Nuo kritinio mąstymo iki kritinio skaitmeninio raštingumo: programa klasių auklėtojams ir tėvams

Interneto naudojimas tampa vis aktyvesniu ir apimančiu vis daugiau mūsų vaikų gyvenimo erdvės. Vaikai prie jo jungiasi išmaniaisiais įrenginiais, visada ir visur, ne tik ugdymo įstaigose ar namuose. Vis dažniau naudojamos įvairios bendravimui skirtos programėlės, kuriomis perduodama daug duomenų, ir vis labiau naudojamasi paslaugomis pagal poreikį, plečiant programų prieigą, o „YouTube“ ir kita socialinė žiniasklaida vis dažniau naudojama kaip naujienų ar informacijos šaltinis.

 

Toks interneto prieinamumas turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Gerai, kad informacija tampa lengvai ir greitai prieinama, kad įmanoma sužinoti bei perteikti daug ir įvairių naujienų. Tačiau rūpestį kelia neapykantos kupina, manipuliuojanti, tikslingai klaidinanti informacija ir melagienų srautas.

 

Atsižvelgiant į tai, aktualizuojama kritinio mąstymo įgūdžių svarba. Kadangi didelė dalis pasaulinės informacijos yra tiesiog „po ranka“, esame linkę kasdien priimti greitus sprendimus. Atminties ir smegenų tyrimai rodo, kad tokie sprendimai yra grindžiami ne kritine analize ir vertinimu, bet intuicija, emocijomis ir „pilvo“ jausmu. Psichologai tai vadina „Sistemos 1“ (System One) mąstymu. Visur, kur remiamasi „Sistemos 1“ mąstymu, veiksmai ne visai kontroliuojami. Norėdami apsisaugoti nuo manipuliavimo ir melagienų įtakos ar tyčinės klaidinančios informacijos, turime remtis kritiškesniu požiūriu. Vien tik sulėtinę tempą ir apgalvoję savo ketinimus bei veiksmus, galime tapti atsparesni manipuliacijoms ir dezinformacijai. Sąmoningesnis žvilgsnis reikalauja susikaupimo, budrumo ir daugiau taip vadinamo „stop“ laiko – tuomet sudaromos sąlygos įsijungti mūsų kritiniam protui.

Pexels.com nuotr.

Kritinis mąstymas šiame kontekste apibrėžiamas kaip gebėjimas kritiškai analizuoti, tikslingai atsirinkti, reflektyviai vertinti ir atsakingai apsispręsti, kuo tikėti ir ką daryti. Atsižvelgiant į „seisminius“ skaitmeninės žiniasklaidos „kraštovaizdžio“ pokyčius, kurių dalis yra manipuliacinės informacijos platinimas, reikalingi ir atitinkami pokyčiai kritinio skaitmeninio raštingumo apibrėžime.

 

Kritinis skaitmeninis raštingumas įgalina vartotojus kritiškai vertinti interneto turinį, atpažįstant šališkumo, išankstinio nusistatymo, klaidinančio aiškinimo ir, iš esmės, patikimumo problemas. Kritinis skaitmeninis raštingumas taip pat susijęs su skaitmeninės žiniasklaidos technologijų vietos visuomenėje supratimu.

 

Taigi, kritinis skaitmeninis raštingumas apima skaitmeninį raštingumą ir kritinio mąstymo įgūdžius. Kritinis skaitmeninis raštingumas apjungia vartotojų supratimą tiek apie skaitmeninių medijų galimybes, tiek ir apie jų ribotumus: tai ne tik internetinio turinio klausimai, bet ir kritiškas apmąstymas, kokiu mastu šis turinys daro įtaką visuomenei ir mums, kaip asmenims. Kritinis raštingumas tradiciškai turi politinį atspalvį, nes jis susijęs su kritiniu apmąstymu, politiniu dalyvavimu ir socialine veikla, o to diskusijose apie skaitmeninį raštingumą dažnai trūksta.

 

Tačiau nedera kritinį skaitmeninį raštingumą sieti išimtinai tik su sudėtingų ir sunkių problemų, įveikiamų tam tikros profesijos, aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių, sprendimais. Šis gebėjimas yra ugdomas, lavinamas ir juo naudotis gali įvairaus amžiaus, profesijų, socialinių sluoksnių asmenys. Tyrimai rodo, kad kuo anksčiau ir kuo kryptingiau, sistemiškiau lavinamas kritinis mąstymas ir kritinis skaitmeninis raštingumas, tuo sėkmingiau susidorojama su iššūkiais, kylančiais virtualioje socialinėje erdvėje. Tyrimai taip pat rodo, kad dažniausiai šių gebėjimų ugdymas patikimas pedagogams, formaliojo ugdymo įstaigoms, o neformalusis švietimas ir suaugusiųjų mokymas lieka nuošalyje. Tėvai, kaip atskira suaugusiųjų grupė, Europos Sąjungos šalyse pakankamai mažai įsitraukia į skaitmeninio raštingumo ir kritinio mąstymo ugdymo programas. Daugeliui tėvų ir senelių trūksta kritinio mąstymo įgūdžių priimant sprendimus dėl internetinės informacijos tikslumo ar atskiriant, kada jie patys yra veikiami reklamos. Todėl suprantama, kad jie negali tinkamai patarti ar apsaugoti savo vaikus, kai šie susiduria su manipuliavimu ar patiki klaidinga informacija. Nors dauguma interneto vartotojų supranta, kad ne visa internete randama informacija yra teisinga, tik nedaugelis patikrina jos patikimumą. Be to, nors dauguma žmonių žino bent vieną informacijos apie interneto vartotojus rinkimo būdų, labai nedaugelis žino juos visus arba kaip jie naudojami. Todėl sutariama, kad bet koks skaitmeninio amžiaus kritinio raštingumo / mąstymo įgūdžių modelis turėtų apimti įvairių rūšių dezinformacijos suvokimą, metodus bei motyvus, kuriais remiantis kuriamos netikros naujienos ir kitos tyčinės klaidinančios informacijos formos, pvz., sąsajas tarp pajamų iš reklamos ir melagienų.

 

Deja, trumpalaikiai mokymai apie saugumą internete, apie skaitmeninę vaikystę ir jos poveikį vaikų vystymuisi, yra fragmentiški ir nenuoseklūs. Todėl tokia situacija nėra tenkinanti, nes tėvų parama vaikų medijų raštingumo ugdymui yra labai svarbi. Galbūt tėvai ne visada yra pajėgūs pagelbėti techniniais klausimais, tačiau jų vaidmuo turinio analizės, interpretavimo ir vertinimo, emocinio bei psichologinio saugumo srityse yra esminis. Taigi, kaip vaikai naudos medijas savo šeimose ir už jų ribų, iš dalies priklauso nuo jų vaikystėje ir paauglystėje turėtos patirties. Todėl medijų ir kritinis skaitmeninis raštingumas dabar, labiau nei bet kada anksčiau, yra ir šeimos reikalas.

 

Tyrimai rodo, kad gerai apgalvotos, nuoseklios, gilios, mokslu ir gerąja praktika grįstos tėvų edukacinės programos, gali būti labai veiksmingas būdas tobulinti tarpusavio ryšius ir turėti teigiamo poveikio vaikų kritiniam požiūriui ir atsparumui. Šioje srityje išprusę tėvai (ir seneliai), geba stebėti ir modeliuoti sveiką vaikų santykį ir elgesį naudojant įvairias medijas.

 

Šiuolaikinių didaktikų centro, drauge su kolegomis iš „Planeta Ciencias“ (Ispanija), „ItFeV – the Institute of Technology-oriented Women’s Education“ (Vokietija) ir „Apricot Training Management“ (JK) 2019–2022 m. įgyvendintas projektas „APRICOT: Mokomės būti ir (su)gyventi besikeičiančiame laike: dėmesingos tėvystės ugdymo programa“ yra dar vienas indėlis į suaugusiųjų kritinio mąstymo ir medijų raštingumo kompetencijos ugdymą. Jis skirtas suaugusiųjų švietėjams, tėvams ir seneliams. Projekto metu sukurti trys intelektiniai produktai:

• Medijų raštingumo mokymų programa bei medžiaga suaugusiųjų švietėjams (jų tarpe ir klasės auklėtojams), dirbantiems su tėvais (seneliais).
• Medijų raštingumo metodika ir medžiaga tėvams (seneliams), skirta mokymuisi kartu su vaikais (anūkais) šeimoje;
• APRICOT istorijų rinkinys – suaugusiųjų švietėjų ir tėvų (senelių) pasakojimai apie savo bei programos ir metodikos išbandymo patirtis.

 

Projekto „APRICOT“ produktų kūrimui taikyta metodologija yra grįsta idėja, kad kritinio mąstymo įgūdžiai ir kritinis raštingumas gali būti „sukalibruoti“ taip, kad padėtų tėvams ir seneliams lengviau naviguoti skaitmeniniame pasaulyje, kuriame gyvename, ir tuo pačiu sukurti prasmingo bendravimo su savo vaikais (anūkais) galimybę, analizuojant aktualius klausimus, problemas, sprendžiant kasdienius iššūkius.

Minėtus produktus ir daugiau informacijos apie projektą galima rasti čia ir čia.

 

Šaltiniai:

https://ec.europa.eu/digital-single-market/en/media-literacy

Open access, peer-reviewed scholarly and professional journal of the National Association for Media Literacy Education | University of Rhode Island (uri.edu)

 

Šis pranešimas atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Europos Komisija, jos institucijos ir Švietimo mainų paramos fondas negali būti laikomi atsakingi už šios medžiagos turinį ir bet kokį pateikiamos informacijos naudojimą.