Pas Vincą Krėvę Subartonyse
Saulėtą gegužės 12 d. popietę Alytaus Putinų gimnazijos II–IV klasių mokinių bei mokytojų būrelis išvyko į Vinco Krėvės-Mickevičiaus tėviškę Subartonyse (Varėnos r.). Atvykus į atnaujintus rašytojo namus (renovacija truko pusantrų metų) mus pasitiko muziejininkė Laimutė Raugevičienė, artima Vinco Krėvės giminaitė (rašytojas – jos močiutės brolis!). Mūsų III klasės gimnazistės Beata bei sesės Elžbieta ir Emilija šiai išvykai buvo išmokusios iš V. Krėvės knygos „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ poetiškai skambantį tekstą iš padavimo „Milžinkapis“. Susitikimo pradžioje lietuvių literatūros klasiko žodžiai jo gimtinėje po šimto ir daugiau metų skambėjo ir prasmingai, ir iškilmingai. Juk jau 1912 m. Vilniuje pasirodė šis kūrinys, kai rašytojas mąstė ir kūrė apie Lietuvą, jos didingą ir garbingą praeitį tolimajame Baku.
V. Krėvė-Mickevičius, vyriausiasis vaikas, gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonių kaime, netoli Merkinės, gausioje šeimoje, nors iš 12 vaikų 5 broliukai mirė dar būdami mažutėliai. Būdamas guvus bernaitis būsimasis rašytojas mokėsi privačiai pas kaimo mokytoją, paskui Merkinės pradžios mokykloje, o tėvų noru įstojęs į Vilniaus kunigų seminariją tepasimokė vos dvejus metus dėl pašaukimo stokos. Toliau ambicingo, talentingo jaunuolio keliai vingiavo per Kijevo, Lvovo universitetus, o vėliau atsidūrė tolimajame Baku, kur jis realinėje gimnazijoje dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Jaunąjį mokytoją itin gerbė ir mylėjo azerbaidžaniečiai. Vasaromis grįždavo gimtinėn, bendraudavo su paprastais kaimo žmonėmis, rinko, užrašinėjo tautosakos šedevrus.
Su šeima grįžęs į nepriklausomą Lietuvą V. Krėvė daug nuveikė ir politikos, ir literatūros baruose, profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Buvo itin geri draugai su rašytoju Baliu Sruoga. Kadangi B. Sruoga buvo žymiai aukštesnis už V. Krėvę, pastarasis juokaudamas klausdavo B. Sruogos, ar pas jį dar nelyja, o tas atsakydavo, kad ne. Tai tokia legenda sklando apie šių dviejų rašytojų ūgių skirtumą. Muziejininkė sugalvojo itin įdomų edukacinį užsiėmimą. Po visą nedidelę sodybą ieškojome Baliui Sruogai bei Vincui Krėvei-Mickevičiui priklausiusių daiktų, o po to iš tų daiktų sužinojome su rašytojais susijusių istorijų. Pasirodo, V. Krėvės apsakyme „Skerdžius“ aprašyta Grainio liepa iš tikrųjų augusi netoli Mickevičių sodo. Tiesa, toje vietoje pasodinta nauja liepaitė, nes senosios kelmą po gabaliuką turistai išsivežioję. O šiai liepelei, kad nesumelavus, irgi jau einą šešiasdešimti metai…
1913 m. V. Krėvė susituokė su savo mokine žydaite Rebeka Karak. Muziejaus šeimininkė Laimutė priminė dar vieną anekdotinę situaciją iš V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimo. Jis mėgo kolekcionuoti mažus daiktus. Taigi atsidūręs su mažu pistoletu rankose prie Rebekos, abejojančios, ar tekėti už jaunuolio iš tolimojo Lietuvos krašto, tragikomiškai šūktelėjo: „Jei tu už manęs netekėsi, aš nusišausiu“. Taigi ji vis dėlto buvo pakrikštyta ir tapo Ona Marija bei ištekėjo už V. Krėvės. Per vestuves iš gausaus rašytojo giminių būrio tebuvo tik vienas atstovas. Mamai santuokos palaiminti irgi neteko. 1914 m. Krėvėms gimė dukra.
„Užbėgdama už akių pasakysiu, jog Antrojo pasaulinio karo metais žmonos vos neuždarė į getą, tačiau, kai vyras jai išrūpino azerbaidžanietės pasą, moteris liko gyva. Vyresnioji dukra Ona Aldona ištekėjo du kartus, tačiau vaikų taip ir nesusilaukė, taigi V. Krėvė liko be anūkų. Rašytoją Azerbaidžano gyventojai vis dar prisimena, jį labai gerbia bei laiko savu. Vėliau jis tapo pirmuoju Lietuvos konsulu Azerbaidžane, išdavinėjo pasus žmonėms, kurie bėgo nuo Rusijos represijų“, – tęsė pasakojimą muziejininkė Laimutė apie sudėtingą rašytojo, politiko V. Krėvės gyvenimą. – „Grįžęs į Lietuvą tapo Šaulių sąjungos pirmininku ir 1923 m. sausio 15 d. ši sąjunga kartu su Lietuvos kariuomene išvadavo Klaipėdą. Prasiskynė kelią ir į laikinąją Lietuvos vyriausybę, tačiau supratęs, kad Lietuva iš Sovietų sąjungos gniaužtų jo jėgomis nebus išlaisvinta, Krėvė atsistatydino. 1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“.
1947 m. balandžio mėn. V. Krėvė persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple gyvenvietėje, netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. 1992 m. spalio 19 d. 110 -ųjų rašytojo gimimo metinių proga V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines. 2006 m. prie tėvų į amžinojo poilsio vietą atgulė ir jų dukra Ona Aldona Mošinskienė. Mažutėse jaukiose Subartonių kaimo kapinaitėse uždegėme žvakelę, pamerkėme gėlių ir tylos bei susikaupimo minute pagerbėme plačią Mickevičių giminėlę, kuri ilsisi aukščiausioje kapinaičių vietoje.
Muziejininkė Laimutė Raugevičienė kviečia jus apsilankyti V. Krėvės namuose žadėdama daugiau naujų edukacinių programų.
Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.
