Neįveiktos kliūtys stojant į doktorantūrą Lietuvoje ir sėkmė Nyderlanduose

Eleonora Dagienė
,
Leideno universiteto (Nyderlandai) doktorantė, MRU tyrėja

Esu Leideno universiteto (Nyderlanduose) doktorantė ir Mykolo Romerio universiteto (MRU) tyrėja, ką tik pabaigusi trečius studijų metus. Mano doktorantūros tyrinėjimų tema – mokslo vertinimas, kuris yra tiesiogiai susijęs su dešimtmečiu aktyvaus darbo akademinės leidybos srityje. Nesėkmės istorijas dažnai nutylime, bet paraginta Jaunųjų mokslininkų sąjungos nutariau pasidalyti savo nesėkminga patirtimi stojant į doktorantūrą Lietuvoje, kuri atsigręžė sėkme Nyderlanduose.

Atranka ir priėmimas į doktorantūrą Lietuvoje prilygo kliūčių ruožui

 

Pirmoji kliūtis – nepotizmas, arba įtakingų mokslininkų atžalos ir giminės, pretenduojančios į mažą skaičių valstybės finansuojamų vietų. Dabar tyrinėdama Lietuvos mokslo pasiekimus matau, kad ne vieno Lietuvos universiteto mokslininkai skelbia „šeimyninius“ straipsnius, kuriuose bendraautoryste dalijasi su vaikais ir žmonomis (nors šie straipsnio paskelbimo metu akademinio darbo nedirbo). Pati su tuo susidūriau Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU, dabar VilniusTech), kur vietas mano pasirinktoje doktorantūros programoje užpildė įtakingų profesorių atžalos. Be užnugario, pranašumo jiems suteikė ir būnant bendraautoriais su tėvais paskelbti moksliniai straipsniai žurnaluose su cituojamumo rodikliu.

 

Antroji kliūtis – tarpinstituciniai santykiai (institucijos „svetimų nemoko“). Nusivylusi VGTU tvarka, po kelerių metų nutariau stoti į Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakultetą. Tai vienintelė Lietuvos institucija, turinti teisę suteikti komunikacijos ir informacijos mokslų daktaro laipsnį. Jau žinojau, kad prieš stojant į doktorantūrą būtų geriau susitarti su būsimu vadovu. Taigi iš anksto susitikau su keliais VU profesoriais, kurie draugiškai ir mandagiai leido suprasti, kad „svetimų“ ir ypač „tokių aktyvių kaip aš“ į doktorantūrą nepriima. Anuomet jau buvau įdiegusi elektroninių knygų platformą, įsteigusi Lietuvos mokslo periodikos asociaciją ir organizavusi ne vieną su mokslo vertinimu susijusį renginį. Šią patirtį laikiau privalumu ir tikėjau, kad Lietuvai reikia inovatyvių ir gabių mokslininkų, todėl mandagių perspėjimų, kad aš neturiu šansų įstoti, nepaisiau. Įtikinau vieną iš profesorių tapti mano būsimu vadovu, parengiau reikalaujamą 20 puslapių mokslo darbą ir kartu su kitais dokumentais pateikiau doktorantūros konkursui. Bet į doktorantūrą neįstojau, nes, VU paskirtų recenzentų nuomone, mano darbas buvo silpnas. Formaliai turėjau teisę teikti apeliaciją, bet pažįstami mokslininkai paprotino, kad tai būtų bergždžios pastangos. Nepaisant šios patirties, su keliais Komunikacijos fakulteto mokslininkais sėkmingai bendraujame ir dabar. Visai tikėtina, kad mano nesėkmė stojant į Vilniaus universitetą labiau susijusi su trečiąja kliūtimi.

 

Trečioji kliūtis – Lietuvoje nėra mokslininkų, tyrinėjančių mane sudominusią temą. Pasklidus žiniai, kad neįstojau į Vilniaus universiteto doktorantūrą, sulaukiau pasiūlymų studijuoti kituose Lietuvos universitetuose. Tuomet sužinojau, kad mūsų šalyje yra savotiškas doktorantų deficitas: vietą tikrai gaučiau, jeigu pakeisčiau mokslo temą ir prisidėčiau prie kurio nors profesoriaus tyrinėjimų. Kaip ir tuomet, taip ir dabar esu įsitikinusi, kad moksle gali ko nors pasiekti (ir save realizuoti) tik tuo atveju, kai studijuoji ir tyrinėji tai, kas sužadino asmeninį smalsumą. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl didelė dalis Lietuvos doktorantų nebaigia studijų – profesorius dominančios temos ne visada įkvepia. Be to, akademinėje bendruomenėje žinoma, kad ne kiekvienas profesorius, gavęs teisę vadovauti doktorantams, geba būti geru doktoranto vadovu.

 

Doktorantūra eksternu manęs neįtraukė. Svarsčiau apie ją, išsiklausinėjau apie visus subtilumus, susiradau vadovą, bet, pradėjusi rašyti darbą, pasitraukiau. Daug metų dirbdama tarp mokslininkų puikiai žinojau, su kokiais sunkumais susiduria žmonės, nutarę apsiginti savarankiškai parengtą disertaciją eksternu. Buvau girdėjusi neįtikėtinų istorijų. Be to, doktorantūros norėjau ne dėl laipsnio, o dėl naujų žinių, todėl doktorantūra eksternu man nepasirodė patraukli. Esu įsitikinusi, kad mokslo laipsnis nepadaro žmogaus nei geresnio, nei protingesnio. Palikti mintį apie doktorantūros studijas nuošalyje skatino ir tai, kad Lietuvos darbo rinkoje nėra poreikio turėti daktaro laipsnį. Juolab kad savo mėgėjiškus tyrinėjimus galėjau tęsti ir neturėdama laipsnio.

Doktorantūros studijos Leideno universitete viršijo lūkesčius

 

Mintis atgaivinti svajones apie doktorantūros studijas kilo 2018 m. pradžioje, suvokus, kad nieko nepešiu kovodama su sukčiaujančiais mokslininkais. Todėl 2019 m. pavasarį, kai visa istorija iškilo į viešumą, jau buvau Leideno universiteto doktorantė. Manau, kad dešimtmetis aktyvaus darbo akademinės leidybos srityje, kurio nereikėjo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetui, buvo teigiamai įvertintas stojant į Leideno universiteto Mokslo ir technologijų studijų centrą (CWTS). Per dešimt darbo metų akademinėje leidyboje buvau pastebėta tarptautinės bendruomenės. Stažavausi Oksfordo, Edinburgo ir kitų universitetų leidyklose, septynerius metus bendradarbiavau su tarptautine leidykla „Taylor & Francis“, penkerius metus dirbau tarptautinės organizacijos „Crossref“ valdyboje, dalyvavau ir organizavau tarptautines konferencijas. Manau, kad įstojimo į doktorantūrą sėkmę lėmė ir tuomet jau paskelbti mokslo straipsniai.

 

Savo doktorantūros studijoms pasirinkusi CWTS, susisiekiau su mokslometrijos srityje visame pasaulyje žinomu profesoriumi Ludo’u Waltman’u ir po keleto diskusijų išgryninome preliminarią būsimų tyrinėjimų temą – „Kiekybinis mokslo vertinimas ir atsirandančios nenumatytos pasekmės“. Vėliau elektroniniu paštu susiderinome doktorantūros studijų planą ir jau po mėnesio tradiciniu paštu gavau Leideno universiteto rektoriaus pasirašytą sutartį. Visais formalumais rūpinosi mano vadovas, be jokių administracinių rūpesčių tapau CWTS centro Kiekybinių tyrimų grupės dalimi.

 

Man pasisekė su doktorantūros vadovais. Pradžioje dirbau su dviem pasaulinėmis mokslometrijos žvaigždėmis: Kanados profesoriumi Vincent’u Larivière’u ir Nyderlandų profesoriumi L. Waltman’u. Tačiau daugiausiai bendrauju su pagrindiniu vadovu L. Waltman’u, kurį laikau ir Mokytoju, ir doktorantūros Globėju. Po pirmų studijų metų jau žinojau, kad Ludo’as, sulaukęs mano laiško (o dabar ir „Teams“ žinutės), nedelsdamas atsilieps, išsklaidys abejones ir visada padės. Paaiškėjus, kad man reikia pagalbos taikant kokybinius metodus, būtent jis surado, kam mano tyrimai būtų įdomūs, ir supažindino su dr. Guus’u Dix’u, mano trečiuoju doktorantūros vadovu. Dabar drauge su Guus’u analizuojame medžiagą, surinktą kalbantis su Lietuvos politikais, administratoriais ir mokslininkais apie jų asmenines patirtis, susijusias su mokslo vertinimu. Neįsivaizduoju savo tyrinėjimų be vadovų pagalbos, nes jie išsamiai ir su pagarba atsako į bet kurį, kad ir „kvailiausią“ klausimą.

 

Studijuodama nuotolinėje doktorantūroje nesijaučiu palikta likimo valiai. Manau, taip yra, nes mėgstu bendrauti ir aktyviai dalyvauju įvairiose veiklose. Iki pandemijos kas mėnesį per „Skype“ kalbėjome su vadovu, kas ketvirtį vykau į Leideną naujų žinių ir užduočių. Prasidėjus pandemijai, visos universiteto ir centro veiklos per kelias dienas persikėlė į virtualią erdvę ir pasidarė nesvarbu, ar esu Leidene, ar Vilniuje. Turiu galimybę dalyvauti visuose posėdžiuose, seminaruose ir įvairiausiuose centro sumanymuose, kurių tikrai netrūksta. Be to, Leideno universitetas doktorantams organizuoja gausybę veiklų ir įvairiausių mokymų. Socialinių mokslų fakulteto Doktorantūros skyrius kartais pasiteirauja, ar ko nors netrūksta. CWTS centre doktorantų gerove rūpinasi atskira mentorė, kuri pasidomi, kaip man sekasi, prireikus bet kada galiu su ja susisiekti ir pasikalbėti. Pirmais studijų metais vienišumo jausmas kartais aplankydavo, bet dabar jaučiuosi apgaubta dėmesiu. Visų teigiamų patirčių neišvardinau, bet ir nė vienos neigiamos neradau. Esu tikra, kad Leideno universiteto administracija apie doktorantų problemas žino, todėl stengiasi padėti susidoroti su sunkumais, net jeigu doktorantai tų sunkumų ir nedeklaruoja.

 

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, dabartinės doktorantūros studijos Nyderlanduose mano lūkesčius išpildė su kaupu!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *