Nedidelės mokyklos priima visus vaikus, tik ar kiekvienam užtenka specialistų pagalbos?

Šakių r. Plokščių mokyklą-daugiafunkcį centrą lanko 84 vaikai. Tarp jų – ne tik turintys specialiųjų poreikių, bet ir iš užsienio grįžusių migrantų vaikai. Visiems jiems reikia daug ir įvairiapusės pedagogų pagalbos.

Vaikai – skirtingi

 

Specialioji pedagogė ir logopedė Vaida Kupstaitytė pasakoja, kad mokykloje kartu su visais mokosi autizmo spektro, intelekto, emocijų, elgesio sutrikimų, klausos negalią ar Aspergerio sindromą turintys mokiniai: „Šiuo metu specialiųjų poreikių turi maždaug 10 proc. mūsų mokyklos mokinių, tiek mokosi pagal specialiai pritaikytas programas. Net 26-iems vaikams, arba beveik trečdaliui mokykloje besimokančiųjų, reikia logopedo pagalbos.“ Plokščių mokyklą lanko ir ne vienas su tėvais iš užsienio į Lietuvą grįžęs vaikas. Ne visi ateina pakankamai mokėdami lietuvių kalbą, todėl jiems taip pat reikia daugiau dėmesio.

„Net ir susikalbantys lietuviškai dažnai moka tik buitinę kalbą. Jie nesupranta perkeltinės reikšmės, rečiau buityje vartojamų žodžių, priežodžių, patarlių, eilėraščių. Tarkime, nežino, kas yra „jaukumas“, „glėbys“, „globa“, „čiurlena“, „šlubčioja“. Dažnas migrantų vaikas, atėjęs į lietuvišką mokyklą, patiria įtampą, stresą, baimę. Kartą pastebėjome, kad vienas berniukas nenori eiti į valgyklą pietauti. Išsiaiškinome – jis negali perskaityti rašytinėmis raidėmis surašyto valgiaraščio, todėl nežino, kokį patiekalą rinktis. Gerai, kad mokykla – nedidelė, visada atsiranda, kas tokiu atveju padės, paglobos“, – kalba mokyklos socialinė pedagogė Neringa Pilypaitienė.

 

Paradoksas, bet kai kurie vaikai į mokyklą ateina mokėdami kalbėti nei angliškai, nei lietuviškai. „Kartą sulaukėme tokio iš užsienio atvykusio mokinio. Lietuviškai jis nesuprato, o anglų kalbos mokytoja išsiaiškino, kad angliškai taip pat suprato ne viską. Be to, vaikas rašė rašytinėmis raidėmis, padrikai, nesilaikydamas eilučių. Pasirodo, mokykloje, kur jis mokėsi, toks rašymo būdas tiko. Bandėme tartis su mama, kad leistų vaiką perkelti į žemesnę klasę, bet ji nesutiko. Mokiniui buvo skirtos papildomos valandos lietuvių kalbai mokytis, mokytojo padėjėjo pagalba, bet kitais metais vis tiek teko palikti kartoti tos pačios klasės kurso. Tiesa, vėliau vaikas persilaužė ir mokslai jam sekėsi gerai“, – dėsto N. Pilypaitienė.

 

Dažnėja atvejų, kai mokyklą pradeda lankyti Lietuvoje gyvenančių šeimų vaikai, iki tol daugiausia laiko leidę prie kompiuterio, todėl prastai mokantys lietuvių kalbą. Mokykloje jiems kyla nemažai problemų: nesupranta žodžių reikšmių, nemoka rašyti ar derinti linksnių, net nežino daiktų pavadinimų lietuvių kalba. Pedagogams teko įdėti nemažai pastangų, kai prieš kelerius metus sulaukė prieš tai užsienyje gyvenusio autizmo spektro sutrikimą turinčio vaiko. Iš pradžių jam buvo sunku, bet pamažu berniukas apsiprato ir ėmė jaustis gerai.

 

Specialistės sako, jog sužinojusios, kad mokykloje mokysis kitos odos spalvos vaikas, iš anksto kalbėjosi su mokiniais apie toleranciją kitokiems vaikams. „Pasakojame mokiniams, kad visi esame skirtingi, kad mūsų odos spalva gali būti kitokia. Galbūt todėl lietuvės mamos ir juodaodžio tėčio sūnus pas mus greitai apsiprato. Vaikams netgi įdomiau, kai mokykloje yra skirtingų vaikų, tada visi prie jų įpranta ir jau niekada nebaksnos pirštu sutikę panašų žmogų gatvėje“, – įsitikinusi N. Pilypaitienė.

 

Pasak V. Kupstaitytės, lietuviškose mokyklose mokymo sistema skiriasi nuo taikomų užsienio šalyse: „Pas mus programos platesnės, mokomės skubėdami ir neturime laiko įsigilinti, pakartoti, todėl vaikams adaptuotis sunkiau. Migrantų vaikams mūsų mokykloje skiriamos papildomos lietuvių kalbos pamokos, logopedo ar psichologo, socialinio pedagogo pagalba. Įprastai tokie mokiniai pas mus greitai apsipranta, išmoksta kalbą, gerai baigia mokslus, ypač jei į pagalbos sistemą įsitraukia ir tėvai, ir klasės draugai bei mokyklos bendruomenė.“

Dėmesio ir pagalbos reikia daug

 

Kur kas sudėtingiau specialistams dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, kurių sutrikimai – labai skirtingi. Pasak N. Pilypaitienės, neretai į mokyklą atėjusius vaikus tenka mokyti elementarių dalykų – kaip nusiprausti, kaip pavalgyti naudojantis įrankiais, kaip užsirišti batus ir panašiai. Dažnas iki tol nebūna rankose laikęs trintuko ar žirklių. Kai kurie nemoka žodžių „laba diena“, „prašau“, „atsiprašau“. Daugumą problemų vaikai atsineša iš namų.

 

Autorės nuotraukos

V. Kupstaitytė pasakoja, kad specialieji ugdymosi poreikiai kai kuriems vaikams nustatomi dar ikimokyklinėje įstaigoje, vis dėlto dauguma sutrikimų pasireiškia mokykloje, mokiniams pradėjus mokytis skaityti ar rašyti. Daug iššūkių specialistams kyla dirbant su elgesio, emocijų sutrikimų turinčiais vaikais, ypač – linkusiais į agresiją, pykčio priepuolius.

 

Pasak jos, švietimo pagalbos specialistams tenka įdėti daug pastangų, kad pritaikytų mokymo programas sunkių sutrikimų turintiems vaikams. „Neseniai pas mus dešimt klasių baigė Dauno sindromą turinti mergina. Negalėjome atsidžiaugti su ja dirbusios mokytojo padėjėjos kūrybiškumu. Jauna specialistė net fizikos ar chemijos temas pritaikydavo mergaitei taip, kad jai būtų įdomu ir suprantama. Ji rengė atskirus pratybų sąsiuvinius, kur adaptuodavo klasei dėstomas temas ar užduotis. Pavyzdžiui, fizikos pamokoje mokantis apie šviesos šaltinius aiškindavo jai, kas yra žvakė, kas yra lempa, kas nutinka, kai paspaudi elektros jungiklį ir panašiai. Tokių atradimų mūsų specialistams tenka ieškoti kasdien“, – aiškina specialistė.

Karantino iššūkiai

 

V. Kupstaitytė pasakoja, kad ypač daug sunkumų dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais kilo per karantiną: „Vėlgi teko mokyti juos elementarių dalykų – kaip susikurti prisijungimą prie internetinių mokymosi platformų, kai kada viską nuo pirmo iki paskutinio žingsnio tekdavo padaryti pačioms. Laimė, padėjo ir informatikos specialistas, kuris prie vaiko kompiuterio prisijungdavo nuotoliniu būdu. Tekdavo daug aiškinti, kol vaikai suprasdavo užduotis.“

 

Būdami namuose, ne visi vaikai laiku prisijungdavo prie nuotolinių pamokų. „Sulaukdavome ir tokių pasiaiškinimų: „Aš dabar lauke“, „Pramigau“, „Esu išvažiavęs“, „Negaliu prisijungti“, „Neveikia internetas“ ir panašiai. Tekdavo daug laiko sugaišti elementariems pasirengimo dalykams, neretai vaikai menką užduotėlę atlikinėdavo dvi ar tris valandas. Teko įdėti labai daug darbo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai suprastų dėstomą temą, laiku atsiųstų atliktas užduotis mokytojams“, – pabrėžia V. Kupstaitytė.

 

Pasak jos, ypač sudėtinga per nuotolį buvo dirbti su klausos negalią turinčiais vaikais, kurių gimtoji kalba – gestų. Kur kas daugiau pastangų prireikė logopedui, kuriam buvo sunkiau girdėti vaiko tariamus garsus. Trukdė ir ne visada kokybiškas interneto ryšys. Specialisčių teigimu, mokiniams per karantiną labai trūko gyvo bendravimo su mokytojais. „Nuotolinis mokymas parodė, kokia svarbi tėvų pagalba. Mokinių, nesulaukusių tėvų, artimųjų pagalbos, mokymosi rezultatai sumenko“, – teigia N. Pilypaitienė.

Įtraukusis ugdymas – sudėtingas procesas

 

Vaikų Plokščių mokykloje mokosi nedaug, bet joje dirba visi reikalingi švietimo pagalbos specialistai. Logopedui ir specialiajam pedagogui skirtas visas etatas, socialiniam pedagogui – taip pat, mokytojo padėjėjas dirba 0,5 etato, psichologas – 0,25 etato, nors pagal mokinio krepšelio metodiką valstybės finansavimas skiriamas vos vienam švietimo pagalbos specialisto etatui. „Nėra svarbu – klasėje 30 ar 7 mokiniai, bet jei joje yra 2 ar 3 vaikai, turintys mokymosi sunkumų, norėdamas pasiekti bent minimalų rezultatą, turi dirbti su kiekvienu individualiai. Kai kurie mūsų mokiniai savarankiškai mokytis negali – reikia, kad žmogus prie jo būtų nuolat. Kai kalbu su kolegomis iš užsienio, jie nesupranta: kaip taip gali būti – aš viena, o vaikų, su kuriais turiu dirbti, trisdešimt? Ten su kiekvienu vaiku dirbama atskirai, kiekvienam skirta po specialistą“, – sako V. Kupstaitytė.

 

Specialisčių teigimu, pedagogams įtraukusis ugdymas yra labai sudėtingas procesas. „Pernai dirbau su pradinių klasių vaikais. Eksperimentavau, žiūrėjau, kaip padėti kiekvienam, bet pamoka – trumpa, o padaryti reikia labai daug. Vaikams, kurie mokosi pagal individualizuotas programas, temas tenka aiškinti ilgiau, tada nukenčia kiti klasės mokiniai“, – kalba V. Kupstaitytė.

Dar viena problema – vaikai, kurie mokosi pagal pritaikytas programas, turi atlikti tuos pačius žinių patikrinimo testus kaip ir visi kiti. Užduočių kiekis nesumažinamas, turinys nepalengvinamas, tik atsiskaitymui skiriama šiek tiek daugiau laiko. „Tokiais atvejais specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams kyla didžiulis stresas – jie įpratę, kad per pamokas užduotys supaprastinamos, patrumpinamos, o čia staiga – egzaminas, šalia nieko nėra, visų užduotys – vienodos… Manau, tai – vienas taisytinų dalykų švietimo sistemoje“, – teigia pašnekovė.

 

V. Kupstaitytė sako, kad įtraukiojo ugdymo idėjos teoriškai skamba labai gražiai, vis dėlto įstatymus ir sprendimus priimantys valdžios institucijų atstovai ne visada mato konkrečius vaikus, įvertina jų galimybes: „Akivaizdu, kad mokant specialiųjų poreikių turinčius vaikus svarbiausia yra jiems skiriamas laikas, asmeninis santykis su specialistu. Tam, kad šie vaikai išmoktų skaityti, rašyti, orientuotis gyvenime, reikia daug pastangų ir laiko. Deja, bet dabar dažnoje bendrojo ugdymo mokykloje situacija tokia: integruoti reikia, o specialistų nėra ar laiko kiekvienam vaikui jie gali skirti pernelyg mažai. Be to, mano įsitikinimu, ne visi vaikai gali mokytis kartu su kitais, net ir taikant skirtingas metodikas. Kai kuriems reikia kur kas daugiau pagalbos ir dėmesio, negu įmanoma skirti bendrojo ugdymo mokyklose.“