„Pasakoriaus diena“ Vilniaus lopšelyje-darželyje „Žemyna“
Pasakos neabejotinai yra vienas iš seniausių pedagogikos metodų, puikus kūrybos menas, kuris padeda lavinti vaizduotę, smalsumą, ugdyti kalbą, plėsti žodyną, padeda suprasti save ir kitus, pajusti ne tik savo, bet ir kitų norus bei emocijas. Suprantamiausias būdas vaikui sužinoti, kas yra gyvenimas ir kaip reikia gyventi – pasakos.
Jau ne pirmus metus darželyje „Žemyna“ vaikų ugdymui taikome „mąstymo mokyklos įrankius“: mąstymo žemėlapius, mąstymo kepures, mąstymo raktus. Noriu pasidalinti mąstymo žemėlapių ir mąstymo kepurių taikymo patirtimi, kuriant pasakas. Pasirinkau sekos žemėlapį, tai puiki priemonė kalbos ugdymui bei informacijos įsisavinimui.
Dažniausiai vaikams kyla sunkumų, išreiškiant savo mintis: trūksta nuoseklumo, turtingesnio žodyno, kalbos taisyklingumo, atsiranda jaudulys, kalbant prieš draugų grupę. Norėdama padėti ugdytiniams, sumaniau priešmokyklinėse grupėse organizuoti projektą „Pasakoriaus diena“. Kaip ir minėjau, mąstymo mokyklos metodika yra ne naujiena mūsų įstaigoje, todėl į projektą aktyviai dalyvauti įtraukiame ir tėvelius.
Pasiruošimas „Pasakoriaus dienai“ prasidėdavo prieš savaitę. Kiekvieną antradienį būdavo išrenkamas vaikas, norintis tapti pasakoriumi, kuris visą ateinančią savaitę ruošdavosi „Pasakoriaus dienai“. Pasakų kūrimas prasidėjo nuo drąsesnių ugdytinių. Toks pavyzdys paskatino noriai kurti pasakas ir kitus. Įvyko įdomus dalykas. Ugdytiniams buvo pasiūlyta sekos žemėlapyje perteikti jau girdėtą arba sukurti savo pasaką. Pastebėjome, kad sekos žemėlapyje nebuvo perteikta nei viena girdėta pasaka – visos jos buvo sukurtos.
Pasakų kūrimo procesas įsibėgėjo. Padedami tėvelių, ugdytiniai namuose kurdavo pasakas. Vaikai piešė pasakoms iliustracijas, tuo pat metu galvodami ir pačias istorijas. Tėveliai rašydavo trumpus tekstukus po iliustracijomis, taip vykdavo bendras kūrybos procesas.
Pirmadieniais sukurta pasaka atkeliaudavo į darželį. Pastebėjau, kad vaikams ši diena tapo kažkuo ypatinga: jie (tiek pasakoriai, patys klausytojai) nekantriai laukdavo tos akimirkos, kai išgirs ir pamatys naująją pasaką. Ugdytiniai susėsdavo ant kilimo ratu, o pasakorius turėdavo ypatingą vietą: sėdėdavo pasakoriaus soste, pasipuošęs ypatingąja pasakoriaus skrybėle su plunksna. Rodydamas sukurtos pasakos iliustracijas, pasakorius sekdavo savo pasaką. Džiugino tai, kad susidomėjimas nauja istorija ugdytinius skatino gerbti pasakorių ir neblaškant jo dėmesio, netrukdant, kantriai išklausyti istoriją iki galo. Pasibaigus sekamai pasakai, ji būdavo aptariama. Tam į pagalbą pasitelkdavome šešias mąstymo kepures. Jų dėka ugdytiniai bandydavo įžvelgti gražiąsias, o gal ir nelabai patrauklias pasakos puses.
Taigi, pasitelkus į pagalbą tokius mąstymo įrankius kaip sekos žemėlapį ir mąstymo kepurės, bandžiau padėti savo ugdytiniams nebijoti kurti ir savo kūryba dalytis su kitais, skatinau, kad ugdytiniai drąsiai reikštų savo mintis tiek sekdami, tiek aptardami pasakas. Bandymas leisti vaikams patiems kurti pasakas pateisino mano lūkesčius. Džiugina, kad vaikai, kurie buvo mažiau drąsesni, atsiskleidė, gavo daugiau pasitikėjimo savimi, dingo baimė, kad bus draugų nesuprasti. Vaikų kalba tapo taisyklingesnė, reikšdami savo mintis, pradėjo kalbėti daugiau žodžių turinčiais sakiniais. Tėveliai palaikė idėją, noriai ir aktyviai dalyvavo, talkino šiame kūrybos procese.
Įgyvendinti idėją, kuria tiki, yra pasitikėjimo (tikėjimo savo galimybėmis), kantrybės ir laiko reikalaujantis procesas. Tad turėkime ryžto, nebijokime to, kad gali laukti ir nusivylimas, tikėkime savo idėjos sėkme, ir būtinai viskas pavyks.
Literatūros šaltiniai:
- Larry Alper, David Hyerle, Kimberly Williams. Developing Connective Leadership Successes with Thinking Maps, 2012.
- Mokinių mąstymo gebėjimų ugdymas. Prieiga internetu: nmva.smm.lt/wp-content/uploads/…/mokiniu-mastymo-gebejimai_maketas.pdf.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.