Palankios ugdymosi aplinkos kūrimas visiems mokiniams

Aurelijus Petrėnas

Tęsiame temą ir dalijamės Vilniaus universiteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros docentės Violetos Gevorgianienės įžvalgomis, kurias ji išsakė skaitydama pranešimą parodos „Mokykla 2020“ metu.

Universalios ugdymosi paradigmos (UUP) modelis apibrėžia socialinę aplinką, kurioje svarbūs ir fiziniai aspektai. Pagal UUP, ugdymosi kontekstas netolygus programai, tačiau stipriai su ja susijęs. Programa suprantama kaip kelių elementų visuma: tikslai, metodai, medžiagos pateikimas, vertinimas, mokinio sugebėjimų demonstravimas.

 

Visi šie elementai padeda siekti tikslo. Ugdymo tikslas visada centre. Pagal šią paradigmą tikslai turi būti aiškūs, o metodai ir priemonės – lanksčios. Tarp jų kuriamas darnus, organiškas ryšys. UUP paradigmos autorių teigimu, – itin svarbu, kad mokinys prieš kiekvieną pamoką žinotų, ko iš jo tikimasi. Svarbu, kad matytų tikslą bei rezultatą, aiškiai žinotų, ko mokytojas iš jo tikisi. Jeigu klasėje yra mokinių, kurių tikslus dėl specialiųjų poreikių tenka modifikuoti – šios paradigmos autoriai siūlo modifikuotą tikslą pateikti taip, kad jis, konkrečiu atveju, būtų aiškiai suprantamas: ar tai būtų simboliai, ar užrašas, ar kiti sklandžiam informacijos pateikimui reikalingi formatai.

 

„Jeigu pasiseka skirtingų savybių ir gebėjimų žmonėms, tai mes turime pagrindą ir motyvą siekti savo pačių veiksmingumo. Susiformuoja teigiama nuostata, kad savo gebėjimus galima parodyti ir kiek kitokiu būdu. Atsiranda tikėjimas, kad socialinę aplinką mokytojai priima. Ypatingai svarbu, kokį pavyzdį mato mokiniai. Jeigu jie mato, kad aplinkoje yra skatinama veikimo įvairovė, pradeda labiau savimi pasitikėti“, – įžvalgomis dalijosi Vilniaus universiteto Socialinio darbo ir socialinės gerovės katedros docentė Violeta Gevorgianienė, pažymėdama, jog svarbu, kad mokiniai bendradarbiautų, nes geri pavyzdžiai užkrečia.

Atskirkime tikslus ir metodus

 

Veiksmingi tikslai turi būti atskirti nuo metodų. „Įsivaizduokime tokį tikslą: perskaityti Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) apysaką „Senis ir jūra“ ir parašyti refleksiją. Matau du tikslus. Vienas – perskaityti, o kitas – parašyti. Čia atsiranda neaiškumų. Jei tikslas yra perskaityti, tai metodas susilieja su tikslu. Jeigu norime, kad vaikas perskaitytų kūrinį, tai to aiškiai ir prašome. Tokiu atveju priedas „parašyti refleksiją“ netarnauja konkrečiam tikslui“, – įžvalgomis dalijosi docentė.

 

Jeigu tikslas pasižiūrėti, kaip mokinys suprato kūrinį, tuomet prieš skiriant užduotį parašyti refleksiją, pirmiausia galima pagalvoti: „Gal mokinys susiduria su rašymo sunkumais?“. Tokiu atveju net teisingai suvokdamas tekstą, mokinys gaus blogus rezultatus, nes nesugeba tinkamai perteikti savo suvokimo. Tokiu atveju galima ieškoti kitų būdų, kaip patikrinti jo teksto suvokimą. Galbūt tikslas galėtų būti formuluojamas: „sukurkite ataskaitą“.

 

„Pasirinkus formuluoti tikslą tokiu būdu, aiškiau perteikiama žinutė, kad kiekvienas teksto suvokimą gali pateikti savaip ir bus vertinamas tik suvokimas, o ne forma, kokia jis pateikiamas. Renkantis tokius metodus svarbu iš anksto suplanuoti turimus resursus, įvairias priemones, kurias mokinys galėtų naudoti pristatymui. Veiksmingi tikslai formuluojami aiškiai, bet juos formuluojant atsižvelgiama ir į mokymosi sistemas“, – pataria V. Gevorgianienė, svarstydama, koks yra visa apimantis švietimo sistemos tikslas.

 

Ar uždegti mokinių entuziazmą, tai yra, ar mes orientuojamės į emocinę sistemą? Ar padėti suprasti konkrečią informaciją, tai yra, orientavimą į suvokimo sistemą, susijusią su ugdytojo gebėjimu aiškiai perteikti medžiagą. Ar rasti būdą, kaip padėti ugdytiniams parodyti savo gebėjimus, tai yra, orientuotis į strateginę sistemą?

Įsitraukimą skatinanti aplinka

 

Pranešėja kėlė klausimą: „kokia turi būti aplinka, kad sužadintų įsitraukimą?“. Ji gali būti labai skirtinga. Vienus traukia spontaniškumas ir naujumas, kitus tai gali gąsdinti. Tokiu atveju, esant didelei dinamikai, ugdytinis gali pasijausti paralyžiuotas. Todėl aplinka taip pat turėtų sudaryti galimybes pasirinkti saugumo lygį. Netgi siekiant aiškaus tikslo, numatyto programoje, galima pagalvoti, kaip tą tikslą modifikuoti, pritaikyti būtent savo ugdytiniams, visai grupei ir kiekvienam mokiniui individualiai.

 

Neįmanoma sudaryti vienodų sąlygų ir lygių galimybių visiems skiriant vieną ir tą pačią užduotį. Pasak docentės, šiuo atveju labai tinka Alberto Einšteino (Albert Einstein) žodžiai, kad „Kiekvienas yra genijus, bet jeigu jūs vertinsite žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, tai visą likusį gyvenimą žuvis tikės, kad ji yra nevykėlė.“

 

Siekiant aktyvinti emocinę sistemą būtina įvairovė: turinio, priemonių, individualių iššūkių, savito mokymosi konteksto, darbo grupėje, individualiai, prie stalo ir pan. Taip pat verta pagalvoti ir apie individualizuotus apdovanojimus už pasiektus rezultatus, tai yra, kad pagal ugdytojų galimybes mokinys rinktųsi motyvuojančias priemones už rezultatus.

Individualizuotas pateikimas

 

„Kalbant apie medžiagos pateikimą, reikia apsvarstyti ar individuali kiekvieno ugdytinio suvokimo sistema gebės tą informaciją tinkamai priimti. Ar supras, ką reikia išmokti? Ar medžiagoje nėra per daug simbolių, metaforų, kurios, galbūt sunkiau suvokiamos kai kuriems mokiniams. Šiuo metu galima rasti iš tiesų platų pasirinkimą būdų, kaip konkretų turinį perteikti kuo įvairiau“, – pataria Violeta Gevorgianienė.

 

Strateginės sistemos pritaikymas būtinas objektyviai įvertinti, kaip turinį perėmė ugdytinis. Dažnai ugdytojas išties jaučia, kai jo dėstomas dalykas pasiekia moksleivius, kad moksleiviai suvokia medžiagą. Tačiau tinkamai reikia parinkti ir vertinimo būdus, kuriuos naudojant galima tinkamai įvertinti išmokimą. Tai – strateginės sistemos veikimo zona.

Svarbu žinoti tikslą

 

Bet koks veiksmas reikalauja žinoti tikslą. Tad būtina sukurti nors minimalų planą, kaip to tikslo pasiekti, jį įvykdyti, o vykdant planą – stebėti ar neatsiranda klaidų ir pagal šiuos stebėjimus koreguoti veiksmus. Svarbu žinoti, kad pradiniuose ugdymo etapuose mokiniai dažnai nežino strategijų, būdų, kaip galima mokytojui parodyti žinias. Ypač, jei jie to nebuvo mokomi namuose. Moksleiviai gali net nežinoti, kad reikia išsikelti tikslą. Kaip rodo tyrimai, dar opesnė problema ta, kad jie nė nežino, – pasisekė pasiekti tikslų, ar ne. Todėl mokytojo, ir mokinių grįžtamasis ryšys – labai svarbus.

 

„Apgalvojant skirtingus būdus, kuriais mokiniams leidžiama išreikšti, parodyti savo gebėjimus, reikia apsvarstyti: ar veikla suteikia galimybę veikti visiems mokiniams, visiems sklandžiai reikštis, ir visiems pademonstruoti savo žinias kažkokiu apčiuopiamu būdu? Kaip ir medžiagos pateikimo atveju, – svarbu pateikti įvairių pavyzdžių kaip galima parodyti gebėjimą, gauti paramą, grįžtamąjį ryšį. Svarbu parodyti situacijas, kad įgytos teorinės žinios gali būti naudojamos praktiškai“, – pasakojo docentė.

Ugdymo metodų įvairovė

 

Universalioje ugdymo aplinkoje egzistuoja plati paletė įvairių ugdymo metodų, nes tai, kas tinka vienam, gali visiškai nepatikti kitam. Tai galioja dėstymo, veikimo, vertinimo ir kitiems ugdytojo kompetencijoje esantiems metodams.

 

Kaip pavyzdį galima įvardyti „kubiką rubiką“. Regos sutrikimų turinčiam, arba spalvų neskiriančiam mokiniui tai – neįveikiama užduotis. Todėl sukurtas „kubikas rubikas“ brailio raštu pažymėtomis spalvomis. Tuomet ir sutrikimų turintis vaikas gali visaverčiai juo naudotis.

 

Nepaisant ugdymo metodų įvairovės poreikio, labai svarbu, kad mokinius pamokoje sietų bendra probleminė arba tematinė ašis. Net jeigu tikslai šiek tiek modifikuojami.

Ar veiksminga programa?

 

Vertinimas pagal paradigmą turėtų atskleisti ne mokinių pasiekimus, o programos veiksmingumą. Vertinant mokinius, verta atsižvelgti ir į tai, kad galbūt vienoje ar kitoje programoje gali būti ir trukdžių, ribojančių mokinių galimybes suvokti turinį. Todėl, jeigu mokiniui nesiseka, pirmiausiai verta peržvelgti programą.

 

Vertinimas šioje paradigmoje yra periodiškas, nuolatinis, apimantis ne tik rezultatą, bet ir procesą. Į kokius priminimus mokinys reaguoja, kokias strategijas naudoja, kokį grįžtamąjį ryšį geriausiai priima, ir kokia ideologija siejasi su mokinio interesais ir patirtimi. „Pavyzdžiui, jeigu užduotį prašoma atlikti raštu, rezultatas gali būti klaidinantis, nes gal mokinys turi motorikos sutrikimų, kuriuos galima supainioti su tuo, kad jis neparašė, arba parašė per mažai. Skiriamas laikas, per kurį mokinys turi atlikti užduotį, tampa išorine kontrole, ir neigiamai veikia mokinio savijautą. Tad vėlgi, streso valdymą galima supainioti su suvokimo lygiu“, – pranešimą baigė docentė Violeta Gevorgianienė.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *