Nusprendė patys mokiniai: nori, kad jų mokytojas būtų kūrybiškas ir lankstus lyderis

Ar sutiktumėte, kad mokytojo profesijoje kūrybos yra tiek pat, kiek mene? O su tuo, kad mokytojas – lyderis, einantis kartu su savo mokiniais? Šiandien daug kalbama apie tai, kad mokytojas turi būti savo auklėtinių draugu, kartu spėti bėgti su įvairiausiomis pažangiomis technologijomis, tačiau puoselėti ir mokinių pagarbą bei autoritetą.

Į klausimą, ar tai įmanoma, bandoma atsakyti pirmojoje tinklalaidžių „Mokysiu“ ciklo laidoje – diskutavo Vilniaus lietuvių namų lietuvių kalbos mokytoja Indrė Šadvilaitė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjuje dirbantis Ignas Jurčiukonis.

Karantino realijos: mokytojui padeda lankstumas

 

Laidos pašnekovė Indrė pedagoge norėjo tapti nuo tada, kai tik save prisimena. Dar šeštoje klasėje ji stebėjo savo lietuvių kalbos mokytoją ir mąstė, kaip būtų galima viską išdėstyti kitaip – kūrybiškiau. Tiesa, kitas tinklalaidės dalyvis – Ignas – pripažino, kad jo kelionė mokytojavimo link prasidėjo ne taip anksti.

„Mano sprendimas užaugo atliekant karinę tarnybą. Vieną vakarą stovėjau, žiūrėjau pro langą ir sugalvojau: būsiu pedagogas. Ir tai įvyko – įstojau studijuoti pedagogikos Vilniaus universitete. Studijuodami su kursiokais juokavome, kad steigsime savo mokyklą. Tiesa, tai neįvyko“, – istorijomis dalijosi jis.

 

Vis dėlto, norint tapti mokytoju, nepakanka studijų – į šį darbą reikia pažvelgti įvairiapusiai, atviromis akimis, kūrybingai. Galiausiai – nuspręsti, kokiu mokytoju norisi būti.

„Prieš pradėdamas šį darbą pasidomėjau, tad mačiau kelis labai sektinus pavyzdžius. Daug domėjausi kitų šalių praktikomis internete. Viena iš jų man labai įstrigo – kariškis nusprendė eiti dirbti į mokyklą. Man labai patiko jo filosofija: nuostata – visiškas pasitikėjimas mokiniais, tačiau tuo pačiu – didelis griežtumas ir nuolatinis sukurtos tvarkos laikymasis, be jokių nuolaidų, akcijų ar pan. Ir pelnyta mokinių pagarba nežmoniškai didelė vien dėl to, kad jis patikimas, laikosi duoto žodžio. Tačiau realybėje ne visada viskas veikia“, – atskleidė jaunasis mokytojas.

 

Igno teigimu, didelę įtaką daro mokytojo charakteris – jo paties charakteris minkštesnis, todėl mokiniai sulaukia įvairių nuolaidų.

„Ir ta tvarka, kuri pirmą dieną sugalvota, ir atrodo, kad veikia, jau po savaitės gali imti byrėti, nes ne viską apmąstei, ne visur pakako patirties. Kalbant apie mokytojo stuburo tvirtumą ir lankstumą – reikia derintis. Ne visoms situacijoms tinka tas pats dalykas. Pavyzdžiui, kovo mėnesį, kai prasidėjo nuotolinis mokymas, matėme, kad mokytojai, kurie turėjo labai kietą stuburą, susidūrė su nemenkais sunkumais – tai buvo situacija, kuri pareikalavo labai daug kūrybos, lankstumo, improvizacijos ir taikymosi prie aplinkybių“, – kalbėjo pašnekovas.

Mokiniai – kaip šeima

 

Kad mokytojui privalu lanksčiai žvelgti į susiklosčiusias situacijas ir prie jų prisitaikyti, sutiko abu pašnekovai. Vis gi, nemažiau svarbu užtikrinti, kad mokytojas būtų ir lyderis, kuriuo vaikai norėtų sekti. Įdomu tai, kad abu mokytojai savęs kaip lyderių ieškojo ten pat. Ignas lyderystės įgūdžius stiprino atlikdamas karinę tarnybą, o Indrė – dalyvaudama Šaulių sąjungos veikloje.

 

Vis dėlto jauna mokytoja pripažįsta, kad kelias į lyderystę nėra lengvas.

„Aš gerbiu save kaip žmogų, todėl lygiai taip pat kaip žmogų gerbiu ir savo mokinį. Kelias lyderystės link – nelengvas. Į klasę susirenka labai skirtingi vaikai, skirtingų socialinių padėčių, skirtingo amžiaus, tautybių, religijų, įpročių. Pagarbos momentas mokiniui – labai svarbus, ypač kai šis klysta, pasielgia negražiai, jam nepasiseka. Reikia kalbėtis. Prireikia daug laiko, kad tavo pagarbos rodymas galiausiai rastų atgarsį mokinio širdyje“, – įsitikinusi pedagogė.

 

Indrė – humanitarė, dirba lietuvių kalbos mokytoja. Jos teigimu, būtent todėl jai itin svarbus geras ryšys su mokiniais. Tuo tarpu Ignas – jos priešingybė, jis su mokiniais bendrauja savaip.

„Aš kalbuosi atvirai. Man nepatinka kažko vynioti, lankstyti ar labai slidžiai lankstus būti. Visuomet einu tiesiai prie reikalo. Buvo situacija, kai trenkta durimis, ašarų mačiau, melo – pasitaiko visko. Melas labai nepatinka, bet su tuo vyruku, kuris trenkė durimis, dabar mes, manau, pakankamai, gerai sutariame. Jis labai gabus jaunuolis. Tad, viskas vyksta natūraliai. Kai tu su žmonėmis verdi tame pačiame katile ilgesnį laiką, viskas pavyksta. Priimi juos beveik kaip savo šeimą – jie tave irgi. Kai kurie daugiau, kai kurie mažiau, bet tikiuosi, kad priima“, – kalbėjo mokytojas.

Vaikai – pasaulio veidrodis

 

Indrei Vilniaus lietuvių namuose tenka dirbti ir ypatingomis sąlygomis – čia mokosi karo pabėgėliai iš Ukrainos – vaikai, per pastaruosius kelerius metus matę tikrai nemažai.

„Supratingumo reikia kiekvienam žmogui, jaunuoliui. Vienus, galbūt, paveikia karo patirtys, kitus – šeiminės. Tos patirtys yra lygiai tiek pat skaudžios, kiek sukrečiančios. Labai neišskirčiau. Vaikai, patyrę didelių nuoskaudų, dažniau uždaresni. Kai kurie maištauja. Mano mokiniai, ukrainiečiai – gan ramūs ir taikūs, didesnių krizių su jais nebuvo. Tik reikėjo suprasti, kad jų lietuvių kalba – silpnesnė, suvokti, jog jie negali tiek pat, kiek bendraklasiai lietuviai. Bet viskas po truputį. Aš jais didžiuojuosi. Tai vaikai, kurie lietuvių kalbos mokosi visai neseniai, tačiau jau kalba, skaito. Manau, kad vaikai parodo mums visą pasaulį, nes jie tai išspinduliuoja. Vaikai yra mūsų visuomenės, šeimų, galų gale, mūsų pačių veidrodis“, ­– mintimis dalijosi pedagogė.

Fizikos moko pasitelkdamas kasdienius pavyzdžius

 

Šiuolaikiniai mokytojai lanksčiai prisitaiko ne tik prie auklėtinių, bet ir prie besikeičiančio pasaulio – pavyzdžiui, socialinių tinklų bumo. Juose itin aktyviai gyvena Ignas.

„Tai yra mokinių bendravimo būdas ir būtų labai trumparegiška šio bendravimo būdo neišnaudoti. Aš pats turiu labai daug draugų mokinių „Facebook“. Čia labai daug bendraujama, ypač nuotolinio mokymo metu. Sukūrėme fizikos mėgėjų pokalbį, kuriame spręsdavome problemas – tiek gyvenimiškas, tiek labai teorines, abstrakčias. Esame tokių neoficialių pamokų turėję net 22 ar 23 valandą vakaro. Tiesiog, kai įvairios iniciatyvos ateina iš mokinių, negaliu atsisakyti, nes man tai labai svarbus motyvatorius“, – sakė vienas iš tinklalaidės pašnekovų.

 

Ignas su mokiniais ne tik kalbasi, sprendžia iškilusias problemas – kartu jie sukūrė svajonių klasę. Čia auklėtiniai gali išreikšti savo poreikius, norus ir svajones. Pasirodo, kad klasėje vaikai tikisi lankstumo. O kaip kūrybiškai ir lanksčiai į dėstomus dalykus žvelgia mokytojas?

„Mano pagrindinis „džiazavimas“ turbūt ir yra prieinamų, buitiškų, kasdienių modelių radimas abstrakčioms temoms suvokti. Pavyzdžiui, vienas iš tokių: su devintokais pradėjome aiškintis elektros temą. Rėmiausi pavyzdžiu, kad elektros laidas – mokyklos koridorius, mokiniai – elektros srovė – kaip jie greitai bėga, taip ir elektros srovė teka. Jai reikia motyvacijos judėti iš vienos vietos į kitą. O toji motyvacija yra… „kebabas“. Jei „kebabas“ – vienas, motyvacija – vienokia, jei jų – dešimt, motyvacija – dešimt kartų didesnė. Koks tas koridorius? Ar tiesus, ar platus, ar plytelės išklibusios, ar yra pavaduotojos kabinetas, ar bėgioja pradinukai, ar stalai sustumti? Sudėtingus dalykus bandai paaiškinti kasdieniais pavyzdžiais“, – pasakojo jis.

 

Visą pokalbį galima rasti čia.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausytis komercinėje muzikos klausymosi platformoje „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba socialinio tinklo „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.

 

ŠMSM inf.