Nubausti Pirėnuose

Rugpjūčio 4–7 d. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos „The Duke of Edinburgh’s International Award“ (DofE) aukso siekianti komanda „VIVRE“ (Jovilė Rackevičiūtė, Ula Milkamanavičiūtė, Medeina Bacevičiūtė, Agnė Sladkevičiūtė ir Martynas Matijošius) įveikė aukso žygį Prancūzijoje, Pirėnuose, GR10 trasoje. Nužingsniuoti 67 kilometrai, įkopta į 1950 km aukštį.

 

Jauniesiems žygeiviams teko susidoroti su įvairiausiais iššūkiais, įveikti didelį fizinį krūvį, nuovargį ir baimes. „Ar šie jaunuoliai nubausti?“ – paklausė priėjusi prancūzė keliautoja žygio vadovės Vilmos, kai komanda ruošėsi pradėti žygiuoti trečios dienos suplanuotu maršrutu. Gal žygeiviai atrodė jau pavargę, o gal ji norėjo tiesiog pajuokauti. Keliautoja pasitikslino, kiek dienų eis komanda, ir su šypsena veide atsakė, kad ji su drauge keliaus 3 savaites GR10 Pirėnų trasa.

 

Po žygio „nubaustieji“ dalijosi savo įspūdžiais.

„Man tai buvo pirmasis tokio ilgio žygis kalnuose. Iki tol buvau tik keliuose pusdienio kalnų žygiuose Norvegijoje, – pasakojo Jovilė. – Po šio žygio buvo labai keista vėl eiti lygiu ir tiesiu keliu. Atrodė, kad tokie keliai nebeegzistuoja. Žygyje nuolat reikėjo lipti, leistis, ropoti akmenimis, statyti koją prie kojos, atidžiai žiūrėti, kad nenuriedėtum nuo stataus šlaito. Kopdami į kalną, nuolat skaičiuodavome vingius ir vis tikėdavomės, kad jau paskutinis, bet dažniausiai už neva paskutinio vingio išnirdavo dar vienas ir kalno viršūnė atrodydavo kaip nepasiekiama svajonė.“

 

Ula labai bijojo aukščio, šis žygis jai tapo tikru iššūkiu. Visgi ėjimas siaurais kalnų takeliais, palaikant komandos draugams, tapo įmanomas ir net smagus. Ankstyvi rytai kalnuose, kai kalnų viršūnės ryškėja kylant saulei, drąsino eiti tolyn ir nepasiduoti.

Martynas pažymi, kad žygis GR10 trasa pareikalavo daug planavimo, pasiruošimo ir pastangų. Oras kėlė nuostabą: tai kaitina pietinė saulė, tai griaudžia griaustinis.

Žygių kalnuose patirties turinčiai Medeinai DofE žygis leido labiau save pažinti, o Pirėnų kalnų grožis pranoko jau matytas vietas. Žavėjo sutikti malonūs ir draugiški žygeiviai, kertamų miestelių žmonių nuoširdumas.

 

„Pirmą dieną saulei leidžiantis turėjome stabtelti ir užleisti savo nediduką akmenuotą keliuką avių bandai, – prisimena Agnė. – Tikrų tikriausiai bandai, kuri buvo iš įvairiausio amžiaus avelių, einančių viena paskui kitą. Ironiška, bet jos ėjo taip, kaip iki šiol teko eiti mums. Ant kito kalno krašto matėme ir jų vedlius – piemenį ir jo tris šunis, kurių vienas buvo pribėgęs prie mūsų. Galbūt manė, kad mes nuklydome nuo bandos.“

 

„Užburiantis kalnų grožis, rūkas, užklojantis viršukalnes, trykštantys šaltiniai, avių ir karvių tilindžiuojantys varpeliai, driežiukai, šliaužiančios pro šalį gyvatės, nuostabus oras, nereali patirtis ir puikus komandinis darbas“, – taip apie įveiktą išbandymą kalba žygio vadovė Vilma Šikšnienė.

Žygio vertintoja Lina Steponavičienė prisimena akimirkas, kai žygeiviams šuo virto vilku, o gyvatė – meška. Komanda rado sprendimus ir puikiai susitvarkė su kelyje iškilusiais iššūkiais.

 

Žygio dalyviai pažymi, kad šis, kaip ir kiti DofE žygiai, juos išmokė daugybės dalykų: detaliai planuoti ir organizuoti įvairiausias veiklas, priimti sprendimus ir juos įgyvendinti komandoje, prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus, nepasiduoti net kai yra labai sunku ir esi visiškai pervargęs, susidoroti su savo baimėmis, nuotaikų svyravimais, fiziniu diskomfortu. Tai neįkainojami gebėjimai, kurie lydės visą gyvenimą ir kurių neišmoksi mokyklos suole.

 

Nuoširdžiai dėkojame rėmėjams: Alexander Michael Gibb, „Katalista“ MB UAB „Anglų namai“, Anthony Bishop, Chris Butler; Deividui Urbonavičiui, VšĮ „Trenkturas“ už finansinę paramą,; Hiatus.lt už ryškiaspalves striukes, saugančias nuo vėjo; dalyvių tėvams už paramą ir palaikymą.