Nieko nebijau taip stipriai kaip kalbos

Kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ apdovanoti mokinių darbai

 

2021 m. dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“ – kartu su mokslo tiriamąja institucija – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu –pakvietė dalyvauti kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. 5–12 klasių mokiniai ir suaugusieji, gyvenantys Lietuvoje ir užsienyje, buvo kviečiami rašyti apie neatsiejamą mūsų tapatybės dalį – kalbą. Laukta rašytinių pasakojimų apie įvairią asmeninę patirtį, susijusią su lietuvių kalba, minčių apie savo santykį su kalba, jos vietą ir vertę kintančiame pasaulyje. Tekstai konkurso rengėjams siųsti nuo vasario 21-osios, Tarptautinės gimtosios kalbos dienos, iki gegužės 7-osios, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Nugalėtojai paskelbti ir apdovanoti birželio 22-ąją Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jiems įteikti organizatorių ir rėmėjų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – prizai.

 

Dalyvių darbus skaitė „Lituanistų sambūrio“ ir Lietuvių kalbos draugijos atstovų komisija. Svarbiausi vertinimo kriterijai buvo originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas. Ir mokinių, ir suaugusiųjų grupėje išrinkta po šešis geriausius darbus: vienam dalyviui skirta pirma vieta, dviem – antra, trims – trečia.

 

Mokinių grupės nugalėtojai:

1. Justė Dumčiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė),
2. Vytautė Girdžiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė), Miglė Ogulevičiūtė (Alytaus šv. Benedikto gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė),
3. Arnas Jodelis (Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Elena Baniulienė), Patricija Pupinė (Lietuvių mokykla Vašingtone), Justina Sokolova (Vilniaus Radvilų gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Daina Alksnė).

Kviečiame susipažinti su kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ prizininkų darbais.

 

II vieta

Vytautė Girdžiūtė

Palangos senoji gimnazija

Apie paslaptį ir nesusikalbėjimą

 

Gamtos kalba ir kalbos gamta <…>

(Viktorija Daujotytė)

 

Vaikštau Palangos gatvėmis, žmonių mažoka, daug kas viruso bijo. Tik oras kaip visada pavasarį – saulėta, šilta, malonūs kvapai nosį kutena. Visai šalia pušyno šmirinėjau, tad instinktyviai pasukau į jį, magėjo įkvėpti samanų, žievės, pušų skujų dvelksmo. Einu takeliu, žaviuosi ir tokia ramybė, tokia palaima apgaubia. Ir tada prisimenu Antaną Baranauską. Tiksliau, kaip dėl jo susipykau su draugu. Jam lietuvių kalbos mokytoja liepė parašyti rašinį apie „Anykščių šilelį“. Bičiulis baisiai nervinosi, pyko, nes, pasak jo, ką gali parašyti „apie tokią senieną“. Tol zyzė, kol sutikau padėti. Perskaičiau ne tik „Šilelį“, bet ir paties poeto gyvenimu pasidomėjau. Štai tada ir sužinojau, kad Antano Baranausko tėvas, atsivedęs vaiką į pušynėlio gelmes, pakeldavo galvą į nepasiekiamas pušų viršūnes, ten kreipė ir sūnaus žvilgsnį. Kartą pasakė maždaug taip: „Žiūrėk, sūnau, liemuo liemenį plaka.“ Po daugelio metų tuos žodžius Antanas Baranauskas prisiminė ir gimė poema „Anykščių šilelis“. Pakeliu ir aš akis į Palangos pajūrio pušų viršūnes, keista, niekad nepastebėdavau, kad, vėjui papūtus, jos iš tiesų viena su kita susiglaudžia, tarsi sušnabžda kokią paslaptį, tada vėl atsitraukia – kaip draugės, gal net seserys. Panirau į tą vaizdą ir ėmiau galvoti apie Baranausko tėvo žodžius – liemuo liemenį plaka. Keistas derinys, pirmenybė teikiama garsui l, kuris yra malonus priebalsis, artimas balsiui, mokslininkai pusbalsiu jį vadina. Šioje ištarmėje jis pasikartoja net tris kartus, kvepia magija, burtais, be to, tai man primena Lietuvą, lietų, laisvę, laiką, likimą, langą, lopšinę… Ir ne tik. Tyliai atkartoju: liemuo liemenį plaka. Kokie malonūs ausiai dvibalsiai ie, uo, vėl ie, paskui ilgasis a. Juose man atrodo įrašytas ir nenusakomas meilės ilgesys, ir tylus skundas, ir tolimų laikų aidas. Įsiklausau: pušys ir man šnabžda paslaptį – pačius pirmuosius žodžius, kuriuos išgirdau, ko gero, tik atėjusi į šį pasaulį, jie mane lydėjo visus kūdikystės metus. Tai liūliuojanti mamos lopšinė už lango saulei leidžiantis: Liūlia liūlia, mik užmik, mano mažulėle… Kitą kartą būtinai čia ateisiu su mama, tegul ir ji išgirsta. Ir tai bus maža mudviejų paslaptis.

 

Pasukau iš pušynėlio į išpuoselėtą Palangos parką, ten buvome susitarę susitikti su draugu. Jis toks laimingas, mokytoja pagyrė rašinį. Griebia mane už rankos ir nusitempia prie mūsų parko puošmenos – Roberto Antinio skulptūros, kuri vaizduoja Eglę žalčių karalienę. Tiesa, dar jaunutė, dar ne karalienė, tik žvejo dukra, išsigandusi marškiniuose susirangiusio žalčio. Besijuokdami pasidarėme asmenukę prie jos – norėjome sustabdyti savo laimės akimirką. Paskui klaidžiojome parko alėjomis, o aš nejučia vėl akis pakėliau į dangų remiančias pušų viršūnes. Ir tada prisiminiau Baranausko „Šilelį“. Juk ir jis rašė apie Eglę, jos sūnus, dukrą. Prisėdome ant suolelio ir atmintyje ėmė ryškėti poemos eilutės: Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi. / Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo, / Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo. Skausmo pervertos eilutės. Žodžio netesėjimas ir jo paslaptis. Žalktyčia – juk ji išdavikė dukra Drebulė. Pats žodis taip šaižiai skamba: viduryje susigrūdę net trys priebalsiai, vienas už kitą aštresni ž, č, ištęstas y… Atrodo, net fonetiškai žodis sukonstruotas taip, kad išreikštų panieką išdavikei, įspėtų mus: išdavystė neatperkama, neatšaukiama – ji pražūtinga. O Eglė… Kokį sudėtingą sprendimą ji turėjo pati viena priimti, kai pavertė vaikus ir save medžiais… Pažvelgiau į mūsų parko eglę ir pajutau, kokia ji liūdna, kokia vieniša. Viktorija Daujotytė teigia, kad į mūsų kraštus eglė atėjo su atšalimu, dėl to ilgam liko nelaimių, vargo, sunkios dalios simboliu. Tyliai ištariau: Eglė. Paskui sukeičiau g ir l vietomis. Susidėliojo žodis gelia. Jis atspindi skausmą moters, netekusios vyro, ir motinos, užauginusios dukrą išdavikę. Kokia gili kalbos ir gamtos simbiozė, kokiais paslaptingais ryšiais mes esame sujungti! Keliskart pakartoju eilutes ir pajaučiu tą patį skausmą. Tuo metu kumšteli į šoną draugas klausdamas, kur mintys tabaluoja. Papasakojau jam viską, o jis tik numojo ranka ir pasiūlė eiti valgyti picos. Pasak jo, koks skirtumas, ką kalbi, geriau veik. O aš esu įsitikinusi, kad labai svarbu, kokius žodžius parenki bendraudamas. Pabandžiau argumentuoti pavyzdžiu iš pasakos, tačiau jis tik šyptelėjo ir sumykė, kad mažiau gilinčiausi į visokias senienas. Pasijaučiau kaip Eglė, o gal kaip jos dukra. Supratau, kaip toli esame vienas nuo kito. Mums abiem mamos sekė tą pačią pasaką, abu Baranauską skaitėme, o nesusikalbame.

 

Žinojau, kad pušys paguos mane, jos eglių giminaitės, o ir Baranauskas ne veltui rašė, kad niekur kitur nenusiraminsi taip, kaip bažnyčioje ir miške. Neklydau. Pažiūrėjau į pušeles, o jos pakuždėjo man, kad visus mus burtai veikia skirtingai. Nuo tos dienos eidama pro skujuotų pušų takelį aš šypsosiuos ir joms mirktelėsiu, nes mes susikalbame, mokame saugoti paslaptis. Apie tai būtinai su mama pasikalbėsiu.

 

II vieta

 

Miglė Ogulevičiūtė

Alytaus šv. Benedikto gimnazija

Mano santykis su kalba

 

Kalba dirgina mano neuronų galūnėles jau šešiolika metų.

 

Ji – tai viskas, bet ne daugiau nei aš. Ji daugiau bloga nei gera. Ji labiau suvaržo nei išlaisvina. Ji tokia pat leisgyvė kaip aš po dar vienos šlykščių žodžių dozės. Ji šiek tiek mirusi, bet vis tiek neliečiama. Kokia egoistė. Esu tikra, kad ji naudojasi manimi daugiau nei aš ja.

 

Ji sukuria daugiau bjaurių dalykų nei gražių. Ji suvaržo mintis, neleidžia pasakyti visko.

 

Nors gal tai tik sugedusi visuomenė. Bet kuriuo atveju, ji dalis tavęs, dalis manęs. Koks keistas būdas valdyti žmogų.

 

Savo liežuviu galėčiau užgesinti didžiausią pasaulio šviesą. Kraupu. Visi kaltintų mane, o ne kalbą, kuri mane tempia ištarti žodžius, nuo kurių parausta akys, pradeda tvinksėti galva.

 

Nemėgstu kalbos. Tyla gražesnė.

 

Pakenčiu ją tik tada, kai galiu kalbėti apie dalykus, bjaurius kitiems. Dalykus, nuo kurių malonu nusisukti. Dalykus, nuo kurių visas kūno kraujas suteka į ryškiai raudonus žandus.

 

Galite sakyti, kad kalba yra palikimas, bet iš tiesų ji tik daugelį amžių pūliuojanti žaizda, skleidžianti užkratą aplink save.

 

Turbūt pagalvojote, kad taip peikdama savo kalbą elgiuosi kaip déserteur, galbūt. Bet neturiu laiko skleisti propagandą, kad kalba yra išganytoja, nes galiu save išreikšti ne tik vartodama ją.

 

Kalba palengvina gyvenimą. Jei žmogus negalėtų kalbėti, visuomenė jį galėtų pavadinti šunimi, neturinčiu žodžio teisės.

 

Sutinku, kalba gali būti graži, kol ant liežuvio galo nepradeda pintis: myliu, nekenčiu, velnias, **** užmušiu. Koks puikus naujas dialektas, vis greičiau apimantis visą pasaulį.

 

Kalba kaip atominis ginklas, kaip urano izotopas branduolinėje elektrinėje. Net jai išnykus pasaulis ilgai kentėtų pasekmes, apie kurias niekas nebekalbėtų, kokia ironija.

 

Kalba tūno tamsiuose pasaulio skersgatviuose, muša kitas saviraiškos priemones, nes net ir tamsoje ji sugeba žibėti ryškiausiai.

 

Labiausiai mėgstu blogąsias kalbos puses – sarkazmą, nes galiu šaipytis iš idiotų, jiems to nesuprantant, ironiją, nes galiu džiaugtis dėl to, kaip verkiu. To man ir pakaktų, o metonimijas, deminutyvus, personifikacijas, alegorijas galėčiau paprasčiausiai ištremti toli už kalbos ribų.

 

Kalba nuolat mutuoja. Ji reikalauja pokyčių vien tam, kad nebūtų pamiršta, išliktų dėmesio centre.

 

Kalba nėra menas, ji tokia negali būti. Ji prieinama visiems, tikra pasileidėlė.

 

Niekada negalvojau, ką man pasakytų didieji kalbos puoselėtojai, sudėję visus savo žodžius į sakinius, kurie apkrauna šiuolaikinius žmones paistalais apie kalbos svarbą tautos imunitetui. Siaubinga – net kalba turi imunitetą, o aš ne. Daukša turbūt mane pasiųstų į devintą pragaro ratą ir savo mylima kalba išvadintų tikrai vaizdžiais epitetais. Atsakyčiau jam dar kandžiau, nes galiu.

 

Kalba – tai revoliucinis tvanas. Tikra katastrofa ir pasaulinio lygio naikintoja. Esu tikra, kad ji, kartu su žmogumi, yra pasaulio baigtis. Ji bausmė, skirta žmonijai. Tik žmonės sugebėjo palenkti šią bausmę į savo pusę ir ja naudotis.

 

Kalba kaip autonomiškas miestas, kuriame įkalinti visi pasaulio žmonės. Išsilaisvinsi tik tada, kai suvoksi, kad neturi nei laisvės, nei savęs.

 

Nieko nebijau taip stipriai kaip kalbos. Manęs negąsdina gramatikos taisyklės ar išplėstinių dalyvinių pažyminių skyryba. Bijau to, ką kalba gali. Bijau to, kad dauguma nesuvokia tikros jos paskirties. Bijau to, ką kalba padarys ateities pasauliui, kurio ir taip laukia tamsi pražūtis.

 

Kalba yra riba tarp gėrio ir blogio, nes, vos tik balso stygoms susilietus, žmogus tampa geras arba blogas.

 

Tikiu, kad protingi žmonės kalba tylėdami. Tikiu, kad jiems ir taip sunku susitvarkyti su milžinišku chaosu galvoje, todėl lengva pamesti kalbą ir likti tik su savimi.

 

Kalba vaidina neapibrėžtai svarbų vaidmenį žmonių gyvenime. Ji tarsi organas, be kurio nemalonu egzistuoti. Nemanau, kad atsirastų šio organo donorų.

 

Daugelio pasaulis baigiasi ten, kur baigiasi jų kalba. Kaip seklu. Nemalonu pripažinti, bet žmonija taptų tikrai beviltiška, jei nors penkioms minutėms dingtų kalba.

 

Žinoma, be kalbos negalėčiau sakyti tokių pasibjaurėtinų žodžių, todėl gal viskas, ką pasakiau, tebuvo melas. Taip, tai viena iš gražiausių kalbos pusių.

 

Nežinau, gal kalba tai viskas, bet labiausiai pražūtis…

 

Lietuvių kalbos draugijos inf.

 

Temą tęsime.