Palankios ugdymosi aplinkos kūrimas visiems mokiniams

Koks ryšys tarp ugdymo tikslų, turinio perteikimo metodų ir vertinimo? Ką reiškia žinių ir gebėjimų demonstravimo strategija? Parodoje „Mokykla 2020“ skaityto pranešimo metu apžvelgti universalaus ugdymo dizaino principai, kuriais remiantis kuriama kiekvienam vaikui palanki ugdymosi aplinka. Temą pristatė Vilniaus universiteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros docentė Violeta Gevorgianienė.

 

Įvade docentė kėlė klausimą „Kaip klausytojai gamina lašišą?“. „Vienas iš būdų – pasiskaityti proceso eigą, kitas būdas – gaminimo procesą pavaizduoti nuosekliomis pakopomis, paveikslėliais. Galima susirasti vaizdo įrašų socialinio tinklo „YouTube“ platformoje ir, vadovaujantis instrukcijomis, kartu su gamintoju sinchroniškai atlikti visus veiksmus. Būdai skirtingi, kiekvienas renkasi palankesnį, suprantamesnį, priimtinesnį. Turbūt daugeliui gyvenime teko susidurti su situacijomis, kad net vadovaujantis tuo pačiu receptu, dažnai gaunamas visiškai kitas rezultatas“, – kalbėjo V. Gevorgianienė, pažymėdama, kad kiekvienas naudojame skirtingus būdus informacijai suvokti bei žinioms ir gebėjimams parodyti.

Ugdymo aplinkos formavimas

 

Pasak specialistės, ugdymosi aplinka ir tai, kaip ją organizuojame, formuojame, gali suteikti galimybę padėti vaikams atrasti savitą būdą apdoroti informaciją. Tiriant ugdymo aplinkos palankumą mokiniams, išskirti 3 pagrindiniai kriterijai: santykių, asmeninio tobulėjimo ir sistemos stabilumo dimensijos. Santykių dimensija apibrėžia kaip kiekviena aplinka suponuoja, sudaro galimybę formuotis vis kitokiems santykiams. „Ar ji skatina konkurenciją, o gal priešingai – vienas kito palaikymą?“ – klausė pranešėja.

 

Asmeninio tobulėjimo dimensijoje kalbama apie iššūkius, atitinkančius mokinio gebėjimus ir jo interesų lauką, beje, įveikiamus iššūkius. Iš bendrosios pedagogikos žinoma, kad mokinys labiausiai suinteresuotas atlikti užduotį tuomet, kai ji šiek tiek sudėtingesnė nei jo dabartinės žinios arba gebėjimai, tačiau jis jaučia, kad ši įveikiama. Tik reikia įdėti šiek tiek daugiau pastangų.

 

V. Gevorgianienės teigimu, sistemos stabilumo dimensija mokyklose – ypač gerai pažįstama. „Sistemos stabilumas ir kaita yra tai, kaip mokytojas organizuoja ugdymo procesą. Galbūt viskas monotoniška, nuobodu, galbūt visą laiką taikomi tie patys metodai, visą laiką toks pat pamokos dizainas. Tačiau kai pokyčių yra per daug ir jie vyksta nuolat, tai irgi išmuša iš vėžių tiek mokinius, tiek pedagogus. Sudėtinga orientuotis, kai reikalaujama pokyčių, dar nespėjus pritaikyti, prisijaukinti ankstesniųjų. Todėl pagal šį parametrą geriausia, žinoma, yra pusiausvyra“, – įsitikinusi specialistė.

 

Kitas žvilgsnis į aplinkos kokybę gali būti tai, ar mokiniams labiau tinka ekstravertiška ar intravertiška aplinka. Labiau remiamasi pojūčiais, ar intuicija, orientuojamasi į mąstymo procesus, ar leidžiama mokiniams jausti, reikšti emocijas?.. Labiau mokoma kritiškai vertinti, ar paliekama erdvės suvokimui?

Vidinės motyvacijos prielaidos

 

„Mokymuisi palanki aplinka tuomet, kai joje paliekama pakankamai erdvės saviraiškai, skatinama mokinio autonomija, įvairovė, kai leidžiama atvirai reikšti mintis, o turinys perteikiamas sąveikiuoju būdu. Skatinamas bendravimas tarp mokinių, suteikiamas grįžtamasis ryšys“, – pasakojo docentė.

 

Apsisprendimo teorija siejama su vidine motyvacija. Mokinio vidinę motyvaciją teorijos autoriai tapatina su vidine gerove. Kai mokinys jaučia, kad jis pats daro pasirinkimus, kad tai jam įdomu, kad išorinė kontrolė nedominuoja, o jis atlieka užduotis todėl, kad nori jas atlikti, kad užduotys jį skatina, žadina jo domėjimąsi, tuomet skatinamas įsitraukimas, puoselėjama mokinio gerovė.

 

Pamokos metu atsiranda natūralus kompetencijos, žinojimo, suvokimo poreikis, kad kažko išmokstu, valdau tam tikrą gebėjimą arba sugebu asimiliuoti ir pritaikyti žinias, mano kompetencija skatinama. Žinojimas, kad pamokos metu skatinamas mokinio ryšys su aplinkiniais, klasės draugais, mokytoju, kad jie daro kažką analogiško, kažką panašaus ir kad pamokos eigoje vyks pasidalijimas žiniomis, atradimais, pasiekimais – įkvepia.

 

„Tarp visų šitų komponentų turi būti pusiausvyra. Jeigu vienas iš jų užmirštamas, mokinio gerovė, aplinkos kokybė mažėja. Pavyzdžiui, mokytojai daug dėmesio skiria mokinio kompetencijai ir savarankiškumui, tačiau dažnai pamiršta įtraukti užduočių, kurios skatintų mokinius pajausti draugą, pamatyti pavyzdį“, – teigia pranešėja.

 

Jeigu sąsajų nėra – mažėja vidinė motyvacija ir mokinio gerovė, tolygiai krenta ir ugdymosi aplinkos kokybė bei mokinio gerovė. V. Gevorgianienė pastebėjo, kad kartais tėvai tuo net manipuliuoja, nes jų įsivaizdavimu, jie neva skatina vaiko savarankiškumą, tokiais teiginiais kaip: „Mylėsiu tave, jeigu tu to ar ano nedarysi.“ „Jie tarsi perka vaiko meilę jo savarankiškumo sąskaita bei menkina vaiko gyvenimo kokybę palankumu šeimos aplinkai“, – akcentavo pranešėja.

Ugdymo turinys ir ugdymo kontekstas

 

Universalioje ugdymosi paradigmoje didžiausias dėmesys skiriamas ugdymosi kontekstui. Kartais ugdytojai teikia išskirtinį dėmesį individo stiprybėms ir silpnybėms, tačiau šios paradigmos autoriai didžiausią dėmesį skiria kontekstui, ugdymosi aplinkai. „Gilinantis į šią teoriją įsiminė vienas pavyzdys apie sėklą. „Štai, mes turime dvi sėklas. Jų augimo potencialas vienodas. Tačiau jei vieną sėklą pasodinsime Antarktidoje, o kitą juodžemyje…“ Manau, kad viskas tuo pasakyta“, – pastebi specialistė.

 

Tradiciškai socialinio konteksto samprata suvokiama kaip fizinė, socialinė aplinka, kurią kuria žmonės. Tačiau socialinį kontekstą kuria ir sudaro ne tik žmonės, bet ir sąveikos tarp žmonių ir daiktų. Patys daiktai, erdvės, vietos. Kontekstas daro didžiulę įtaką žmogui, ir jo praktikoms. Socialinis kontekstas svarbus, kad mokinys galėtų jausti, jog jo autentiškumas sveikintinas. Ši paradigma siejasi su 1990-aisiais metais pradėjusiu keistis požiūriu, kai imta kalbėti apie daugelio mokinių patiriamas nesėkmes mokykloje ir pradėtas kelti klausimas, kad gal tai ne mokinio, bet mokyklos neįgalumo klausimas. Tuomet rimtai kalbėta, kad keisti reikia ne mokinį o mokymo programą, iškelta idėja, kad reikia mąstyti ne apie tai, kaip šalinti ugdymosi barjerus, kurių mokinys negali įveikti, bet kurti tokią aplinką, kurioje tų barjerų nebūtų, arba jų būtų kuo mažiau.

 

„Tai ugdytinių įsitraukimą puoselėjanti sistema, kurios ramstis – medžiagos pateikimo būdai. Mokytojas, kuris vadovaujasi tokia sistema, turi apgalvoti įvairių variantų, kurie skatina mokinius įsitraukti. Mokomosios medžiagos pateikimą ir kokias sąlygas reikia kurti, kad mokinys būtų skatinamas demonstruoti savo gebėjimus“, – teigia docentė.

 

Universalios ugdymosi paradigmos dizainas – universalus, tinka kiekvienam mokiniui. Mokinys gauna paramą ir grįžtamąjį ryšį. Tai aplinka, kurioje iššūkiai pageidaujami, tačiau jie atitinka mokinio potencialių gebėjimų struktūrą.

 

Anksčiau vyravo ryškus mąstymo skirsnis – analizė ir jausmai. Buvo jaučiama šių dviejų blokų priešprieša, kad tarpusavyje jie nedera. Dabar akcentuojamas tarpusavio ryšys. Paneigtas mitas, kad emocijos trukdo mąstyti. Priešingai, jos padeda organizuoti mokymąsi, išplečia mąstymo bei samprotavimo ribas, tad jų nebūtina užslopinti, kai norima priimti racionalų sprendimą.

 

Temą tęsime.