Paparčio žiedo paslaptis „Žemaituke“

Zita Godiliauskienė

Pačią ilgiausią metų dieną Telšių lopšelio-darželio „Žemaitukas“ bendruomenė pakvietė mažuosius ugdytinius į linksmiausią, paslaptingiausią ir gražiausią vasaros šventę, skirtą deivę Rasą paminėti, o šiandien dažniau vadinamą Joninėmis. Vaikai nepaprastai jos laukė: kartu su pedagogėmis puošė lauko aikšteles, iš anksto, su tėveliais ir mokytojomis pynė ąžuolo, šermukšnio, paparčių lapų bei kupliausių augalų ir spalvingiausių vasaros žiedų vainikus, tikėdami, kad šią dieną surinktos gėlės ir žolynai ne tik džiugins, bet turės galios gydyti ligas, atneš laimės, kad Rasų šventės vidurnaktį pražysiąs papartis bus toks stebuklingas, kad radęs jo žiedą taps nematomu, viską žinos, visų žmonių kalbą supras, net mintis galės perskaityti, o gal net ir paslėptų lobių ras…

 

Darželio aikštelėje visi susirinko pakiliai nusiteikę, tikėdamiesi ne tik rasti paparčio žiedą, bet išvysti ir eiklųjį Jono žirgą, galintį skristi ir skraidinti, kur panorėjus. Šventinės eisenos dalyviai buvo džiugiai nusiteikę, nes kiekvienas puikavosi šventės puošmena – vainikais, kuriais, visa darželio bendruomenė, pasidabino, tarsi karaliai ir karalienės, nes tai vienintelė proga, nes per Jonines jais dabinasi ir mergaitės, ir berniukai.

 

Šventės siela – Vasarėlė (muzikos vadovė Eglė) paskelbė šios ypatingos šventės dienotvarkę: norint rasti stebuklingą paparčio žiedą, teks įveikti keletą stotelių, kuriose vaikams klius nemažai išbandymų. Savo stotelėje Vasara kvietė dėkoti Saulei, nes jos dėka veši augalija. Tad drauge ją sveikinome dainomis, žaidimais, šokiais.

Antrojoje (ekologijos) stotelėje vaikus pasitiko garsioji Žolininkė (mokytoja Sandra). Su ja sprendė nemažai minklių, įminė mįslių apie žolynus, augalus, ypač vaistingąsias žoleles, jas atpažindami bei pavadindami pagal išvaizdą, formą, spalvą, kvapą. Su žolelių žinove, vaikai smagiai kūrė „sekretus“ sau ar draugui; mylimiausių, geriausiai atpažįstamų augalų, galėjo padovanoti vieni kitiems ar įteikti, kaip dovaną, arbatos vakarėliui. Ypač vaikai džiaugėsi galėdami paragauti, savo lauko sodelyje, pačių užaugintų, išpuoselėtų prieskoninių žolelių ar paskanauti pirmųjų žemuogių! Oi, kaip nekantravo, norėdami kuo greičiau pasimėgauti sveikatinguoju žolininkės žadėtu užburtu gėrimu, kurio sudėtyje „atrado“ ir „sekretuose“ slėptų žolelių.

 

Žolynų mokytoja palydėjo vaikus į dar vieną stotelę, ten laukė vandens Kerėtoja (mokytoja Jovita). Ji papasakojo vaikams, kad Joninių rytą vanduo – stebuklingas. Jei tądien išsimaudysi ežere ar nusiprausi rasakilos rasos lašeliais, būsi amžinai skaistus, gražus ir jaunas. Priminusi, kokia svarbi vandens galia visai gyvybei, Vandenė sukvietė vaikus žaismingai pereiti tunelį, kuriuo teka „užburtas“ vanduo. Priminė, koks svarbus vanduo kiekvieno švarai, ypač saugantis koronos viruso ir visų kitų virusų, tada pasiūlė nusiplauti rankas „stebuklingu – gyvu“ vandeniu, „sušokti švarių rankyčių šokį“ ir pakvietė aplankyti Saulės stotelę.

 

Ten, linksmoji Saulutė (mokytoja Romualda), užminė mįslių apie save, gamtos reiškinius bei pasiūlė vaikams būti stebėtojais ir pranašais. Pavyzdžiui, jei vakare saulė gražiai nusileidžia – rytoj lauk giedros, o, jei leidžiasi į debesį – lis; jei ryte, saulei tekant, paukščiai linksmai čiulba – aušta graži diena, o, jei paukščiai ilgai miega, gražios dienos – nesitikėk ir t. t. Vaikai įsidėmėjo Saulutės pamokymus ir buvo pakviesti linksmai pašėlioti su gyvybės nešėja – surinkti pabirusius spinduliukus, tarp kurių buvo net trys laimingi. Juos radę – apdovanoti specialiais prizais.

 

Paskutinėje stotelėje vaikus pasitiko Žiedų valdovė (mokytoja Zita). Ji dar kartą priminė stebuklingojo paparčio paslaptį ir kad ją gali sužinoti tik atkakliausi. Tad vaikams pasiūlyta atsakyti į tris klausimus:

  1. Kokia naktis metuose trumpiausia?
  2. Kokie augalai slepiasi vaikų nupintuose vainikuose?
  3. Kokios spalvos paparčio žiedas?

Keliaudami po ekologinio darželio stoteles, vaikai daug sužinojo, į Žiedų valdovės klausimus atsakė lengvai. Bet ir tai dar ne viskas. Norėdami patekti į stebuklingą žiedų valdovės namelį, kuriame jonvabalis saugo brangakmeniu tapusį, ką tik pražydusį, paparčio žiedą – skaisčiai raudona karūna – vaikai galėjo tik pralindę tunelį, perėję bokštelių labirintus ir perlipę siaurutį lieptelį… Tik tuomet pabiro į vaikų širdeles stebuklingos rubino, keičiančio spalvas, ugnelės iš stebuklingo namelio, kuriame pražydo ugningasai žiedas. Akimirką pasijautėme nematomais, visažiniais, aiškiaregiais, bet… nuriedėjo žiedas ant skarelės, o netikėtai atskridusi pelėda čiupo ją, ir nusinešė… Ar dar ieškosime? Gal, iš pasveikintųjų dviejų Jonukų ir kolegės Janinos, atsiras drąsuolis, kuris išmiegos paparčiuose per naktį ir taps žiniuoniu? To Jonams ir Janytėms nuoširdžiai linkėjome!

 

Šventę vainikavo visų grupių vasarvidžio vakarėlis, tarp sužydusių kupolių kupolėlių, jo metu aidėjo džiaugsmingas vaikų juokas, netilo paslaptingas dalijimasis potyriais apie nelengvai randamą, bet nors akimirksnį regėtą stebuklingąjį paparčio žiedą…

 

Vyresniųjų grupių vaikai ir mokytojos plukdė Joninių vainikus – laimei ir sėkmei, tikėdamiesi pamatyti šokančią, mirguliuojančią visomis vaivorykštės spalvomis, saulę, raibuliuojančiuose Telšių Masčio ežero bangelėse, visai šalia darželio „Žemaitukas“.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.