Nuolat mokausi: mokau kitus ir auginu save

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė karjerą pradėjo kaip lietuvių kalbos mokytoja, vėliau gavo pasiūlymą tapti kitakalbių dėstytoja. Daugiau nei dvidešimt metų ji vedė lietuvių kalbos ir kultūros kursus, lituanistines studijas užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams, daug metų dėstė lietuvių kalbos didaktiką būsimiems lietuvių kalbos mokytojams. Savo patirtimi ir žiniomis pašnekovė dalijosi Amerikoje, Zanzibare, Lenkijoje, Briuselyje ir kitose šalyse. „Švietimo naujienoms“ Vilma Leonavičienė papasakojo ir apie pedagoginio darbo patirtį, ir apie tai, kodėl užsieniečiai mokosi lietuvių kalbos.

 

Kas jus paskatino tapti mokytoja? Galbūt sutikote įkvepiančius pedagogus, kurie vėliau turėjo įtakos renkantis profesiją?

Mano vaikystės svajonė buvo kaip ir visų vaikų – užaugti, pažinti pasaulį. Pasirinkau filologiją – lituanistiką. Tai buvo šylančio sovietmečio laikai – esu kilusi iš šeimos, kurioje, kaip ir daugelyje kitų, būta praradusių, netekusių, kovojusių, ištremtų, svajojusių apie laisvą Lietuvą, slapčiomis klausiusių Amerikos balso… Lietuvai reikia savų lietuvių kalbos mokytojų, savų žodžio kūrėjų. Taip ir nutiko. Patikėjau, kad reikia, nes įkvėpė mane mokę mokytojai. Labai didelę įtaką padarė visa Išlaužo pagrindinė mokykla, kurioje mokiausi, ir joje mokę mokytojai. Tokia stipri, atvira, humanistinė bendruomenė. Ypatinga aura ir jėga, nulėmusi mano pasirinkimą.

 

Kadangi turite ilgametę darbo su studentais patirtį, pasidalinkite savo pastebėjimas, kas yra sudėtingiausia kitataučiui, mokantis svetimos kalbos? Kas jiems lietuvių kalboje yra neįprasta, keista ir sunkiai įsisamoninama? Kaip pradėjote užsieniečius mokyti lietuvių kalbos?

Tik pradėjusi dirbti pradėjau mokyti lietuvių kalbos pirmuosius atvykusius į Lietuvą užsieniečius iš Amerikos, Pakistano, Čečėnijos, tada pradėjau organizuoti intensyvius lietuvių kalbos ir kultūros kursus „Erasmus“ programos studentams. Vėliau tokių kursų poreikis augo ir geografija plėtėsi. Tad kursus rengiame iki šiol – tik per tiek metų užaugo ir mūsų komanda, ir besimokiusiųjų lietuvių kalbos šeima.

Į kursus atvyksta studentai, neturėdami arba turėdami kalbų mokymosi patirties, savąją tapatybę, kultūrą. Per 20 darbo metų mokant kalbos, išskirčiau tris grupes, tris lietuvių kalbos mokymosi kelius. Pirmasis, lengvasis, – tokiu keliu eina didelę patirtį turintys besimokantieji. Jie aiškiai žino, kodėl nori mokytis lietuvių kalbos. Tai susiję su mokslu, moksliniais tyrimais. Jie arba rašo magistro darbus, arba dirba filologinį darbą, arba yra tiesiog humanitarai, politologai, tarptautinių ryšių studijų specialistai, kuriems reikia lietuvių kalbos. Jie nori mus pažinti geriau, sužinoti, kas yra Lietuva. Taip pat gali būti, jog su Lietuva susijęs jų darbas.

Antrasis – stiprios motyvacijos vedini. Tai grupė studentų, kurie turi lietuviškų šaknų arba jų ieško. Tokių vis daugėja, jie ieško savosios tapatybės, o pastarajai trūksta kalbos. Tai labai jautrios ir gražios istorijos. Į Lietuvą ieškoti savo šaknų atvažiuoja ir studentai iš Sibiro, kurių seneliai buvo ištremti, taip pat studentai iš Argentinos, Kolumbijos. Įdomios jų istorijos, klausantis jų atsiveria gelmės. Nuo šių žmonių užsikreti pozityvumu. Būna jautru, kai jie čia suranda savo giminaičių, su kuriais negali susikalbėti, nes ką tik atvyko, o giminaičiai kalba tik lietuviškai. Tada mentoriai važiuoja į kaimus, vertėjauja, susipažįsta.

Tretieji – ieškotojai. Dar viena grupė, kuri yra bene pati įdomiausia – į Lietuvą užklydę žmonės, kurie su mūsų šalimi neturi apskritai nieko bendra – Lietuvą žemėlapyje pamatė atsitiktinai ir nutarė atvažiuoti. Įdomiausia, jog nemažai studentų vėliau „suserga“ Lietuva, čia sugrįžta, o savo šalyse garsina ir mūsų šalį, ir jos kalbą. Tai žmonės, ieškantys naujų iššūkių arba susidomėję posovietine šalimi, kurioje skamba viena seniausių iš išlikusių indoeuropiečių kalbų. Šiuos žmones aš vadinu stipriausiais ambasadoriais ir labai didžiuojuosi. Suprantu tuos, kurie turi lietuviškų šaknų ar mokslinį interesą, bet šie užsikrėtėliai – ypatingi. Kai kurie net nežino, kodėl atvyko.

 

Kokių skirtumų pastebite tarp vaikų ir suaugusiųjų, lietuvių kalbos kaip gimtosios ir užsienio kalbos mokymo?

Neretai manoma, kad kelių kalbų mokymas nuo mažens gali pakenkti gimtosios kalbos mokymuisi, kad tai – „tiesus kelias į nutautėjimą“. Bet mokiniui labai naudinga išmokti gimtąją kalbą (arba šeimos, namų kalbą) ir valstybinę bei nenutautėti – misija įmanoma. Šiandieniai mūsų sunkumai, kai valstybinei ir mokyklos mokomajai kalboms mokytis skiriama labai daug laiko ir jėgų, bet rezultatai nėra geri, įveikiami: reikia keisti mąstyseną, nebijoti kalbų mokymo ir mokymosi naujovių, nebijoti gerai mokėti daug kalbų. Lietuvių kalbos mokymas turi būti pritaikomas skirtingoms besimokančiųjų grupėms. Tokie pat principai tinka ir suaugusiųjų mokymo procese: labai svarbi kalbų mokymosi patirtis ir pritaikytos tinkamos mokymosi metodikos. Ir žinoma – motyvacija. Ką reiškia gera kalbų mokymo metodika šiais laikais? Ji negali ignoruoti dvikalbystės ir daugiakalbystės perspektyvos. Kalbų mokymas turi būti grindžiamas skirtingų kalbų mokymosi sąveika, integracija, naujausiais mokslo atradimais. Pažangai trukdo ir klaidingi įsitikinimai.

Daug metų dėstėte lietuvių kalbos didaktiką būsimiems lietuvių kalbos mokytojams. Kaip galėtumėte apibūdinti jaunąją mokytojų kartą?

Dabarties mokytojas drąsesnis, labiau pasitiki savimi, sugeba šiuolaikinio ugdymo turinį pateikti imliau, kad kiekvienas mokinys pagal savo išgales ir poreikius bręstų kaip asmenybė, ugdytųsi pilietinę ir tautinę savimonę, įgytų kompetencijų, būtinų tolimesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje suvokiant save kaip Lietuvos pilietį, ugdytis savarankišką ir kūrybišką požiūrį. Savitą stilių. Jaunoji mokytojų karta man primena Renesanso epochos žmogų.

 

Kokių asmeninių savybių ir vertybių, jūsų manymu, reikia geram mokytojui?

Medijų meno filosofas Marshallas McLuhanas sako: „Iššūkis naujai erai yra tiesiog visuminis kūrybiškas augimo procesas… Tikėtis, kad virtualios realybės vaikas reaguos į senus ugdymo būdus, greičiau jau panašus į lūkestį, kad erelis plauks“. Kas gali palengvinti šį procesą? Atvirumas patirčiai, jausmų refleksija ir raiška. Reikia nuolat mokytis, keistis, atnaujinti žinias. Pravartu keisti žodyną, mokinius ne drausminti, kontroliuoti, paprotinti, kalti į galvą, o bendradarbiauti. Mokytojas neprivalo būti ekspertas, kuris jau viską moka ir žino, bet tyrėjas, kuris kelia naujų klausimų ir drauge ieško atsakymų, tokiu būdu pažindamas ir kurdamas save.

 

Esu girdėjusi gražią mintį, kad „mokėti kalbą – turėti sielą, mokėti antrą kalbą – turėti dar vieną sielą“. Ką žmogui suteikia nauja išmokta kalba – juk užsieniečius mokote lietuvių kalbos, kokių atsiliepimų vėliau iš jų išgirstate?

Kuo daugiau kalbų, tuo daugiau sielų, tolerancijos, atvirumo, supratimo, tvirtybės ir pakantumo. Kalba ir kalbomis kuriame savo tapatybę: vaizdą, kurį mato kiti ir kurį priimame iš kitų. Leonidas Donskis teigia: „Žinoma, laimingiausi tie, kurie tiek gimtąją, tiek svetimą kalbą sutaiko su savo asmeniu ir stiliumi. Juk kalba yra savęs išskleidimo ir savirealizacijos instrumentas.“

Lietuvių kalbos kursų dalyviai yra didelė šeima. Čia sutikau daug mielių žmonių, kurie tapo mano gerais draugais. Mes tapome lietuvių kalbos šeima (Viktoriia Martynyuh).

Aš norėčiau studijuoti toliau lietuvių kalbą, nes man labai patinka kalbėti lietuviškai ir gyventi Lietuvoje (Cincia Bagni).

Rugpjūtis yra mano mylimiausias mėnuo. Kodėl? Aš galiu mokytis gražios lietuvių kalbos… (Kateryna Zabolotna).

Dabar aš labai myliu Lietuvą ir nenoriu važiuoti į Gruziją. Aš esu labai laiminga, nes buvau lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose. Dabar aš kalbu lietuviškai (Sopiko Pasoevi).

 

Kol kursai vykdavo įprastai, po paskaitų studentai keliaudavo po muziejus, gražiausias Lietuvos vietas, dalyvaudavo kultūros renginiuose, šokdavo lietuvių liaudies šokius. Kaip ši kursų dalis vyksta dabar, kai mokomasi nuotoliniu būdu? Ir apskritai – kaip sekasi tokiu būdu mokyti(s)?

Liepos 17 dieną prasidėsiantys lietuvių kalbos ir kultūros kursai tęsia savo misiją – suvienyti lietuvių kalbą mylinčius žmones. Į kursus noriai registruojasi aktyvūs užsienio lietuvių bendruomenės dalyviai, savo šaknų vis dar ieškantys ir jas atrandantys žmonės, užsieniečiai, norintys sužinoti turtingą ir įdomią Lietuvos istoriją, o galbūt… susikalbėti su iš Lietuvos kilusia antrąja puse. Lietuvių kalbos ir kultūros kursai – atspirties taškas asmeniniame gyvenime bei virtualus langas į tarptautines galimybes – dalyviai neretai tampa lietuvių kalbos ambasadoriais savo šalyse, užmezga naudingų pažinčių, dalyvauja pasauliniuose projektuose, sukuria šeimas.

Kursai Vytauto Didžiojo universitete (VDU) organizuojami jau daugiau kaip 20 metų – Vilniuje ir Kaune – o dabar ir besimokančiojo namuose – nuotoliniu būdu (svarbu tik geras interneto ryšys, ir pageidautina – remonto nedarantys kaimynai). Pandeminė situacija privertė išplėsti nuotolinio mokymosi galimybes, pernai vasarą studentai dalyvauti kursuose jungėsi iš daugiau kaip 30 skirtingiausių pasaulio šalių. Rengdami kursų programą, taip pat atsižvelgiame ir į skirtingas laiko juostas – paskaitas studentai sėkmingai derina su studijomis ir darbu.

Šią vasarą nuotoliniai kursai organizuojami jau trečią kartą. Laukiame tiek naujų, tiek jau pažįstamų dalyvių. Norime, kad nuotoliniai kursai prilygtų kontaktiniams, todėl organizuojame virtualius apsilankymus Lietuvos muziejuose, Operos ir baleto teatre, rengiame protmūšius, kartu dainuojame lietuviškas dainas, mokomės gaminti šaltibarščius, užsieniečių žaismingai vadinamus „pink soup“, dalyvaujame istorijos, filosofijos paskaitose. Laukiame studentų ir kontaktinėse grupėse – derinsime natūraliai vykstančias ir nuotolines paskaitas.

Visuomet pasidomime, kas gi atveda studentus į mūsų kursus, ir priežasčių išgirstame įvairiausių: lietuvių kalbos svarbą integruojantis į vietos darbo rinką, studijų galimybes – filologijos, „Erasmus+“, Baltistikos centrų mokslo programas, Lietuvoje gyvenančius šeimos narius bei partnerius.

Lietuvoje gyvenu jau metus, – savo patirtimi dalijasi Verslo logistiką VDU studijuojantis meksikietis Antonio. – Taigi dalyvavau abiejuose – vasaros ir žiemos – kursuose. Kursų intensyvumas, dėstytojų kūrybiškumas bei galimybė vartoti lietuvių kalbą kiekvieną dieną pranoko lūkesčius. Nekantrauju kuo greičiau išmėginti savo lietuvių kalbos žinias darbo aplinkoje.

 

Ne mažiau studentus žavi ir kiek neįprasta lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis, dėstytojų sukurta jauki mokymosi aplinka, skirtingose laiko juostose ir žemynuose patogus paskaitų laikas, galimybė mokytis pagal esamus kalbinius gebėjimus bei sociokultūrinį kontekstą suskirstytose nedidelėse grupėse.

 

Man asmeniškai labai svarbu tai, ką darau. Ką darome drauge – visa komanda. Kursai labai svarbi mano gyvenimo dalis – vienijanti ir skleidžianti gerą žinią apie Lietuvą. Aš kaip mokytoja visada mokausi: mokau kitus ir auginu save.

 

Ačiū už pokalbį ir linkiu kuo daugiau studentų „užkrėsti“ lietuvių kalbos ir kultūros virusu.