Pagalba mokantis matematikos: skaitmeniniai įrankiai ir individualios konsultacijos

Dovilė Šileikytė

Kas svarbiau – mokymosi turinys ar skaitmeniniai įrankiai? Kaip pagerinti mokinių matematikos žinias ir įgūdžius? Tęsiame temą apie konferenciją „Kaip 2×2? Matematikos rezultatų ir inovacijų ryšys“, kurioje patirtimi dalijosi Lietuvos, Suomijos ir Švedijos švietimo specialistai.

 

Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) direktoriaus pavaduotoja Asta Ranonytė kalbėjo apie aspektą, aktualų ne tik matematikos, bet ir visų dalykų kontekste – skaitmeninį pažangos vertinimą. Pasak jos, mokytojai turėtų ne tik galvoti apie ilgalaikę pažangą, kurią mokinys turi padaryti, bet ir matyti „paveikslą iš tolo“, t. y. iš kokių mažų dalių (jas taip pat stebint) susideda pažanga, kad turėtume omenyje ilgalaikį tikslą, kad būtų dermė tarp jo ir trumpalaikių tikslų. Be skaitmenos negalime įsivaizduoti vertinimo, nes įvairių dokumentų ir ataskaitų pildymas sudaro per didelę mokytojų darbo dalį. Tad tos mažosios dalys turi būti stebimos skaitmeniniu formatu, kad jis būtų detalizuojamas, maksimaliai pritaikant prie mokinio amžiaus tarpsnių ir mokomojo dalyko. Pažanga galima tik per sąveiką tarp mokytojo ir mokinio, o tam reikalinga įrankių visuma. NŠA įvykdė bendrojo ugdymo mokyklų apklausą apie skaitmeninius pažangos įrankius, joje dalyvavo 246 mokyklos, jos išsakė savo skirtingus lūkesčius apie pažangos sampratą, stebėseną ir pan. Tik pusė tų mokyklų naudojosi skaitmeniniais įrankiais pažangai stebėti. NŠA turbūt neturėtų siūlyti vieno įrankio, nes kiekviena savivaldybė, mokykla, klasės sprendžia savitus iššūkius. Rinkoje tų įrankių daug, tad, A. Ranonytės teigimu, tereikia, kad mokyklų bendruomenės būtų drąsios rinktis.

Suomijos sėkmės istorija

 

Prof. Mikko-Jussi Laakso iš Suomijos Turku universiteto mokymosi analitikos centro teigimu, lengva pasakyti, kad mokytojo darbas yra padėti kiekvienam besimokančiajam kuo anksčiau suteikiant aktyvią ir personalizuotą mokymosi pagalbą, bet kaip tą padaryti praktiškai? Suomiai ėmė ir sukūrė mokymosi įrankį. M. J. Laakso teigimu, švietimo sistemos pokyčiai – ilgas procesas, bet maži pokyčiai ilgainiui sukuria didelius.

 

„ViLLE“ (užsienyje žinoma kaip „Eduten“) – skaitmeninė sužaidybinta mokymosi aplinka, kurią Suomijoje naudoja 65 proc. mokinių nuo pirmos iki dvyliktos klasės, suderinta su visomis mokymo programomis, kurta kartu su mokytojais. Mokymosi aplinkoje pateikiamos pamokos, kurias lengva diferencijuoti ir personalizuoti, tai – aukštos kokybės turinys su plačia analize, automatiniu vertinimu, grįžtamojo ryšio teikimu. Apie šią mokymosi aplinką ir ją išbandžiusias Lietuvos ugdymo įstaigas „Švietimo naujienose“ jau rašėme čia.

 

Naudojantis šia aplinka per penkiolika savaičių pagerėjo 12 proc. trečių klasių mokinių rezultatai, daugiau nei pusė išbandžiusių mokinių renkasi papildomai spręsti užduotis, daro mažiau klaidų, pažymiai vidutiniškai padidėja vienu balu. Lietuvoje, Vilniuje, šią programą išbandė 150 mokyklų, daugiau nei 90 proc. mokytojų teigia, kad „Eduten“ padėjo geriau išanalizuoti konkrečių mokinių pasiekimus, stiprybes ir silpnybes, tiek pat mokytojų pastebi, kad gerėja mokinių motyvacija ir pasiekimai. 25 mokyklos šią programą jau naudoja ir ukrainiečių kalba.

 

Naudojant šią mokymosi aplinką, pedagogų teigimu, pagerėjo mokinių skaičiavimo (ir mintinio) įgūdžiai, pasikeitė požiūris į matematiką, uždavinių sprendimą, sumažėjo matematikos „baimių“, mokiniai įgijo daugiau pasitikėjimo savimi, savarankiškumo spręsdami daugiau nei 100 tipų užduotis, padidėjo užduočių atlikimo greitis ir tikslumas, pagerėjo mažesnę mokymosi motyvaciją turinčių mokinių įsitraukimas. Ketvirtokų, kurie naudojo „Eduten“, Nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo rezultatai buvo geresni.

Diskusija „Į ką investuoti dabar – turinį ar „geležį“?“

 

Paskutinę konferencijos dalį – diskusiją – vedė aktualijų žurnalistas Lukas Keraitis, jos metu klausta, ar mokykloms labiau vertėtų investuoti į mokymo programas, ar į įrangą, jos tobulinimą. Viceministras dr. Ramūnas Skaudžius teigė, kad pandeminis laikotarpis suvienodino mokyklų situaciją, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, projektai padėjo pakankamai aprūpinti mokyklų technines bazes. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja ir matematikos mokytoja dr. Tatjana Sankauskienė patikslino, kad ši situacija turbūt šiek tiek skiriasi, priklausomai nuo mokyklos tipo ir lygio, rėmėjų, dalyvavimo projektuose, privačiose ugdymo įstaigose ši situacija geresnė. Viceministro teigimu, tai priklauso nuo savivaldybės, kai kurios iš jų gerokai prisidėjo: „Nemažai esame investavę į regionus, daugiau nei į miesto mokyklas, to netolygumo gali būti ir didmiestyje tarp skirtingų ugdymo įstaigų. Mokyklos bendruomenė turi tam įrankių, pavyzdžiui, rinkdama pajamų mokesčio dalį paramai arba dalyvaudama projekte „Kokybės krepšelis“. Technologijos yra svarbios, bet sėkmingam ugdymo procesui reikia ir grupinio darbo, įrangos laboratorijoms, bendravimo…“ Šioms mintims pritarė ir L. Keraitis: iš vieno doktoranto yra girdėjęs, kad nuo technologijų mokiniai kartais aptingsta, atsipalaidavę spaudinėja mygtukus, o rašymas ranka į sąsiuvinį jiems padeda labiau įsitraukti į pamoką.

 

Šiaulių savivaldybės Švietimo skyriaus specialistė Rasa Stankuvienė pasakojo: „Nors teigiama, kad vaikų nereitinguojame, bet tai tarsi pažymys mokytojo darbui. Ar norime tik teisingo atsakymo (be pagrindimo), ar išugdyti mąstantį mokinį, kuris pagrindžia savo sprendimus? Jei mokinys atlieka užduotis el. erdvėje, gali būti, kad jis tiesiog suklydo užrašydamas atsakymą, vietoj kablelio parašęs taškelį, o mes jį „nubaudžiame“, nes nežinome, kokie ten buvo uždaviniai, kur konkrečiai padaryta klaida, todėl mokytojui neaišku, kokią tikslinę pagalbą suteikti. Mokinys, atlikęs šį testą, negalės pasakyti, ką moka, ko – ne (viename seminare buvo pasakojama apie vaiką, kuris džiaugėsi, kad moka paskaičiuoti procentinę išraišką).“

 

Turinio, mokymo platformų kūrėjas Mantas Vičius sakė, kad technologijos padeda atsekti, kuriame lygyje yra mokinys, kasdien (ne tik mokslo metų pabaigoje) matyti, kaip sekasi kiekvienam mokiniui: „Taip nustatome spragas, rodome progresą mokiniui ir mokytojui, apibendrintą informaciją gali matyti ir savivaldybių atstovai. Didžioji dalis mokytojų yra vyresnės kartos, negalime tikėtis, kad paversime juos inovacijų kūrėjais ir informacinių technologijų profesionalais, bet norime, kad mūsų siūlomi technologiniai sprendimai galėtų padėti mokiniams lengviau įsisavinti medžiagą, teikti turinį, vietoj to, kad mokytojams reikėtų jį kurti, skaitmeninti ir dar sužiūrėti, kaip sekasi kiekvienam iš jo mokinių.“

 

Konferencijos dalyviai galėjo apsilankyti skaitmeninių mokymosi priemonių ekspozicijoje

Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentės Karolinos Pralgauskytės manymu, mokytojams reikia mokymų, kuriuose jie įgytų daugiau žinių ir vėliau savo pamokas padarytų įdomesnes, pandemija parodė, kad kontaktinis ugdymas yra veiksmingesnis, tad svarbiau yra mokytojas ir jo kvalifikacija. Panevėžio Šaltinio progimnazijos direktorė Zina Stripeikienė pasakojo suprantanti, kad technologijos, inovacijos yra šių laikų vaikų užsiėmimas. „Jie sutverti patirti džiaugsmą kiekvieną pamoką, o mes galvojame, kokiomis priemonėmis tą padaryti. Antra vertus, būdama mokytoja, suprantu, kad matematikos neišmoksi net ir su personalizuotu turiniu kompiuteryje, pirmiausia investuoti turėtume į mokytoją, jo atlyginimą, jo kontaktą su vaiku individualiai. „Kokybės krepšelio“ projektas leido pradėti teikti individualias matematikos konsultacijas („Imk“), kuriose nei skaitmeninio turinio, nei kompiuterio nėra, tik individualus darbas su vaiku. Pradėjome jas nuo kovo ir dabar pastebime, kad 70 proc. jas lankančių vaikų rezultatai yra geresni. Tad reikėtų proporcingai didesnę dalį investuoti į mokytojo atlyginimą, jo darbą su vaiku. Dauguma ugdymo įstaigų „Kokybės krepšelio“ pinigus investavo į „geležį“, o mes – į mokytojo atlyginimą, individualų darbą su mokiniu“, – savo ugdymo įstaigos patirtimi dalijosi direktorė.

 

R. Skaudžius pabrėžė, kad išoriniai patikrinimai nepakeis grįžtamojo ryšio pamokoje ir nuoseklaus spragų pašalinimo, bet gali leisti nustatyti lygį, suteikti tikslinę pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai, nes vidinių resursų kartais ne visi atranda. M. Vičiaus teigimu, mokytojas dirba su trisdešimt mokinių klasėje, todėl jam sunku individualizuoti ugdymą, pastebėti kiekvieno mokinio spragas, o technologijos leistų tai padaryti, matyti statistiką, per platformą perteikti turinį automatizuotai ir turėti pusvalandį klasėje aktyviems mokymo metodams taikyti, individualiai prisėsti prie kiekvieno mokinio klasėje.

Lankomumo problema ir sprendimo būdai

 

Pasak R. Stankuvienės, nuo mokyklos direktoriaus priklauso, kur jis investuoja: ar į „geležį“, ar į turinį. Šiaulių savivaldybė daug investuoja į turinį: mokiniai ir mokytojai galėjo naudotis „Eduka klase“ (buvo nupirktos licencijos), 7–8 metus finansuoja atlyginimus karjeros specialistams, veikia STEAM, bendradarbiavimo su aukštosiomis mokyklomis programos. Kodėl, dedant tiek pastangų, mokinių rezultatai vis dar prasti? „Konkretaus atsakymo neturime, bet viena iš mokyklų keliamų problemų – lankomumo klausimas. Kokia pagalba teikiama praleidusiam pamoką mokiniui: nesvarbu, ar mokinys sirgo, ar keliavo, ar ėjo pas odontologą, kokios suteikiamos galimybės jam „pasivyti“ bendramokslius? Dalis mokyklų internete skelbia skaidres, jas gali peržiūrėti ir tas mokinys, kuris pamokoje dalyvavo, bet ko nors nesuprato, nori pasikartoti. Tad turbūt reikėtų daugiau koncentruotis į švietimo pagalbą ir mokinių lankomumą“, – sprendimą siūlė švietimo specialistė.

R. Skaudžius priminė, kad ir mokytojai serga, kartais iš septynių pamokų per dieną lieka keturios, tad kai kurios mokyklos imasi iniciatyvos „Nulis tolerancijos nelankomumui“ (ir mokinių, ir mokytojų dėl įvairių priežasčių). Kuriami užduočių bankai, pavaduoti ateina budintis mokytojas. Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentė teigė, kad jos vadovaujama sąjunga domisi, kokios mokyklos bendruomenės užduotys, užsienio šalių patirtys užtikrinant ugdymo procesą, nes būna, kad mokiniai trims savaitėms išvyksta su tėvais atostogų. Yra pavyzdžių, kai matematikos pamokos nevyksta pusantro mėnesio dėl mokytojų ligos, nes nėra kam susirgusio pedagogo pavaduoti.

 

Tad kaip padėti mokiniams geriau išmokti matematiką, kas svarbiau – ar technologijos, ar individuali pagalba? K. Pralgauskytė sakė, kad reikia girdėti mokinių balsą, klausti, ko jie labiau nori: ar išmaniųjų įrenginių, ar individualių pamokų. „Nesakau, kad reikia grįžti prie popierinio varianto, bet papasakosiu, kaip mokiniai atlieka testus elektroninėje erdvėje: neskaito teksto, nebraižo, nesirašo, dažniausiai tiesiog spėja, kai kurie net nepasiima popieriaus ir tušinuko, žino, kad įvertinimas nieko nelemia. Manau, kad tie, kurie neišlaikė PUPP, popieriniame variante ką nors būtų išsprendę“, – nuomonę išsakė Zina Stripeikienė. R. Skaudžius teigė, kad matematikai turi įtakos ir teksto skaitymo gebėjimai, be to, pajuokaujant galima sakyti, kad lietuvio nacionalinis bruožas – žioplumas, nes iš savo patirties žino, kad ir gabiausiems vaikams pasitaiko neadekvačių, smulkių klaidų, o M. Vičius siūlė sudaryti naują biudžetą taip, kad bent po tris eurus tektų kiekvieno mokinio skaitmeniniam turiniui.

 

Konferencijos transliacijos įrašą pasižiūrėti galite čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.