūrybinė raiška ir atsakomybė. Apibendrinant naujų, individualių ir pažangių modelių kūrimą – svarbu suvokti, kad dera permąstyti švietimo sistemų ir modelių vaidmenį, jei esame pasiryžę puoselėti atsparius piliečius ir visuomenę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.