Paprastumo skambesys vaiko piešinyje

Skubančiame pasaulyje skubame ne tik mes, bet ir informacijos, idėjų srautas. Internetas mirga žinutėmis, knygynų lentynos lūžta nuo leidinių skirtų vaikų kūrybiškumo ugdymui. Kaip atsirenkame toje gausoje ir kokia informacija pasiekia mūsų vaikus? Siūlome atsiriboti nuo informacijos pertekliaus ir išmokti pastebėti stebuklus labai paprastose aplinkos detalėse bei pasidomėti kūrybiškumo plėtotės galimybėmis ikimokyklinio amžiaus tarpsniu. Savo įžvalgomis norime pasidalinti su skaitytojais, ieškančiais inovatyvių idėjų vaikų veiklai ir kūrybai… Kartais pakanka pažvelgti pro langą, atrasti atspindžių ir detalių kupiną pasaulį, kad patikėtum paprastumo galia.

 

Ikimokyklinis amžiaus tarpsnis yra reikšmingiausias ir palankiausias vaizduotės vystymosi laikotarpis žmogaus raidoje. Šiuo raidos etapu vaikas dar neskiria savo fantazijos nuo realybės, todėl be vidinių trukdžių tiek šeimoje, tiek ikimokyklinio ugdymo įstaigoje provokuojama ir plėtojama vaizduotė kuria prielaidas asmens kūrybingumo formavimuisi ateityje. Tokiam vaizduotės stimuliavimui ypatingai reikšmingos kasdienės jutiminės patirtys bei kuriamos žaismės ar netikėtumo situacijos, kurias vaikas išreiškia ir vizualizuoja įvairiausiais būdais.

 

Neretai mūsų praktikoje kūrybinės raiškos procesas atsiejamas nuo įvairiapusės vaiko patirties. O šabloniški ir vienodi darbeliai tapatinami su kūrybine vaiko raiška. Vienodos Kalėdų eglutės, Velykiniai kiškiai, širdelės, drugeliai bei kitos suaugusiojo peršamos schemos dažnai dominuoja ne tik vaikų darbuose, bet ir ugdymo įstaigos „puošyboje“. Su vaikais piešiame tulpes, žibutes, paukščius, medžius bet nepastebime kitų šalia esančių objektų detalių, kurios galėtų tapti impulsu kūrybinio proceso įvairovei. Vien kalbėdamiesi apie saulę galime įžvelgti daugybę skirtingų jos perteikimo variantų, o sukurta schema, kai vaizduojamas apskritimas su tiesiomis linijomis lapo kampe, dar ir šiandien nepalieka mažųjų.

 

Naujų ir įdomių tematikų siūlome ieškoti artimiausioje aplinkoje. Čia esantys objektai ir jų detalės gali tapti stebėjimo, tyrinėjimo ir vaiko kūrybinės raiškos atributais. Ypatingą dėmesį siūlytume atkreipti į architektūros detales ir formas. Pavyzdžiui, tyrinėti ir fotografuoti skirtingų namų stogus ir kaminus, duris ir langus, suolelius ir tvoras, spynas ir raktus. Darbus peržiūrėti, analizuoti, o tęstinėje veikloje – piešti, konstruoti, kurti pasakojimus ar inscenizacijas. Tokiu būdu mokytojas niekada nepritrūks idėjų, o vaiko patirtis ir tos patirties raiška taps jautresne ir originalesne.

 

„Senos durys“, Morta 4 m.; „Senelio raktas“, Ieva 5 m.

 

Vaiko pasaulis gali tapti turtingesniu, jeigu jis gebės pastebėti mažas detales. Todėl skirtingos medžių, žemės, grindinio faktūros taip pat gali atsispindėti ikimokyklinio amžiaus vaikų kūryboje. Jautrumas aplinkai ir grožiui ugdomas nuo mažens, kai vaikai skatinami pastebėti unikalius dalykus, jų įvairovę.

Štai, pavyzdžiui, vaiko pastebėta, kasdien matoma grindinio detalė – lietaus kanalizacijos šulinys – gali tapti unikaliai ornamentuotu grafiniu vaiko piešiniu, atspindinčiu aktyvų ir jautrų jo santykį su aplinka bei atspirties tašku domėtis ir ieškoti atsakymų šia tema.

 

„Ten kur subėga vanduo“, Marija 5 m.; „Pušis“, Brigita 4 m.

 

Kuriant įtraukią aplinką vaikams, siūlome pasinaudoti veidrodžiais bei jų pagalba tyrinėti aplinką skirtingomis perspektyvomis: iš viršaus, apačios, šono, didinant ar mažinant atskirus elementus. Tokiu būdu formuojamas ne schematinis, suaugusiojo primestas vaizdas, o įdomus ir savitas vaiko piešinys.

 

„Šešėlio dėlionė“, Kristupas 3 m.; „Tvora“, Jonas 4 m.; „Vėjas“, Izabelė 6 m.

 

Šešėliai ir jų galimybės taip pat gali tapti nepaprastu kūrybiniu impulsu bei atspirties tašku tolimesnei kūrybinei veiklai. Judančius šešėlius galima „gaudyti“ ir stebėti jų formas. Šešėlio atspindį galima papuošti akmenukais ar kita gamtine medžiaga. Šešėlių ribos, dėliojamos iš įvairių medžiagų, sukuria vientisos linijos įspūdį. Tokių linijų dėliojimas skatina šio amžiaus vaikų smulkiosios motorikos vystymąsi. Tokiu būdu kurdami šešėlio vaizdinį išvengiame tradicinio piešimo prie stalo. Sensorinės ir pažintinės patirtys, emociniai ir estetiniai išgyvenimai integruojami į bendrą visumą, ikimokyklinio amžiaus vaikų veikloje kuria erdvę laisvai ir spontaniškai kūrybai bei autentiškai tos patirties raiškai.

 

Kuriant prielaidas laisvai ir spontaniškai veiklai bei kūrybinei raiškai siūloma atsižvelgti į dar keletą naujų aspektų: ateljė kaip veiklos formą bei mokytojo kūrėjo vaidmenį.

 

Ateljė veiklos forma siejama su menininko ar amatininko dirbtuvių įvaizdžiu. Tokioje aplinkoje gausu įvairiausių medžiagų ir priemonių, dominuoja įsitraukimas ir susidomėjimas kūrybine veikla, ieškoma skirtingų išraiškos formų, akcentuojama estetinė dimensija, vyksta nuolatinis dialogas tarp vaiko ir medžiagų, vaiko ir suaugusiojo bei bendraamžių. Tokioje aplinkoje kūrybinis procesas yra „auginamas“ ir plėtojamas, jis nenutraukiamas dėl poreikio pradėti kitą veiklą. Todėl darbinis triukšmas, pokalbiai, laisvas darbo vietos pasirinkimas ar jos pakeitimas – neatsiejama ateljė veiklos dalis. Organizuojant veiklą ateljė forma dėmesys sutelkiamas į sąlygų, kūrybiškai ir spontaniškai veiklai, sukūrimą. Viena iš jų – pasirinkimo galimybė. Pavyzdžiui, vietoje vienodų baltų popieriaus lapų, siūlome sukurti galimybes pasirinkti skirtingos formos, faktūros, dydžio, spalvos popierių ar jo atraižas arba piešti ne tik pieštukais, kreidelėmis, bet ir naudoti volelius, dažytojo teptukus, pagaliukus, plunksnas ir pan. Ir visa tai – vienos kūrybinės veiklos metu.

 

Kitas svarbus aspektas – drąsa naudoti netradicines raiškos priemones, pavyzdžiui: audinių skiautes, polietileną, vielą, virves arba kurti su realiais daiktais bei jungti skirtingas technologiškai „nesuderinamas“ medžiagas (popierių ir molį, vielą ir polietileną ir kt.).

 

Tokiame dinaminiame edukacinės kūrybos procese, kuris nuolat kinta, keičiasi ir mokytojo vaidmuo. Žinių pateikėjas tampa atradimus provokuojančiu kontekstų kūrėju, kuris sudaro sąlygas laisvai ir spontaniškai vaiko kūrybai. Kurdamas situacijas, kad vaikas galėtų savarankiškai veikti ir įsitraukti, vadovaujančiojo vaidmenį mokytojas keičia skatintojo, konsultanto, stebėtojo pozicija. Mokytojas stebi ir įsitraukia tą akimirką, kai jaučia, jog vaikui reikalinga pagalba ar paskatinimas; analizuoja procesą.

Tokio provokuojančio dialogo kontekste tiek vaikas, tiek mokytojas tampa proceso kūrėjais.