Panevėžietės darbai džiugina japonų širdis

Pedagogė, menininkė, organizatorė, kūrėja Ona Juospaitienė – vieno iš Japonijos sostinėje organizuojamo meninių darbų konkurso-parodos „Paralym Art World cup“ nugalėtoja. Iš 26 pasaulio šalių komisijos vertinimui atsiųstų 873 meninių darbų, į parodą atrinkta 113, įvertinta ir apdovanota 13 darbų. Tarp tų laimingųjų favoritų pateko du panevėžietės darbai.

Heraklitas, senovės graikų filosofas, yra teigęs, kad į tą pačią upę du kartus neįbrisi. Šis teiginys panevėžietei Onai Juospaitienei – nė motais. Menininkė kilusi iš Biržų r., Papilio miestelio. Anot jos, ne tik Papilys, bet ir apylinkės skambėjo nuo jos dainų. Nuo scenos nenulipdavusi: šoko, dainavo, vaidino. Sceninių įgūdžių pradžią gavusi iš pirmosios teatrinės veiklos įkvėpėjos – šviesaus atminimo Elenos Mikelėnaitės ir kt. Draugių turėjusi daug, skrajojusi po Papilio sceną visose dainų šventėse. Jos buvo pilna visur: grojo, vedė renginius, organizavo popietes, bendravo su vaikais, mokiniais, jaunimu, kūrė eiles.

Išleistos knygos: „Šventinės nuotaikos“ (Meniniai darbai, 2004 m.), „Aš būsiu tau pavasarinis vėjas“ (Poezija, 2009 m.), „Kasdieninio gyvenimo švytėjimas“ (Knyga apie Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos direktorių R. Grilauską, 2009 m.), „O baltas jazminų atodūsi“ (Poezija, 2015 m.), „Soduose baltuos“ (Poezija, 2017 m.). Parengta šešiolika Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos metraščių. Šiuo metu Ona Juospaitienė rašo knygą apie visą savo giminę „Gyvenimo laiptai“.

Jai suteikti tautodailininkės ir vyr. pedagogės papildomam ugdymui vardai. Mokyklose sukurti meniniai darbai su mokiniais: 1989–1990 m. šeštoje vidurinėje mokykloje (dabartinėje Panevėžio „Aušros“ progimnazijoje), septyniolika metų kurta Panevėžio „Žemynos“ vidurinėje mokykloje (dabartinėje progimnazijoje). Penkerius metus dirbta SOS agentūroje su vaikais, tris metus – Aukštaitijos savišvietos akademijoje (ASA) su studentėmis.

Ona yra įgijusi ir režisierės diplomą. Nuo 1980 m. rengia meninių darbų parodas. „Keliaudama po pasaulį, lankydamasi muziejuose ar parodose, savo akis vis kreipiu į floristikos darbus. Grįžusi iš kelionių, pasisėmusi naujų idėjų, įjungusi fantaziją ir kūrybinę mintį, vis tobulinu savo vaizduotę. Deja, šiuo metu, dėl sveikatos sutrikimų, mano gyvenimas tapo daug ramesnis“, – teigia Ona.

Pasak menininkės, per penkiasdešimt kūrybinės veiklos metų, tiek sukomponuota atvirukų ir paveikslų, kad jais būtų galima apjuosti visą Lietuvą. Išvažinėtas visas pasaulis. Darbai „svečiuojasi“ JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Danijoje, Švedijoje. O kiek dar jų išdalyta, padovanota kolegoms, draugams, ugdymo įstaigoms.

Kūrybinis nuotykis, prasidėjęs 2018 m., tęsiasi iki šiol. 2018-aisiais moteris internete rado skelbimą, kad organizuojama pasaulinė meninių darbų paroda, o ambasada Japonijoje kviečia į darbų atranką parodai „Paralym Art World cup“ 2018 m. tema „Gyvenimo skrydis“. Optimizmu trykštanti menininkė nutarė pabandyti. Nebijančią išeiti už komforto zonos moterį domino ir tai, kad visas susirašinėjimas vyko anglų kalba. O kodėl gi nepabraidžius svečios šalies vandenyse, juk pranašu savam kieme nebūsi?!

Reikėjo pristatyti darbą pagal griežtus reikalavimus. Konkurse galėjo dalyvauti tiek profesionalai, tiek mėgėjai, bet turintys negalią. Parodai buvo sukurtas floristinis paveikslas – kompozicija romantišku pavadinimu „Polėkis“, savo gyvybingumu jungiantis žemę ir dangų. Autorė, kaip to buvo reikalaujama, darbui sukūrė aprašą, kuris skambėjo taip: „Žemės augmenija, kaip ir žmogus yra gamtos dalis. Nesibaigianti ir nenutrūkstanti gyvos gamtos linija, kuri teikia savo žavesį žmogui ir visam pasauliui. Gyvybė žemėje – nesibaigiantis procesas. Augmenija, kaip ir žmogus yra gamtos dalis“.

Taip nuo 2018 m. O. Juospaitienės darbai keliauja į parodas Tokijo mieste, kur vyksta meninių darbų konkursai: vienas – 2018 m., du – 2019 m., o šiuo metu 2020-aisiais ketvirtas darbas pakeliui į Japoniją. Kaip teigė menininkė, jai yra didelė garbė dalyvauti pasaulinio masto meninių darbų atrankoje, patekti į parodą ir būti apdovanotai bei įvertintai aukštu lygiu.

Pirmasis nusiųstas darbas komisijos buvo atrinktas ir įtrauktas į geriausių kūrinių katalogą ir šiuo metu eksponuojamas garbingoje vietoje. Autorė gavo svarų įvertinimą: jai ypač brangų sertifikatą ir pakvietimą dalyvauti 2019-aisiais vėl aukšto lygio parodoje tema „Dance performance (Šokio perteikimas)“. Buvo pateiktas ir antrasis darbas pavadinimu „Iliuzija“ – pusiau pieštas, pusiau floristinis. Jo aprašas, pasak menininkės, nė kiek neprastesnis už pirmąjį: „Šokis yra neribota laisvė. Šokio judesys yra terapija kūnui ir sielai. Meniniu darbu šokyje pateikiau jausmų ir negalios išgyvenimų išraišką. Kad šokyje girdėtum ne tik savo širdies plakimą, bet jaustum ir pačios gamtos ritmą, kad įsilietum į Visatos harmoniją. Šokis sustiprina, padeda atsiverti, gydo sielą ir fizines negalias“. Autorė ir už šį darbą gavo įvertinimą. Jai buvo įteiktas sertifikatas ir atminimo dovanos.

„Paralym Art World cup“ komisija panevėžietės paprašė atsiųsti dar vieną meninį darbą. Taip Japonijoje atsidūrė ir trečiasis darbas pavadinimu „Fantazija“, taip pat pusiau pieštas, pusiau floristinis. Abu darbai per atranką pateko į parodą. Aprašas skambėjo įspūdingai: „Tai gėlės šokis tarp gėlių. Gėlės šokiu išreiškiau savo krašto nuostabų gėlių žydėjimą. Gėlė savo šokiu išreiškia gebėjimą žydėti, žavėti, kvepėti, traukti savo spalvomis ir kvapais ne tik žmones, bet ir drugelius, bites, paukštelius. Gėlė, kaip ir žmogus, yra gamtos dalis, kuri auga, žydi ir miršta kartu su gamta“. Ir šis darbas neliko be atsako – buvo įvertintas dovanomis ir sertifikatu.

Darbas „Fantazija“ pristatytas į saloną parduoti. Iš „Paralym Art World cup“ 2020 m. gavusi kvietimą jau trečiąjį kartą dalyvauti atrankoje į parodą, kurios tema – „Taika“. Taip jau ketvirtasis darbas, pusiau pieštas, pusiau aplikuotas, pavadinimu „Taikos simfonija“ išsiųstas į Japoniją. Šįkart aprašas – itin rimtas: „Kai ištikimos dviejų paukščių – gervių širdys glaudžiasi viena prie kitos – tai ir yra taika. Taika yra ten, kur dvi pusės, priima viena kitą ir moka iš širdies atleisti. Taikoje skleidžiasi gerumas, šiluma ir visas spektras jausmų. Kad visada būtų taika, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, būdamos viena šalia kitos. Ten, kur taikoje gyvena paukščiai – gervės, nebūna piktųjų dvasių. Visada ten skamba „Taikos simfonija“.

Norėjosi vis klausti menininkės, iš kur ta gysla grožio pajautai, kūrybai, meilė gamtai? Pasikalbėjus išaiškėjo, kad 1966 m., atvykus gyventi į Panevėžį, jai labai trūko to sceninio peno, pievų žydėjimo, gegutės kukavimo, dainų ir armonikos garsų, kuriuos girdėdavo savo gimtinėje, Biržų rajone. Tą ilgesį vis klojo meniniais darbais. Ji vis prisimindavo gimtinės miškus ir pievas, kurios skambėdavo nuo senelio ir tėčio armonikų.

Menininkė paveldėjo mamos darbštumą ir kruopštumą… Čia vėl galime prisiminti patarlę „Obuolys nuo obels…“ Galima drąsiai teigti, kad meniniams darbams kelią į Japoniją atvėrė stiprūs genai, gauti iš tėvų ir senelių, puoselėti, brandinti, auginti bendraujant ne tik su bendraamžiais, bet ypač su jaunimu. O. Juospaitienė daug vertingų patarimų perdavė ne tik senjorams, bet ir jaunimui, bendrojo ugdymo ir specialiųjų mokyklų mokiniams. Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje savanoriškais pagrindais klausos negalią turintys ugdytiniai ir mokiniai buvo mokomi gaminti puošnius šventinius atvirukus, kurti kompozicijas, o vėliau – organizuoti parodas. Su Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokiniais Ona yra surengusi parodą LR konsulate, Seinuose (Lenkija), lietuvių bendruomenėje.

Nuo 2018-ųjų O. Juospaitienės darbai pateko į favoritus – įvertinti, apdovanoti aukštais įvertinimais. Išleisti katalogai, kuriuose yra visi jos meniniai darbai, pasklidę po įvairias pasaulio šalis ir šiandien džiugina ne tik japonų širdis. Liaudies išmintis, patikrinta šimtmečių, nemeluoja – pranašu savame kieme nebūsi.

+4

0