Nepilnamečių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, suicidinis elgesys – kaip padėti jaunuoliams?

Aušra Židžiūnienė

Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, savęs ir savo gyvenimo žalojimas tarp jaunų, dar savo kelio neatradusių, žmonių visais laikais buvo opi problema. Šiandien žiniasklaidoje vis dažniau pasklinda minčių, jog pandemija, atskirtis skatina didesnį alkoholio vartojimą šeimose. Suklusome, kokia gi paauglių situacija, o kartais net ir paauglystės dar nesulaukusių vaikų? Pedagogai skundžiasi, jog dalis mokinių vengia dalyvauti nuotolinėse pamokose, jog dar labiau paaštrėjo socialinė atskirtis, jog intensyviau klesti patyčios ir t. t. Pasidomėjome, kur visa tai veda, kuo šiomis dienomis gyvena vaikai ir jaunimas, kalbindami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos socialinių mokslų (edukologijos) dr. Giedrę Misiūnienę ir Moniką Aleksę, VDU psichologijos doktorantę, kurios tiesiogiai dirba su vaikais ir jaunimu, turinčiais žalingo vartojimo įpročių.

 

Prašau, pasidalykite pastarojo meto statistika, daugėja (o gal vis dėlto mažėja) jaunimo, vartojančio psichoaktyvias medžiagas? Kokio amžiaus vaikai dabar įprastai ima svaigintis ir kokiomis priemonėmis? Kaip jiems visa tai prieinama? Kokios prevencinės priemonės veikia, kad su tuo būtų kovojama?

Naujausi mokslininkų empirinių tyrimų rezultatai apie psichoaktyviųjų medžiagų (toliau – PAM) vartojimą ir Covid-19 pandemiją (Dumas, Ellis, Litt 2020), teigia, kad paaugliai dažniau vartoja alkoholį pandemijos metu nei prieš pandemiją. Vaikinai dažniau vartoja alkoholį nei merginos (vieni, su draugais, „face-time“ metu), tačiau merginos dažniau vartoja alkoholį su tėvais. Populiaresni paaugliai labiau linkę vartoti PAM būdami vieni. Nepopuliarūs tarp bendraamžių paaugliai, kuriems labai svarbi jų reputacija, linkę PAM vartoti dažniau, taip pat dažniau vartodavo su kitais paaugliais. Taip pat dažniau vieni PAM vartoja tie paaugliai, kurie jaučia didesnį nerimą dėl Covid-19, turi labiau išreikštų depresijos simptomų. Remiantis šiais duomenimis, svarbu atkreipti dėmesį į psichikos sveikatos sutrikimus, galinčius slypėti už PAM vartojimo.

 

„European Drug Report 2020“ tendencijos ir naujosios psichoaktyviosios medžiagos (NPS)“ pranešime sakoma, jog apskaičiuota, kad maždaug 96 mln. (t. y. iki 29 proc.) suaugusiųjų (15–64 metų) Europos Sąjungoje nors kartą gyvenime yra bandę neteisėtų narkotikų.

 

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad psichinė Lietuvos vaikų būklė itin prasta. Remiantis Jungtinių Tautų vaikų fondo (UNICEF) ataskaitos duomenimis (2019) apie vaikų gerovę skirtingose šalyse, Lietuva pirmauja pagal paauglių savižudybių skaičių. Paskelbus ekstremalią situaciją besikreipiančių skaičius išliko stabilus, tačiau su baime laukiame pavasario, nes intuityviai jaučiame, kad gali būti problemiškų atvejų pikas. Šiandien būtent tėvai yra pirmieji, galintys atpažinti, kad jų vaikas patiria nerimą, stresą ar pradeda vartoti PAM. Paskelbus karantiną RPLS savo teikiamų paslaugų vaikams ir jaunimui nesustabdė, tad sudarytos galimybės kreiptis į vaikų ir paauglių psichiatrą, kuris įvertins sveikatos būklę ir, nustačius žalingą vartojimą, suteiks informacijos apie galimus gydymo būdus. Ši paslauga teikiama nemokamai, neatskleidžiant asmens tapatybės. Taip pat sudaromos galimybės tęsti mokymąsi.

 

Žvelgiant į situaciją iki pandemijos ir kaip ji keičiasi, galima matyti iš Alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų vartojimo Europos mokyklose tyrimo (ESPAD 2019), kurio rezultatai teigia, kad per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje sumažėjo rūkančių įprastines cigaretes ir vartojusių alkoholį 15–16 metų mokinių. O alkoholio vartojimas tarp paauglių mažiausias per 25 metus, bet, ar tikrai rūpesčiai baigėsi?

 

Sutinku, jog derėtų džiaugtis, kad alkoholio vartojimo Lietuvos rodikliai geriausi per visą „Alkoholio ir kitų narkotikų tyrimo Europos mokyklose (ESPAD)“ tyrimų istoriją. Toks pagerėjimas gali būti susijęs su nacionalinio lygmens priemonių, kuriomis siekiama sumažinti alkoholio vartojimą, taikymu. Blogiausia, kad šiandien paaugliai piktnaudžiauja dar ir kitomis medžiagomis. Analizuojant duomenis dėl cigarečių rūkymo, tyrimo rezultatai liudija, kad nuo 2003 m. Lietuvoje pasiekto piko tabako rūkymo srityje įprastinių cigarečių rūkymas tarp paauglių nuosekliai mažėjo. 2003 m. 80 proc. tyrimo dalyvių teigė, kad bent kartą gyvenime rūkė įprastas cigaretes, tuo tarpu, 2019 m. – 54 proc.

 

Išlieka susirūpinimas dėl nemedikamentinio receptinių vaistų vartojimo įpročių tarp paauglių. Lietuvoje kas penktas ESPAD tyrimo dalyvis nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, kurių neskyrė gydytojas. Dažniau tai daro merginos. Tuo tarpu, ESPAD šalių vidurkis yra 6,6 procento. Prastesnė situacija tik Slovakijoje ir Latvijoje, ten raminamuosius ar migdomuosius vaistus nepaskyrus gydytojui, bent kartą per gyvenimą, vartoja 23 proc. ir 22 proc. paauglių.

 

Vis didesnį rūpestį kelia kitos psichoaktyviosios medžiagos. Lietuvoje 5,6 proc. ESPAD tyrimo dalyvių nurodė, kad vartojo naująsias psichoaktyviąsias medžiagas, 4,3 proc. – sintetinius kanabinoidus, 0,9 proc. – sintetinius katinonus. ESPAD šalių vidurkiai atitinkamai: 3,4 proc., 3,1 proc. ir 1,1 proc.. Kaimyninių šalių duomenys panašūs į Lietuvos, tik vos kiek didesni: Estijoje naujų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo rodmuo – 6,6 proc., Latvijoje – 6,4 proc., Lenkijoje – 5,9 proc.

 

Nuolatinis naujų psichoaktyviųjų medžiagų atsiradimas rinkoje, jų prieinamumas paaugliams, lemia poreikį stebėti šį reiškinį ir pasiruošti reaguoti laiku. Šiandien ypač sparčiai daugėja naujų medžiagų, kurios imituoja seniai žinomus narkotikus ar kitas psichotropines medžiagas. Nelegalioje rinkoje šiandien įsigijus „ekstazi“, jūs negalite žinoti, ar tai apskritai „ekstazi“, kiek ir kokios veikliosios medžiagos apskritai yra Jūsų tabletėje, ir kokių dar medžiagų į ją pridėta. Šiandien nei pirkėjas nei pardavėjas nežino, ką parduoda ir perka. Daugėja naujų pirmą kartą sutinkamų medžiagų. Neaišku, kur ir kokios medžiagos veikia, jos negauna ypatingo pavadinimo – tiesiog trys raidės, trys skaičiai.

 

Naujos psichoaktyviosios medžiagos savo kelią į rinką randa reklamuojamos kaip natūralūs ar legalūs produktai (dar vadinami „legal highs“ ar „designer drugs“), parduodami internete arba specializuotose parduotuvėse. Dažniausiai NPS įsigyjami internetu, kaip jau seniai žinomų narkotikų pakaitalas, tačiau parduodami kaip maisto papildai (angl. supplements), vaistai (angl. drugs, medicines), buitinės priemonės (odos valikliai), cheminiai reagentai moksliniams tyrimams (angl. research chemicals), augalų trąšos (angl. plant food) ar teisėtos prekės (angl. legal highs), tikslingai nurodant, kad produktas neskirtas vartoti žmonėms. Šios medžiagos parduodamos ir vartojamos kaip tabletės, kristalai, impregnuoti lapeliai, „markutės“, suktinės, žoliniai mišiniai, milteliai, druskos ir pan. Rinkoje pasirodo ir neįprastos formos NPS, pavyzdžiui, nosies purškalai ir skystis elektroninėms cigaretėms. Į šių produktų sudėtį gali įeiti ir natūralūs augalai (pavyzdžiui, arabinis dusūnas (khat), kratom, svaigusis pipiras, kvaitulinis šalavijas, ir sintetinės medžiagos (pavyzdžiui, 2-aminoindanas, butilonas, mefedronas), ir pusiau sintetinės medžiagos, gautos iš natūralių aliejų (pavyzdžiui, DMAA).

 

Europoje didžiausią rinkos dalį vis dar sudaro sintetiniai kanabinoidai ir sintetiniai katinonai, imituojantys kanapių ir tokių žinomų medžiagų kaip kokainas ir amfetaminas stimuliuojantį poveikį.

 

Naujos medžiagos nepakeičia senų, jos prisijungia prie senų. Kodėl dedama naujų medžiagų, kodėl jos sintetinamos? Tiesiog – jos pigesnės, stipresnės, gali veikti ilgiau. Mišrios medžiagos gali turėti stimuliuojamojo ir drauge slopinamojo poveikio. Jų poveikis sveikatai, psichikai neištyrinėtas.

Dėl įvairių psichiką veikiančių medžiagų gausos ir vis besiplečiančios pasiūlos turime būti itin budrūs, stebėti ir vertinti situaciją, palaikyti artimą ryšį su mūsų vaikais.

 

Ar trūksta švietimo šia tema? Kaip manote, kokiu būdu jis pasiektų tikslinę auditoriją?

Vienareikšmiškai taip. Pradedant nuo atpažinimo. Labai svarbu atpažinti, kada vartojamos psichoaktyviosios medžiagos. Tai galima matyti iš simptomų, kurie rodo stiprų norą vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Paaugliui sunku valdyti elgesį, randasi emocijų ir elgesio sunkumų, vengiama pamokų,stebimi nevaldomi agresijos, pykčio protrūkiai, turto gadinimas. Aptariant fiziologinės abstinencijos būseną, jaučiami abstinencijos simptomai, dozės didinimas, tai rodo didesnę toleranciją medžiagai, organizmo prisitaikymą, todėl, trokštamo jos poveikiui pasiekti, reikalingos vis didesnės ir didesnės dozės. Tam reikia vis daugiau pinigų. Jaunuolių pomėgių ratas siaurėja, daug laiko skiriama narkotinei medžiagai gauti, vartojama nepaisant akivaizdžiai žalingų padarinių, pavyzdžiui, slogios būsenos, dėmesio, atminties sutrikimų.

 

Dažnai jaunuoliai nepajėgia patys įvertinti savo priklausomybės laipsnio ir grėsmės gerovei, todėl svarbu, kad šeimos nariai ir kiti aplinkiniai tinkamai reaguotų, skatintų ieškoti išeities priimant reabilitacijos paslaugas. RPLC Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriuose jaunimas nuo 16 metų gydytojo psichiatro konsultacijai gali registruotis patys, be šeimos nario palydos. Konsultacijos nemokamos ir teikiamos neatskleidžiant asmens tapatybės. Prievartinio gydymo nėra. Įvertinus jaunuolių sveikatos būklę, pagal galimybes siūlomos įvairios alternatyvos, tariamasi, kas esamoje situacijoje galėtų būti geriausia.

 

 

Mitas ar tiesa, jog psichoaktyviąsias medžiagas dažniausiai vartoja vaikai iš asocialių šeimų? Kokios fundamentalios pagalbos reikėtų mums visiems, kad galėtume auginti sveikus, psichiškai stiprius jaunus žmones? Noriu pasakyti, kad galbūt psichologo pagalba turėtų būti greta šeimos gydytojo?

Paaugliams sunkiau nei suaugusiems, kai reikia pripažinti, kad jiems apskritai reikia pagalbos, ypač, jei auga nepalankioje aplinkoje ir mato suaugusiųjų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.

Lietuva jau gali džiaugtis, nes naujai kuriamas pagalbos modelis, o paslaugos orientuojamos į šeimą, veikia vaiko gerovės atsakingų institucijų tinklas, kurio dalimi yra ir Vaikų ir jaunimo reabilitacija.

 

Kalbant apie efektyvaus gydymo principus, visada yra paveikesnis gydymas, kai paauglių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas identifikuojamas kiek įmanoma greičiau ir paauglys motyvuotas gydytis. Bet, deja, praktikoje taip pasitaiko retai. Tokiu atveju, lemiamą vaidmenį atlieka šeima, kuri gali motyvuoti, palaikyti. Deja, tai taip pat nėra dažnas atvejis… Vaikams ir paaugliams ligoninės aplinka ar net pats gydymas gali būti bauginantis, stigmatizuojantis, daug reikalaujantis ar net neįtraukiantis jaunuolio.

 

Šiandien esame virsme, kai šalia medicinos personalo greta į komandą pasitelkiami švietimo profesionalai ir drauge ieškoma alternatyvų, paveikių integruotų gydymo ir ugdymo būdų, akcentuojant, jog būtina koncentruotis ne tik į medikamentinį gydymą, bet ir į jaunuolio stiprybes bei jo įgalinimą. Kuriamos sužaismintos aplinkos, kino, teatro, sporto užsiėmimams reikalingos erdvės, socialinių ir savarankiškumo įgūdžių ugdymui pritaikytos aplinkos, tai prisideda prie paauglio savivertės atstatymo, motyvacijos gydymui(si) kūrimo.

 

Paauglystė – vienas sudėtingiausių brendimo etapų, kai formuojasi savęs, kaip nepriklausomo asmens, priimančio savarankiškus sprendimus, vaizdas. Tuo pačiu metu daugėja daug eksperimentinio ir rizikingo elgesio. Vis daugiau įtakos priimamiems sprendimams turi draugai. Ir šiuo etapu visai nesvarbu, kokioje šeimoje augama.

Žinoma, paaugliai renkasi draugus pagal tai, kokias vertybes iki šiol akcentavo ir demonstravo tėvai ir mokyklos aplinka. Siekdami tvirto identiteto, stipresnės reputacijos paaugliai gali pasirinkti asocialų identitetą, juolab, jei jo šeimos aplinkoje namiškiai užsiiminėjo nusikalstama veikla. Dirbdama tokiose šeimose, mačiau besišypsančius tėvų veidus ir nesuprasdavau, kodėl įdedamos pastangos nieko vertos. Dabar aišku, tos šeimos tik išoriškai atrodė, kad geros šeimos. Tokių šeimų vaikai greičiau įsitraukia draugauti su nusikalsti linkusiais, kriminalines nuostatas turinčiais, bendraamžiais, ar vyresniais asmenimis, patys buria grupes. Dirbti su tokiomis šeimomis – itin sudėtinga, nes visuomenei priimtinos elgesio ir moralės normos joms negalioja.

 

Bet, grįždama prie jūsų klausimo, noriu pabrėžti, kad, kai vaikas pradeda slysti iš tavo rankų – pirmiausia jauti širdimi. Visų vaikų situacijos – labai skirtingos. Bet esama tam tikrų principų, tiesiogiai susijusių su vaiko sėkme. Tai: vaiko fizinė gerovė, t. y. kasdienis dienos režimas, mankštinimasis, sveiki maitinimosi įpročiai, fizinio saugumo įpročiai; emocinė gerovė, kai vaikas patenkintas gyvenimu, jam būdingas laimės jausmas, gera būti drauge, vaikas geba atpažinti savo ir suprasti kito emocijas, yra empatiškas; socialinė gerovė – visaverčiai, moralinėmis normomis grįsti, santykiai šeimoje, turėjimas bendrų veiklų su namiškiais, atsakomybių, taisyklių laikymasis, pilietiškumas, savanorystė ir pan.

Tėvų „galia“, gerąja prasme, – valdyti vaikus. Kiekvienos šeimos kuriamas tarpusavio ryšys autentiškas, o pozityvus bendravimas ir vaiko resursų auginimas – mūsų atsakomybė.

 

Šios socialinės temos – Jūsų tyrimų objektas, turbūt, susidūrėte su daug įvairių istorijų tiesiogiai, prašau, pasidalykite mintimis, kodėl jaunimas svaiginasi, kokios pagalbos jiems trūksta, kaip mes kiekvienas galėtume prie to prisidėti?

Visada yra priežastis, kodėl vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas. Kartais jis žino priežastis, kartais nė nežino. Padėti jam išsiaiškinti – mūsų darbas. Mokslininkai konstatuoja, kad tokie rizikos veiksniai, kaip: genetinis pažeidžiamumas, prenatalinis alkoholio ar kitų narkotikų poveikis, tėvų priežiūros ar stebėjimo stoka, sveiko emocinio ryšio su tėvais stoka, narkotikus vartojantys bendraamžiai, psichikos ligos ar nerimo ir nuotaikos sutrikimai bei kiti veiksniai vaidina svarbų vaidmenį psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui. Konsultacijose jaunuoliai, kalbėdami apie vartoti paskatinusius motyvus, paprastai įvardija, kad pabandė vedami smalsumo, norėdami pritapti naujose kompanijose, susibūrimuose, festivaliuose, maloniems pojūčiams sukelti, savijautai pagerinti. Visos išvardintos rizikos individualiai paveiks kiekvieną iš jų. Nei vienas jaunuolis negali žinoti, ar jo pirmasis kartas bus ir paskutinis, ar tai sukels priklausomybę, kaip į vartojamą medžiagą sureaguos jo smegenys.

 

Užmerkti akių neįmanoma, kai matai savo vaiko netinkamą elgesį, žalingą vartojimą. Praktika rodo, kad per ilgai delsiama, kol išdrįstama kreiptis pagalbos, dažnai tiesiog sutrinkama, apima panika. Tėvai, nežinodami pagalbos algoritmo, ima dar intensyviau kištis į vaiko asmeninę erdvę, pasitelkiamas manipuliavimas remiantis kaltės jausmu, savarankiškumo varžymas. Šiuo atveju, svarbu suprasti, kad kažkas negerai ne tavo vaikui, kažkas ne taip visoje šeimoje (gal tai susiję su taisyklėmis, gal ribomis ar atsakomybėmis). RPLC VJRS atsakymų ieškoma drauge su vaiko šeima. Taip, suformuoti naujų įgūdžių, grąžinti vaikus į šeimą, mokyklą, surasti naujas nišas vaiko sėkmei – didelių pastangų reikalaujantis procesas, ir ypač svarbus santykis su vaiku, gebėjimas priimti, rasti ryšį.

 

Pastaruoju metu vis girdime, jog Lietuva yra tarp pirmaujančių ir savižudybių skaičiumi. Kaip žinia, dažniausiai iš gyvenimo pasitraukia jauni žmonės, žinomas ne vienas atvejis, kai tai buvo dar mokyklinio amžiaus vaikai. Kaip manote, ar savižudybės ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas turi sąsajų?

Suicidinio elgesio ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sąsajas nėra paprasta paaiškinti, tad negalime teigti, kad psichoaktyviosios medžiagos yra savižudybės priežastis. Alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas susijęs su sveikatai žalingu ir rizikingu elgesiu, neapgalvotais sprendimais, kurie, kai kuriais atvejais, baigiasi sunkiais fiziniais sužalojimais ar mirtimi. Piktnaudžiavimas PAM taip pat yra susijęs su psichikos sveikatos sunkumais, emocijų sutrikimais, traumuojančiais išgyvenimais, stresą keliančiomis gyvenimo patirtimis, agresyvumu, impulsyvumu ir polinkiu rizikuoti – šie ir kiti rizikos veiksniai įvardijami ir kaip savižudybės rizikos veiksniai. Ir vis dėlto PAM vartojimas gali prisidėti prie suicidinio elgesio bei minčių apie savižudybę. Alkoholio ir narkotikų vartojimas gali sutrikdyti normalius raidos procesus, apsunkinti sveikų santykių kūrimą, įsipareigojimų vykdymą, kyla mokymosi sunkumų, sunkiau išlaikyti anksčiau turėtus interesus, tai po kurio laiko sukelia bendravimo su aplinkiniais sunkumų, konfliktų, tampa itin sudėtinga formuoti ir išlaikyti savivertę. Ilgalaikis PAM vartojimas susijęs su elgesio, emocijų ir kognityvinių funkcijų pokyčiais, impulsų ir emocijų kontrolės sunkumais. Visi šie sunkumai, atsiradę dėl PAM vartojimo, neabejotinai veikia jaunuolių kasdienybę, santykius, savęs vertinimą, o negalėdami su sunkumais susitvarkyti savarankiškai bei nesulaukdami tinkamos pagalbos, jauni žmonės gali pradėti svarstyti apie pasitraukimą iš gyvenimo.

 

Tiek savižudybės, tiek psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dažnai siejamas su prasta psichologine būsena, išeičių ieškojimu iš įvairių kylančių problemų ir pan. Ką tai sako apie šių dienų mūsų gyvenimo būdą? Kaip manote, kur slypi priežastys, kad pasirenkamas toks kelias?

Vargu, ar žinodamas kitas išeitis iš sudėtingų situacijų, jausdamas aplinkinių palaikymą, žinodamas skirtingų būdų, kurie padėtų įveikti emocinius sunkumus, žmogus rinktųsi nutraukti savo gyvenimą, ar žalingai vartotų alkoholį ir kitas narkotines medžiagas. Žinoma, situacija pasaulyje, neapibrėžtumas, socialinė izoliacija bei elementaraus ryšio su kitais žmonėmis trūkumas, prisideda prie jaučiamo nerimo, streso, bejėgiškumo. Toks priverstinis gyvenimo būdas tikrai nėra palankus mūsų psichikos sveikatai. Vis dėlto, svarbu kalbėti ne tik apie gyvenimo būdą, bet ir apie pagalbos prieinamumą. Iki tos akimirkos, kai žmogus pasirenka nutraukti savo gyvybę, yra daugybė momentų pagelbėti, kurie galėtų paskatinti pergalvoti šį sprendimą, paskatintų apsvarstyti kitas alternatyvas ar užkirstų kelią savižudybei. Gaila, tačiau ne visi šios pagalbos ieško, sulaukia, juolab, ne visi žino, kad tokia pagalba galima. Lygiai taip pat ir su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu – labai svarbi pirminė prevencija, kol eksperimentinis vartojimas dar netapo problema.

 

Karantinas, pandemija prisidėjo prie gausesnio alkoholio vartojimo, turbūt, ir kitų svaiginimosi būdų. Negana to, vis dažniau girdima apie jaunuolius vartojančius įvairius raminamuosius vaistus, susiduriančius su nemiga, kankinamus nerimo sutrikimų, kaip manote, ar pandemija tik atskleidė šiuos ilgalaikius skaudulius, ar išties juos paaštrino? Kaip galvojate, kokių sprendimų nacionaliniu lygmeniu reikėtų, kad būtų suteikta pagalba, užbėgant už akių ilgalaikei jaunų žmonių gyvenimo kokybės žalai?

Pandemija greičiausiai ne tik atskleidė ir paaštrino jau egzistuojančius skaudulius, tačiau „įmetė“ mus į naujas gyvenimo sąlygas, neapibrėžtumą, izoliaciją, o tai reikalauja naujų prisitaikymo strategijų, naujų streso įveikos būdų. Paauglystės laikotarpis gali būti apibūdinamas kaip ryškių fiziologinių, emocinių, kognityvinių pokyčių periodas, kuriame siekiama savarankiškumo, gaunamos naujos atsakomybės, susiduriama su įvairiais iššūkiais tarp bendraamžių, todėl nenuostabu, kad šiuo raidos etapu ir susiduriant su pandemijos sunkumais, stebimas jaunuolių psichikos sveikatos prastėjimas. Turime suvokti, kad jaunuolių gyvenimas gerokai pasikeitė, jie neteko galimybės socializuotis ir natūraliai susitikti su draugais, taip pat neliko galimybės užsiimti veikla po pamokų, sportu, ar kita neformaliąja veikla, o tai yra reikšminga raidos etapo dalis. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pandemijos laikotarpis susijęs su jaunuolių išgyvenamu nerimu, depresijos apraiškomis, vienišumo jausmu. Socialinė izoliacija ir išgyvenamas vienišumas susiję ir su suicidinėmis mintimis, savižala, sutrikusiu valgymo elgesiu (Loades ir kt. 2020). Tie jaunuoliai, kurie dar prieš pandemiją dažniau išgyvendavo nerimą, neigiamas emocijas, susidūrė su mokymosi sunkumais, neturėjo motyvacijos mokytis, praleidinėdavo pamokas, visus šiuos sunkumus karantino metu išgyvena dar aštriau ir intensyviau. Visa tai patirti jaunuoliui – itin sudėtinga ir jis / ji nebūtinai žino, kaip sau padėti ir kokiu būdu sumažinti stresą, o alkoholio ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas (PAM) tokiose situacijose kartais atrodo kaip problemos sprendimas arba bent būdas užsimiršti, nejausti, nesijaudinti. PAM vartojimas susijęs ir su išgyvenamu nuoboduliu, teigiamų emocijų trūkumu, baime prarasti statusą tarp bendraamžių (Dumas ir kt. 2020).

 

Kalbant apie pagalbą nacionaliniu lygmeniu, svarbu užtikrinti prieinamas psichikos sveikatos paslaugas. Psichologų, psichoterapeutų itin trūksta rajonuose, pastaruoju metu psichikos sveikatos specialistų pagalba tapo sunkiau prieinama ir didžiuosiuose miestuose, konsultacijų kartais laukiama net kelis mėnesius. Turėtume galvoti ir apie tai, kaip į ugdymo procesą integruoti psichikos sveikatos ugdymą, kurio metu vaikai ir paaugliai gautų specifinius streso įveikos, socialinius, bendravimo, problemų sprendimo įgūdžius. Svarbu sukurti ir pakankamai jaunimui prieinamų erdvių mūsų bendruomenėje, kuriose jie galėtų leisti laisvą laiką.

 

Kokius kertinius patarimus / rekomendacijas galėtumėte pasiūlyti įtraukti į švietimo sistemą, ugdymo procesą, kad visa tai tarnautų sveikesniam, saugesniam vaikų ir jaunimo gyvenimo būdui? Kokių patarimų perduotumėte šeimoms?

Svarbus turėtų būti ne tik akademinis vaikų ir jaunuolių paruošimas, tačiau ir mokymas, kaip rūpintis emocine, psichologine ir fizine sveikata. Dažnai džiaugiamės problemų nekeliančiais vaikais ir paaugliais, tik jų psichologinei savijautai akivaizdžiai suprastėjus, kilus emocijų ir elgesio sunkumams, imame juos pastebėti, inertiškai ieškome pagalbos. Ugdymo procesas turėtų būti neatsiejamas nuo savęs pažinimo ugdymo, kuris išlieka svarbus iki pat mokyklos baigimo, taip pat ir vėlesniuose gyvenimo etapuose. Reikėtų atkreipti dėmesį į socialinių ir gyvenimo įgūdžių, gebėjimo užmegzti ir išlaikyti santykius ugdymą, problemų ir konfliktų sprendimo įgūdžių lavinimą, atkreipti dėmesį į tai, ar jaunuoliai turi pakankamai galimybių ugdyti pasitikėjimą savimi ir savivertę. Pažindamas save, suprasdamas asmeninius sunkumus ir atrasdamas įvairių galimybių sunkumų įveikimui, jaunuolis ne tik bus atsparesnis stresoriams, kurių vyresnėse klasėse ypač daug, tačiau, tikėtina, kad sugebės palaikyti ir šalia esančius bendraamžius.

 

Konferencijų topuose lyderiaujanti prof. Rita Pierson viešose kalbose teigia (angl. „Every child deserves a champion: an adult who will never give upon them, who understands the power of connection and insists they become the best they can possibly be“) – „Kiekvienas vaikas vertas čempiono vardo: tik jeigu suaugusieji jį visada palaikytų ir suvoktų ryšio galią, jis tokiu ir taptų.“ To linkiu visoms šeimoms.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

 

Red. p. Nacionalinė švietimo agentūra, suprasdama problemos mastą ir ilgaamžiškumą, sutelkia pastangas ir atnaujina atmintines prevencijos priemonę, kaip orientyrą, nukreiptą į suicidinį elgesį ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą. Kai tik visa tai bus parengta, pasistengsime, kad pasiektų plačiąją auditoriją.

 

Dalijamės svarbia informacija šia tema:

 

Savižudybės rizikos ženklai https://tuesi.lt/atpazink-savizudybes-rizikos-zenklus/

 

Pagalba galvojančiam apie savižudybę https://www.jaunimolinija.lt/lt/apie-savizudybes/kaip-padeti-kitam/pagalba-galvojanciam-apie-savizudybe/, https://tuesi.lt/ka-turiu-daryti/

 

Papildoma informacija apie pagalbą, ketinantiems nusižudyti https://www.jaunimolinija.lt/uploads/manager/file/Pagalba%20ketinantiems%20nusi%C3%85%C2%BEudyti(1).pdf

 

Emocinė parama telefonu ir pagalba internetu:

 

Nuorodos į interviu naudotus šaltinius:

Dumas, T. M., Ellis, W., & Litt, D. M. (2020). What does adolescent substance use look like during the COVID-19 pandemic? Examining changes in frequency, social contexts, and pandemic-related predictors. Journal of Adolescent Health67(3), 354–361.

Loades, M. E., Chatburn, E., Higson-Sweeney, N., Reynolds, S., Shafran, R., Brigden, A., Linney, C., Mc Manus, M. N., Borwick, C., & Crawley, E. (2020). Rapid Systematic Review: The Impact of Social Isolation and Loneliness on the Mental Health of Children and Adolescents in the Context of COVID-19. Journal of the American Academy of Childand Adolescent Psychiatry59(11), 1218–1239.e3. https://doi.org/10.1016/j.jaac.2020.05.009.

Dumas, T. M., Ellis, W., & Litt, D. M. (2020). What does adolescent substance use look like during the COVID-19 pandemic? Examining changes in frequency, social contexts, and pandemic-related predictors. Journal of Adolescent Health67(3), 354–361.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *