„Naujoves į klasę nešame kartu“

Arvydas Praninskas

„Žinių ekonomikos forumo“ įsteigtą Inovatyviausio mokytojo apdovanojimą 2021 m. pelniusi Rasa Žemaitaitienė, Vilniaus licėjaus chemijos mokytoja, sakė baigusi mokyklą tais laikais, kai mokytojas buvo kone vienintelis žinių šaltinis ir didelis autoritetas. O štai, pasak jos, dabartinė mokinių karta labai nori bendrauti su mokytoju lygiavertiškai, dalytis naujomis idėjomis, o kartais – ir jį patį pamokyti skaitmeninių technologijų naujovių. Ką iš tikrųjų reiškia inovatyvumas šiandieninėje mokykloje: iššūkį, pareigą, galimybę ar būtinybę?

 

Gerbiama mokytoja, esate pasiekusi profesinės veiklos brandą: įgijote aukščiausią kvalifikacinę mokytojų kategoriją, jau 16 metų mokytoja eksperte dirbate vienoje garsiausių ir prestižiškiausių Lietuvos mokyklų – Vilniaus licėjuje. Ką šia prasme Jums reiškia inovatyviausio 2021 m. chemijos mokytojo apdovanojimas? Ar tai tik malonus netikėtumas, formalus Jūsų profesinių pasiekimų patvirtinimas, lauktas ar nelauktas švietimo bendruomenės pripažinimo ženklas, ar kas nors kita?

Žinojau apie „Žinių ekonomikos forumo“ iniciatyvą pagerbti inovatyviausius Lietuvos mokytojus, ne vienerius metus klausydavausi apie tai per radiją, ir nustebau vieną dieną pati sulaukusi „Žinių ekonomikos forumo“ darbuotojų skambučio. Sužinojau, kad su jais susisiekė viena buvusi mano mokinė. Ji sakė neabejojanti mano pedagoginiu profesionalumu, pasakojo vis dar prisimenanti įvairius ugdymo metodus, kuriuos naudojau savo veikloje per pamokas, nors mokyklą ji buvo pabaigusi jau prieš kelerius metus. Tai man buvo netikėta. Norėčiau padėkoti visiems savo mokiniams, kurių dėka galėjau užpildyti anketą ir nurodyti, kiek kitų veiklų su jais esu atlikusi per ne vienerius metus. Antrasis kriterijus, pagal kurį atitikau „Žinių ekonomikos forumo“ konkurso reikalavimus, buvo mano mokinių veiklos, kurias mes kartu organizavome ir įgyvendinome. Trečiasis kriterijus, kuriuo remdamasi galėjau papildyti savo CV, savo profesinį reziumė, buvo nuotolinis mokymas. Kai mūsų šalį ištiko pandemija, kai išėjome į nuotolinį mokymą, nes nebebuvo kur dėtis, teko imtis iššūkio įvaldyti darbui reikalingas technologijas. Šia prasme labai norėčiau padėkoti ir dar vienai mokinei, kuri antrą nuotolinės pamokos minutę mane sustabdė pasakiusi: „Palaukit, o tai vaizdų nebus? Mes tik kalbėsime?“ Aš jau mokėjau prisikrauti į „debesį“ reikiamo pamokai turinio, bet turėjau pripažinti, kad man reikia pagalbos, nes kai ko nemoku. Ir per 20 minučių jau buvau apmokyta, mokiniai pasakė, kokią programėlę atsisiųsti, aptarėme ir išbandėme, ką ir kaip daryti per bandomąsias pamokas, ir jau nuo tada mokėmės naudodami šiuolaikines skaitmeninės komunikacijos galimybes.

Taigi, vėl grįžtant prie klausimo: esu labai pamaloninta tų mokinių, kurie po tiek metų mane prisiminė, kurie tiek daug padarė per tuos metus, kurie per nuotolinio ugdymo pamokas ištvėrė visa tai, kas būna kažko mokantis pirmą kartą, ir kurie vertina bendrą mūsų darbą.

 

Šiandien taip dažnai pačiose įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse linksniuojamas žodis „inovatyvumas“ tarsi tapo privalomu siektinos veiklos kokybės ženklu. Bet inovacijų paieška mokytojo darbe, mokyklos ar klasės gyvenimo kasdienybėje juk neprasidėjo XXI a. pradžioje: turbūt inovatyvių mokytojų buvo visais laikais? Ar esate susidūrusi su tokiais mokytojais pati besimokydama mokykloje – tuo laiku, kai mokytojai tarsi nejausdavo spaudimo „būti inovatyvūs“? Jei taip, kokių svarbiausių dalykų iš jų išmokote, ką perėmėte ir galbūt panaudojote savo pačios pedagoginėje veikloje?

Mokytojai, kurie ateina su ta, sakyčiau, įprastai nauja žinia, tikrai neatsirado XXI a. Per visą tą laiką, kai pati mokiausi mokykloje, kai studijavau, atlikinėjau praktiką, tikrai buvau sutikusi inovatyvių mokytojų. Jų padaryti darbai ir šiandien skatina veikti sprendžiant mano kartos mokytojams kylančius iššūkius.

Šiuo požiūriu išskirčiau kelis dalykus, kuriuos patvirtino ir mano mokiniai. Vienas iš jų – svarbiausia, kad tam tikrame žmogaus gyvenimo etape atsirastų tas mokytojas, kuris realiu pasauliu išmoko jį ir liesti, ir girdėti, ir matyti, ir galvoti. Konkrečiai per chemijos pamoką tikrai daug ką gali padaryti tam tikrame mokinio gyvenimo etape. O jeigu tą etapą kažkaip prašoki, tai paskui vargu ar bepavysi. Viskas turi būti laiku ir vietoje. Tad tie mokytojai, apie kuriuos dabar kalbame, turbūt ateina į jauno žmogaus gyvenimą būtent tuo laiku ir toje vietoje.

Antras dalykas, kurį išskirčiau, – tai betarpiškas gyvas bendravimas. Ir mano mokytojai, ir mano dėstytojai, ir praktikų vadovai negailėjo savo laiko tiesioginiam bendravimui. Todėl ir pati šiandien kiek galėdama globoju dėmesiu kiekvieną mokinį, nes puikiai suprantu, kad gyvas bendravimas yra vertybė. Kad tai ypač svarbu, stipriausiai pajutome per pandemiją.

Trečias dalykas – tie mokytojai, kuriuos šiandien prisimenu, visi mokėsi kažko naujo. Kiekvieną kartą: ar kūrė uždavinį, ar planavo eksperimentą, ar vaikus rengė konkursui. Aš mokiausi tais laikas, kai mokytojas buvo autoritetas. Vos ne vienintelis žinių šaltinis, tad mums ir aiškinti labai daug nereikėjo, kam to reikia. Todėl šiandien ir sau keliu aukštus reikalavimus. Pirmiausia turiu išmanyti savo dalyką ir nuolat kažko mokytis. Tą galiu patvirtinti remdamasi visa savo 30 metų darbo mokykloje patirtimi.

Ir dar šis tas: svarbu mokinį gerbti ir vertinti. Mes džiaugiamės savo mokinių pasiekimais, bet ir mus labai gyrė. Gerų žodžių tikrai negailėjo. Prisimenu tą mokytojų paskatinimą, palaikymą. Visa tai taikau ir savo klasėje.

Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

Su kuo naujovės dažniau peržengia klasės slenkstį – su mokiniais ar mokytojais? Dešimt metų dirbote Vilniaus Užupio gimnazijoje, jau keliolika – Vilniaus licėjuje. Kaip keičiasi mokinių alkis naujovėms keičiantis kartoms? Ar toks alkis tikrai pastebimas, o gal jis šiek tiek perdedamas?

Po tokio netrumpo laiko apibendrindama galiu pasakyti, kad ta įvairiopos prieinamos informacijos gausa mokinius labai greitai „suaugina“. Jie tampa suaugę daug greičiau nei prieš 20 ar daugiau metų. Šių laikų devintokai tikrai visa galva lenkia ankstesnes mokinių kartas. Ir tie jauni žmonės jau mokyklos suole nori su mokytoju bendrauti lygiavertiškai. Turi bendrauti su jais kaip su suaugusiais žmonėmis. Ir tas visas naujoves į klasę mes turbūt nešame kartu, lygia greta. Aš žengiu per slenkstį su kažkokia žinia ir tie 28 mokiniai, kurie ateina į pamoką, atsineša savo naujienas. Vienareikšmiškai. Ir man naujovių norisi, ir mokiniams taip pat. Jiems visada smalsu, tai yra faktas. O dabar žinių alkis tik didėja.

Šiuolaikiniai vaikai yra labai imlūs, nuovokūs, judrūs, atviri, greiti. Greitai mokosi, itin greitai pereina iš vienos veiklos į kitą, tačiau kartais jiems būna sunku susikoncentruoti. Ir va tada tie klasikiniai būdai – piešti, rašyti, klijuoti, kirpti – stabilizuoja žmogų ir papildo modernių technologijų naudojimą pamokoje. Juk pamoka labai pasikeitė, vaizdo ir garso įrašų vis daugėja, bet vaikui kartais reikia ir tų klasikinių darbo pamokoje metodų.

 

Tai, kad inovatyviausia metų mokytoja dirba Vilniaus licėjuje, intriguoja dar ir ta prasme, kad Jūsų mokykla iš šalies atrodo kaip akademiškumo bastionas, o akademiškumą dažnai suprantame kaip konservatyvų, naujovėms nelabai pasiduodantį dalyką. Taigi, inovatyvumas bastione: Jūsų pavyzdys rodo, kad tai įmanoma, bet vis dėlto kaip? Ar čia tas atvejis, kai išimtis patvirtina taisyklę?

Sakyčiau, kad mes greičiau esame tam tikra licėjaus ekosistema. Šią vasarą išleisime 30-ąją abiturientų kartą. Toje ekosistemoje turime tam tikrus susitarimus, tam tikrą tvarką, kurią kūrė visos 30 kartų. Ateidami į Vilniaus licėjų jaunuoliai renkasi ne tik mokymosi kelią, grįstą klasikinėmis žiniomis, bet ir žmogaus augimą skatinančią aplinką. Jiems tenka įveikti daug iššūkių, atrasti bendraminčių, sugalvoti savo gyvenimo kelią. Kad ugdymo procese išlaikytume akademiškumą, turime veikti lanksčiai. Skatiname mokinių iniciatyvumą, kūrybiškumą, bendruomeniškumą, brandumą. Visų išvardintų vertybių puoselėjimas dirbant su šios kartos jaunuoliais šių dienų kontekste duoda rezultatų, kokių siekia mūsų mokiniai ir, aišku, mes, mokytojai.

 

Naujoviškumas literatūros ar istorijos pamokose, matyt, kur kas lengviau suprantamas ir atpažįstamas nei chemijos ar matematikos. Juk dažnai jis priklauso nuo besikeičiančio požiūrio į idėjas ar reiškinius, naujo žvilgsnio į tai, kas jau seniai buvo žinoma. Ar mokyklinės chemijos programa suteikia tokios požiūrių įvairovės? Kas yra jos inovatyvumo katalizatorius?

Chemijos programa nurodo, ką mes turime perduoti šios kartos mokiniams. Turbūt vienas iš tų inovatyvumo katalizatorių yra turinys. Chemija – gamtos mokslų dalis, tik mes, žmonės, padalijome gamtos tyrinėjimo lauką į atskirus chemijos, biologijos ir fizikos mokslus. Būtent gamta yra vienas iš turinio variklių, nes kad ir kas atsitiktų, gamtos mokslai visada jį turi. Antrasis katalizatorius – ši mokinių karta, nes jie, per kelias minutes išklausę programos faktus, kelia ranką ir sako: „O kam to reikia?“ Ši karta – praktiški vartotojai, atsakingi žmonės, jie mokosi sau. Ir natūralu, kad jie klausia, kam to reikia. Dar svarbu ir tai: jie pamokslo tikrai neklausys. Jie neskaito praktiškai jokių instrukcijų, mokosi tik eksperimentuodami ir klysdami. Jeigu tik „užsikabina“, dirba ir ieško atsakymo patys. Aišku, ir nusivilia, tada mokytojas turi greitai sureaguoti, kad tokios paieškos nenuviltų. O kai pavyksta, pamato, kad paieškos kelias buvo sėkmingas. Aš kaip mokytoja turiu prie to paieškos kelio prisidėti. Kitaip tiesiog nebūna, nes jie taip yra užaugę. Jie atsakingi, turi savo interesų, ir prie to mes turime derintis. Chemijoje vienas svarbiausių dalykų yra eksperimentas. Mes tikrai turime unikalią galimybę „įžeminti“ savo mokinius. Išdėstome jiems visas chemijos vadovėlių teorijas, bet kai parodome, kaip viskas veikia realiame pasaulyje, dažnas prisipažįsta nė nepagalvojęs, kad čia viskas taip, kaip vadovėliuose aprašyta. Tad svarbu pasitelkus eksperimentą didinti ryšį su realiu pasauliu. Kai prie tų klasikinių stiklinių indų, cheminių reagentų jie prideda tai, kas juos iš tikrųjų „veža“ – moderniąsias technologijas, šiuolaikinius jutiklius, duomenų apdorojimą, gauname tikrai fantastišką rezultatą, kuris mokyklinės chemijos programą lenkia kelis kartus.

 

„Ateidamas į pamoką tikrai stengiesi būti ir kūrybiškas, ir atsinaujinęs, ir turėtum kritiškai vertinti informaciją, ir su vaikais bendradarbiauti, ir ugdymo laisvę jauti“ – tai Jūsų pačios citata iš vieno Jūsų vykdyto projekto pristatymo. Ar dėl inovatyvumo mokytojui irgi reikia pasistengti ateinant į klasę, o gal tai – ne pastangų, o vidinės išraiškos dalykas, kurio negali nei surepetuoti, nei išsiugdyti?

Pasistengti reikia kiekvieną kartą ateinant į klasę. Atnešti tą naujumą juk ir pati stengiesi. Tai kartu ir iššūkis: nebe pirmus metus atsiverti tą patį vadovėlį, pamatai vaikų akis ir pati savęs klausi: ar tikrai tik to pakanka? Ieškai naujausių žinių ir metodų. Prisideda ir patys vaikai, atsineša puikių idėjų, imasi veiklos. Žemė, gamtos ir žmogaus sukurtos cheminės medžiagos, žmonijos poreikiai, kurie kasdien keičiasi, mane kaip chemijos mokytoją įpareigoja į kiekvieną pamoką atsinešti kokią nors idėją. O ją kartais mokiniai „išsuka“ taip, kad net nesitiki. Turbūt viskas priklauso nuo mūsų bendrystės pamokoje.

 

Dėkoju už pokalbį.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *