Nuo katedros mokyklos iki universiteto ir Edukacinės komisijos: mokymas ir jo formos senojoje Lietuvoje

Dovilė Šileikytė

Vakar, sausio ketvirtąją, vyko jau dešimtoji, jubiliejinė, Metų paskaita arba Lectio prima švietimo bendruomenei, ją skaitė Vilniaus universiteto rektorius, istorikas Rimvydas Petrauskas. Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kanclerio Juliaus Lukošiaus, šis renginys ir pasirinkta tema – puiki proga pasisemti stiprybės iš praeities: „Ar metai bus geresni, priklauso ir nuo kiekvieno mūsų. Švietimas ir jo žmonės yra pavyzdys visuomenei.“ Be to, šiemet sukanka 250 metų nuo Edukacinės komisijos įsteigimo.

 

Lietuvoje institucinės mokyklos atsirado po šalies krikšto, nes visos jos viduramžiais buvo glaudžiai susijusios su bažnyčia. Švietimo sistema formavosi pagal Antikos mokymą, šios sistemos pamatai – laisvųjų menų programa, kurią sudarė triviumas (gramatika, retorika, dialektika) ir kvadriviumas (aritmetika, astronomija, geometrija, muzika). Ši tradicija nulėmė Europinės mokymo tradicijos kryptį, suformavo tęstinumą, pasiekė ir Lietuvą. Ankstyviausios mokyklos kūrėsi prie vienuolynų, vėliau – prie katedrų, steigėsi universitetai.

 

To meto mokyklos skyrėsi nuo dabartinių tuo, kad ten buvo mokoma ne tik skaitymo ir rašymo, pagrindinis jų tikslas būdavo paruošti dvasininkus. Mokytojas buvo sektinas pavyzdys, o natūralus ugdymo pamatas – dialogai tarp jo ir mokinio, daug mokytasi atmintinai, buvo atkartojama, pamokos pereidavo į pamaldas, mokiniai dažnai visam gyvenimui tapdavo tos religinės bendruomenės nariais. Svarbus posūkis įvyko XII a.: stiprėjant miestams, juose atsiranda kitokio mokymo turinio poreikis. R. Petrauskas papasakojo apie universitetų kūrimosi pradžią Europoje, kas vyko, kol vienas po kito universitetai pamažu padengė žemyno žemėlapį, o mūsų regione įsteigti Karaliaučiaus ir Vilniaus universitetai. Daugelis universitetų įsikūrė dėl akademinės migracijos, pasaulietinės ar bažnytinės valdžios sprendimų.

Parapinės mokyklos

 

Pirmoji mokykla Lietuvoje įsteigta prie Vilniaus katedros, parapinė Vytauto Didžiojo rūpesčiu atsirado Trakuose, Žemaičių vyskupijoje mokykla buvo Varniuose.

Mokymo turinį formaliai turėjo sudaryti septyni laisvieji menai, mokyklos neatliko visuotinio lavinimo vaidmens kaip mūsų laikais, joms reikėjo parengti kunigus, mokytojus ir giedotojus. Parapinių mokyklų tinklą diktavo parapijos: kuo daugiau parapijų, tuo formaliai turėjo būti daugiau mokyklų, bet ne kiekvienoje (geriausiu atveju kas trečioje) jos buvo.

 

Vilniaus vyskupijos Sinodo nutarime pabrėžtinai teigiama: „Prie kiekvienos bažnyčios klebonai turi steigti mokyklą, išlaikyti mokytoją…“ Nors realybėje ne visur taip buvo, bet iš nutarimų sužinome, kad buvo mokoma rašto, tikybos pagrindų, gero elgesio. Iš pradžių mokymas vykdavo vietos kalba, vėliau pereita prie lotynų, nors daug kur jos mokėjimas buvo nepakankamas, mokyklų lygis taip pat buvo nevienodas. Į Krokuvos universitetą iki XVI a. vidurio trečdalis mokinių įstodavo iš Vilniaus. Iš vienuolynų mokyklų išsiskyrė Vilniaus dominikonų mokykla, aukštu lygiu mokiusi laisvųjų menų, su šia mokykla siejama filosofijos studijų pradžia Lietuvoje. Kai kurie didikai savo aplinkai steigdavo privačias mokyklas. Abraomo Kulviečio pavyzdys rodo, kad universitetinio išsilavinimo lietuviams reikėjo ieškoti užsienyje. 1397 m. karalienė Jadvyga buvo paskyrusi stipendiją lietuviams studijuoti Prahos universitete (bet nežinoma, ar buvo ja pasinaudojusių). Krokuvos universitete per XV a. buvo užsiregistravę 200 lietuvių, XV a. jie pradėjo studijuoti Prahoje, Leipcige, Padujoje, Bazelyje… Kai kurie valdovai iš pradžių mokydavosi privačiai (pas Albertą Goštautą į Krokuvoje buvusį valdovo dvarą atvykdavo dėstytojai iš Krokuvos universiteto), bet XVI a. jie jau pradeda studijuoti universitetuose su kitais studentais. Universitetinės studijos nebuvo sąlyga siekiant politinės karjeros, bet kai kurių pareigų vykdymas be tokio išsilavinimo nebuvo įsivaizduojamas. Diplomas nebuvo tikslas, didikas galėjo lankyti kad ir keturis universitetus, pasimokyti vieną semestrą vienoje vietoje, kitą – kitoje, bet kartais kai kurie jų studijas baigdavo.

 

Lūžis švietimo sistemoje įvyko, kai 1570 m. į mūsų šalį atvyko jėzuitai, įsteigė kolegijas Vilniuje ir Kražiuose, jos „atsinešė“ tiek naujus organizacinius standartus, tiek dėstymo pavyzdžius. Stiprias mokyklas turėjo ne tik katalikai, Kėdainių evangelikų mokykla pritraukdavo mokinius net iš Rygos. Aukščiausia edukacijos forma buvo universitetai, kurie turėjo laviruoti tarp laisvosios korporacijos dvasios ir valdžios lūkesčių. Vilniaus universiteto įsteigimu Lietuva įsitraukė į tautų intelektines varžybas.

Edukacinė komisija ir švietimo reforma

 

Universitetas buvo atviras visuomenei savo veikla, nors priklausė vienuolynui, turėjo vaistinę, bravorą, amatininkų dirbtuves ir fiziškai buvo apsitvėręs siena: moksliniai laipsniai būdavo teikiami po viešo disputo, miestiečiai galėdavo dalyvauti gynimuose, vėliau leistos knygelės, kuriomis aukštoji mokykla pristatydavo savo veiklą visuomenei.

Didžiausios reformos kyla iš krizės. 1773 m. Popiežius Klemensas panaikino jėzuitų (o jie dominavo vidurinio mokymo sistemoje) ordiną. Reikėjo sugalvoti kažką naujo: tais pačiais metais įsteigta Edukacinė komisija (galima sakyti, pirmoji švietimo ministerija Europoje). Pagrindinis šio žingsnio iniciatorius Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis sisteminiu požiūriu mąstė parapinių mokyklų kategorijomis, bet kiti sprendimai buvo naujoviški: kitais metais paskelbė mokytojų seminarijos, kuri turėjo rengti naujo tipo mokytojus, projektą, jo preambulėje parapinės mokyklos įvardytos kaip tautos švietimo pamatas, o universaliai parengtas mokytojas ne tik turėjo užtikrinti savaime suprantamą jaunuolių lavinimą, bet ir tapti savotišku visos apylinkės autoritetu. Kita institucija – vadovėlių rengimo draugija – turėjo užtikrinti knyginio mokymo koncepciją, naujo santykio su knyga išraiška keitė iki tol daugiausia atkartojimu grįstą mokymo procesą. Vadovėliai leisti visoms, ne tik humanitarinėms, disciplinoms, lenkų kalba pakeitė šimtmečius dominavusią lotynų. Teko kurti naują terminiją lenkų, vėliau ir lietuvių kalbomis. Jurgis Ambraziejus Pabrėža kūrė lietuviškus augalų pavadinimus, padėjo pamatus lietuviškai botanikos terminijai.

Kitas dalykas, kurį svarbu pabrėžti, – edukacinės sistemos koherentiškumas: parapinės mokyklos sudarė platų mokymo sistemos pagrindą, pavietų centruose veikė apygardų (pavadinkime, gimnazinio tipo) mokyklos, gana vientisą sistemą vainikavo universitetai Krokuvoje ir Vilniuje.

Steigtos naujos universiteto institucijos – observatorija, botanikos sodas, medicinos klinikos… Daugėjo pastatų, šis, kuriame dabar įsikūrusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, tuomet priklausė universiteto Chemijos kolegijai. Martynas Počobutas pavertė Vilnių vienu svarbiausių astronominių mokslų centru. Šalia humanitarinių ir gamtos mokslų atsiranda menai: L. Gucevičiaus įsteigta architektūros, Smuglevičius – piešimo ir tapybos katedros.

 

Reformų poveikis – nauja karta, kuri be kitų dalykų parengė tokį reiškinį kaip Gegužės trečiosios konstitucija, carų valdymo metu Vilniaus universitetas garsėjo kaip intelektualinės minties ir pasipriešinimo centras, čia dirbo ir studijavo tokios asmenybės kaip Joachimas Lelevelis, Adomas Mickevičius, Ignotas Domeika, Simonas Daukantas.

 

„To laikotarpio pamokos dabarčiai – politiniai pokyčiai dažnai yra edukacinės transformacijos pasekmės, į krizę reikėtų žvelgti kaip į galimybę. Svarbu konsolidacija, tarptautiškumas, mokyklos vaidmuo, mokyklos ir universiteto santykis, kuris ir šiais laikais neišspręstas (juntama distancija). Na, o pagrindinis dalykas: jei nebus turinio ir kompetencijų, laisvės ir pasitikėjimo, mokytojo autoriteto, mokinių motyvacijos, jokios technologijos nepadės. Visiems linkiu toliau kiekvieną dieną kurti turinį“, – baigdamas paskaitą švietimo bendruomenei linkėjo R. Petrauskas.

 

Visą renginio įrašą galite peržiūrėti čia.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *