Nuotolinio mokymo patirtys: ko išmokome ateičiai?

Tęsiame švietimo forumo temą „Besimokanti bendruomenė: skaitmeninio švietimo link“ ir dalijamės nuotolinio mokymo iššūkių įžvalgomis. Pasak švietimo, mokslo ir sporto viceministrės Jolantos Urbanovič, pagrindiniai veiksniai, lėmę šio ugdymo(si) būdo sėkmę (juos reikės taikyti ir ateityje) – susitarimai, pasitikėjimas, socialinė partnerystė ir stebėsena.

Kalbėdami apie susitarimus, mokytojai ir ekspertai pastebi, kad, prasidėjus nuotoliniam mokymui, reikėjo skubių, aiškių ir „kietų“ sprendimų. Šiuos veiksnius galima pritaikyti visais lygmenimis – nacionaliniu, mokyklų ir savivaldybių. „Turėjome pasikliauti mokytojų profesionalumu. Nerimo buvo (pavyzdžiui, kaip su iššūkiu susidoros vyresnio amžiaus mokytojai ir pan.), bet pasitikėjimas pasiteisino. Įsitikinome, kokie kūrybiški, kompetentingi mūsų mokytojai ir mokyklų vadovai. Keitėsi vadovo, mokinio, mokytojo vaidmenys, pamatėme perėjimą į mokymosi paradigmą, atsirado akivaizdi tėvų įtrauktis.

 

Pastebėjome mokytojų atvirumą, ypač vyresnio amžiaus pedagogų, kurie suprato, kad vieni problemos neišspręs, reikia tartis. Iš naujo atrasta partnerystė, mokiniai pajuto, kad gali padėti mokytojams, o šie pagalbą noriai priėmė. Šią vertybę būtų gerai išsaugoti. Nors ir negalėjome susitikti, bet dažnai bendravome virtualiai – nuotolis suartino: formulavome atsakymus, ieškojome bendrų sprendimų, mokėmės socialinio dialogo.

 

Buvo svarbu gauti patikimus duomenis, todėl švietimo taryba priėmė taiklų sprendimą – stiprinti stebėseną ir formuoti sisteminį požiūrį, kad kuo mažiau darbo reikalautų duomenų rinkimas, o procesas vyktų greičiau“, – apibendrino viceministrė. Jos teigimu, mokyklos galėtų dirbti dar lanksčiau ir naudotis šia patirtimi, kaip galimybe, šalia įprasto ugdymo proceso, prasidėjus šalčiams, karščiams ar gripo epidemijoms.

 

Kas švietimo bendruomenės laukia iki rugsėjo? Jos sutelktumo tikisi ir nerimaudami laukia abiturientai, laikantys egzaminus kitokiomis sąlygomis, vyks vasaros stovyklos ir veiklos, finansuojamos iš neformaliojo vaikų švietimo krepšelio. Pasiruošti naujiesiems mokslo metams – sudėtinga, nes neaišku, ko tikėtis, be to, kokybiškam pasiruošimui laiko vis tiek trūksta, juk vasara yra egzaminų ir atostogų metas. Nuo rugsėjo pirmosios galimi trys ugdymo proceso scenarijai: nuotolinis, įprastas arba dalinis sugrįžimas į ugdymo įstaigas, derinant nuotolinį ir įprastinį būdus. Viceministrė kvietė ruoštis sudėtingiausiam scenarijui, nes jam pasirengę mokytojai bus pasiruošę ir darbui nuotoliniu būdu.

 

Ką reikėtų padaryti? Peržiūrėti susitarimus, jei reikia, pakoreguoti, apsispręsti dėl tinkamiausios skaitmeninės mokymosi aplinkos. Skaitmeninio turinio pasirinkimas didelis, bet mokytojai kūrė ir savąjį, naudodamiesi skaitmeninių, mokymui skirtų programų „Eduka“, „Ema“, „Ugdymo sodas“, elektroninių erdvių galimybėmis.

 

Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) planuoja atnaujinti, patobulinti (kad būtų patogesnė naudotis) nsa.smm.lt/nuotolinis svetainę ir skaitmeninių mokymo priemonių elektroninę erdvę „Ugdymo sodas“, rengia metodinį leidinį „Nuotolinio mokymo didaktika“, atnaujinamos skaitmeninių įrankių taikymo rekomendacijos. Dėl skaitmeninių išteklių pristatymo mokytojams, organizuojama, o rugpjūtį numatoma surengti susitikimus su leidėjais, verslo įmonėmis.

Nepaisant epidemijos, ugdymo turinio atnaujinimas vyko pagal planą. Per vasarą, konsultuojantis su mokytojais praktikais, ketinama atnaujinti ir parengti programų projektus. Tikėtina, kad 2022 m. rugsėjį ugdymo turinys jau bus atnaujintas. Iki rugsėjo mokyklas ir mokytojus turėtų pasiekti su Vilniaus kolegija kuriamas naujas laidų ciklas ikimokyklinukams, rekomenduojamas šalia įprasto ugdymo proceso.

Ko išmokome?

 

Po pranešimų vykusią diskusiją pradėjusi Daiva Marozienė, Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos direktorė, pasakojo, kad pirmosios dienos, paskelbus apie nutraukiamą ugdymo procesą, atrodė kaip evakuacija: „Kovo 16 d. supratome, kad mokykla uždaroma ir kurį laiką negrįšime. Pirmasis mane aplankęs jausmas – atsakomybė, nes, kaip vadovė, esu atsakinga už bendruomenės sutelkimą, kad pradėtume naują etapą kokybiškai, duotume vaikams tai, kas privaloma. Dvi savaites dirbome, ko gero, visą parą. Pirmąją savaitę, administracijos ir inžinierių, pagalbos specialistų komandos, kūrė perspektyvinį planą kaip dirbsime, norėjosi naudotis viena platforma, kad išvengtume blaškymosi. Nežinau, kaip paaiškinti tokį sutapimą (gal tai buvo nuojauta?), bet vasarą daug investavome į bendros sistemos kūrimą, tad rudenį visi mokytojai turėjo el. pašto adresus su dachas.lt domenu, bandėme naudotis šia sistema, kuri vaikams padeda rasti medžiagą, o mokytojai prieš pamoką pildydavo pamokos kortelę; ką darysime, ką vykdysime. Mokyklos bendruomenė pagalvojo apie socialiai remtinus mokinius, kurie gali neturėti priemonių, atlikome apklausą dėl įrangos – tiems, kurie prašė, atidavėme mokykloje buvusius planšetinius kompiuterius“.

 

Vėliau atsirado didesnis kompiuterių poreikis, kurį taip pat pavyko patenkinti – galbūt mokinių tėvai neplanavo, kad ir jie turės dirbti namuose, reikės įrangos. Svarbu buvo susitarti, kaip teikiame pagalbą: progimnazijoje yra autizmo spektro ir kitų sutrikimų turinčių vaikų. Direktorė didžiuojasi specialistų komanda, kuri susitelkė, teikė visą įmanomą pagalbą, prireikus, ir individualiai, bet kuriuo metu. Socialinė pedagogė nuolat bendravo su vaikais ir, esant reikalui, tėvais. Su pavaduotojais direktorė mąstė, kiek turi būti vaizdo, kiek – savarankiško darbo pamokų, apsisprendė dėl tvarkaraščio (jo nekeitė), nuo pirmosios nuotolinio ugdymo dienos pasiūlė ugdytiniams „visą paketą“ pamokų ir neformaliojo švietimo užsiėmimų.

Sudėtinga dirbti keliose platformose, toje pačioje mokykloje, su skirtingais vaikais. Gavome progą pamatyti, ar, kaip tėvai, gebame pasitikėti vaikais, padėti jiems gyventi naujoje laisvėje. Mokytojai parodė kūrybingumą, bet kyla klausimas, ar jis turėtų apsiriboti tik skaitmenizavimu, ar negalima laisviau pažiūrėti į ugdymo procesą, ieškoti naujų būdų, reguliuoti krūvius?

Mokinių ir tėvų pastebėjimai

 

Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovas Darius Kmieliauskas kalbėjo, kad šokas ištiko mus visus, o Covid-19 virusas yra didžiausias guru skaitmeninimui ir šeimos „atvedimui“ į mokyklą. Tėvams iškilo iššūkis, pavyzdžiui, penkiems vaikams įkurti darbo vietas trijuose su puse kambario. „Supratome, ką reiškia mokytojų darbas, mokykla. Dalis mūsų vaikų lanko mokyklą, kuri dirbti nuotoliniu būdu ėmė iškart, prasidėjus karantinui. Iš pradžių džiaugėmės, bet vėliau supratome, kad geriau pasirengė, skyrę tam dvi savaites, apgalvoję, ką verta daryti, ko – ne. Pasitaikė ir kuriozinių situacijų, kai, pavyzdžiui, dailės mokytojas pažymėjo praleistą pamoką mokiniui, kuris piešė prie kompiuterio, neprisijungęs prie vaizdo konferencijos. Sudėtinga dirbti keliose platformose, toje pačioje mokykloje, su skirtingais vaikais. Gavome progą pamatyti, ar, kaip tėvai, gebame pasitikėti vaikais, padėti jiems gyventi naujoje laisvėje. Mokytojai parodė kūrybingumą, bet kyla klausimas, ar jis turėtų apsiriboti tik skaitmenizavimu, ar negalima laisviau pažiūrėti į ugdymo procesą, ieškoti naujų būdų, reguliuoti krūvius?“, – svarsto tėvų atstovas.

Mokinių atsiliepimus apie šį laikotarpį visuomenei perdavė Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) prezidentė Sara Aškinytė. Jos teigimu, mokiniai turėjo išmokti motyvuoti save, planuoti laiką, susidaryti darbotvarkę, išaugo jų sąmoningumas. Laikui bėgant karantinas išryškino, kad kiekvienam mokiniui svarbiausi jo pasiekimai, jo ateities kūrimas. Iš pradžių į nuotolinį mokymąsi mokiniai žiūrėjo gan skeptiškai, manė, kad bus lengviau, bet nutiko priešingai – krūvis didėjo, tad prireikė didelės motyvacijos. Ypač abiturientai suprato, kad mokytojo šalia nebus, teks prisiimti daugiau atsakomybės, skirti mokymuisi daugiau dėmesio. Viena didžiausių problemų ta, kad skirtingos pamokos vyko skirtingose platformose, mokiniai pykdavo, jog prisijungiant reikėjo skirtingų slaptažodžių ir pan. LMS ragina pedagogus ir mokinius tartis, ieškoti geriausių sprendimų, pastebi, kad į mokinių nuomonę atsižvelgiama (ko kartais trūkdavo klasėje) ir laikui bėgant mokyklos pereidavo prie vienos platformos.

 

Biržų rajono savivaldybės švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Eugenijus Januševičius kalbėjo: „Dažnai kalbame apie „išėjimą iš komforto zonos“ – dabar visi buvome iš jos išspirti. Labiausiai pasisekė toms mokykloms, kurios jau turėjo paruoštą platformą, žinojo kaip ja naudotis, buvo pasiruošusios (el. paštas ir pan.), tik sudėjo „taškus ant i“ ir kibo į darbus. Kai kurios naudojosi bendradarbiavimo ir komunikavimo platforma „Google classroom“, išmaniuoju debesimi „Office 365“, bet ne visos. Pedagogams teko nuolat ieškoti informacijos (dalis buvo tik rekomendacijos forma), suko galvas, kaip darbus atlikti kuo geriau.

Tikslą pasiekti pavyko dėl to, kad Lietuvoje stipriai išaugo dalijimosi kultūra. Sukūriau grupę, kurioje įtraukti visi rajono ugdymo įstaigų vadovai, tad tarpusavyje bendravimas vyko vienodu lygiu. Informacija operatyviai dalijosi (pasiūlydavo, papildydavo) švietimo skyrių vedėjai“. E. Januševičius teigia pastebėjęs ir vieną trūkumą: planšetės išdalytos bendrojo ugdymo mokykloms, pamirštant apie priešmokyklinį ugdymą. „Turėtume užmiršti lietuvišką kuklumą, nes pasirodėme pakankamai gerai – juk kai kurios šalys tiesiog uždarė mokyklas. Artėjant rugsėjo pirmajai reikėtų apmąstyti mokytojų (ypač vyresnių), skaitmeninės kompetencijos tobulinimo galimybes, mokytojų aprūpinimą kompiuterine technika. Be to, kyla klausimas, ar visko galima išmokyti nuotoliniu būdu. Abejoju, ar įmanoma dirbant tokiu būdu išmokyti pirmoką jungti raides, garsus, skiemenis“, – savo nuomonę išsakė E. Januševičius.

 

Prasidėjus karantinui Rūta Krasauskienė ėjo mokyklos vadovės pareigas, vėliau tapo NŠA direktore. Jos manymu, iš šios įstaigos tikimasi, kad specialistai susistemins didelį kiekį informacijos, padės pagrindus mokyklų aprūpinimui, tiksliniam mokytojų mokymui(si), kad tai bus institucija, kuri padės Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai įgyvendinti švietimo politiką, pagelbės visai švietimo bendruomenei. „Mąstome apie pradėtų veiklų tęstinumą, nuoseklumą, bendradarbiavimo kultūros puoselėjimą. Norime, kad sukurta medžiaga, metodika ir ateityje tarnautų mokytojams ir mokiniams“, – teigia R. Krasauskienė.

Lietuvos švietimo tarybos pirmininkė profesorė Saulė Mačiukaitė-Žvinienė kalbėjo, kad atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų rekomendacijas, kiekvienai valstybei kalbant apie nuotolinį mokymą ir ateities švietimo politiką, rekomenduojama pasirengti vidutinės ir ilgalaikės trukmės planus: „Vasarą, atsižvelgdami į sveikatos specialistų rekomendacijas, galėtume juos parengti: kiek vaikų klasėje, grupėje, mokytis pamainomis ar ne“.

Skaitmeniniais įrankiais sujungus mokytojų ir vaikų kūrybingumą galima sukurti integralų turinį – tokiu būdu vaikai rodo projektinius integruotus dailės ir informacinių technologijų, dailės ir fizikos, kitų dalykų darbus. Mokiniai turbūt niekada nebūtų tiek įsiminę, įgiję tokios patirties, jei ne nuotolinis mokymasis. Bet tai lemia mokytojo kūrybingumas ir skaitmeninių kompetencijų ugdymas. Pirmiausia – laisvė bei vidinė motyvacija, ir tik tada – naudojami įrankiai.

 

Bendrojo ugdymo tarybos pirmininkė, Lietuvos švietimo centrų darbuotojų asociacijos prezidentė Vitalija Bujanauskienė svarsto, kad galbūt mokytojams reikalingi padėjėjai, kurie įsitikintų, ar visi vaikai prisijungia prie vaizdo pamokų, tačiau laisvė ir pasitikėjimas taip pat itin reikalingi. Mokytojui lyg ir lengviau ką nors padaryti, kai yra aiškūs reikalavimai – tuomet jis tvirtai žino, kad elgiasi tinkamai. V. Bujanauskienė Utenos mokyklų interneto puslapiuose matė, kad skaitmeniniais įrankiais sujungus mokytojų ir vaikų kūrybingumą galima sukurti integralų turinį – tokiu būdu vaikai rodo projektinius integruotus dailės ir informacinių technologijų, dailės ir fizikos, kitų dalykų darbus. Mokiniai turbūt niekada nebūtų tiek įsiminę, įgiję tokios patirties, jei ne nuotolinis mokymasis. Bet tai lemia mokytojo kūrybingumas ir skaitmeninių kompetencijų ugdymas. Pirmiausia – laisvė bei vidinė motyvacija, ir tik tada – naudojami įrankiai.

 

Vytauto Didžiojo universiteto Inovatyvių studijų instituto direktorė, projekto „Ugdymas nuotoliniu būdu pandemijos ir kitų krizinių situacijų metu“ iniciatorė prof. Airina Volungevičienė papasakojo, kad tyrimas, kuriuo bus remiamasi kuriant rekomendacijas mokykloms, tęsiamas daugiau nei dvidešimt metų, naujas tik pandemijos kontekstas. Ir jei jau kalbama, kad švietimo sistema išlaikė egzaminą, kyla natūralus klausimas, kaip jį įvertinti. Dešimtuką A. Volungevičienė galėtų rašyti tik mokytojams ir mokyklų vadovams, o kitas grupes vertintų žemesniais pažymiais. Žinoma, trūko laiko tinkamai pasirengti, bet šios krypties projektus Lietuva vykdo jau dešimt metų. Tyrimai tęsiami – įdomu tyrinėti įvairius veiksnius, pavyzdžiui, motyvaciją, dėmesio koncentraciją.

 

Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro anglų kalbos mokytoja ekspertė, informavimo ir komunikavimo technologijų ambasadorė Staselė Riškienė, prasidėjus nuotoliniam mokymui, džiaugėsi, kad pagaliau mokyklos įgyvendins tai, apie ką ji, tinklaraštyje iklase.lt su mokiniais, pradėjo rašyti prieš dešimt metų. Toms mokykloms, kurios dalyvavo iniciatyvose, projektuose, pasisekė. S. Riškienė paskaičiavo, kad karantino laikotarpiu vedė apie 150 atvirų (nes jose dalyvavo ir mokinių šeimų nariai) pamokų.

 

Apibendrinant diskusijoje išsakytas mintis, svarbu: skaitmenizuojant švietimą, R. Krasauskienė kvietė visus švietimo bendruomenės narius susitarti dėl ugdymo filosofijos, S. Riškienė – nepamiršti išaugusio (kartais dvigubai) mokytojų darbo krūvio ir tinkamai šį darbą atlyginti, D. Kmieliauskas – išlaikyti tėvus „kuo arčiau“ ugdymo įstaigų, S. Aškinytė – išgirsti mokinius.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Temą tęsime.