Myliu muziką ir jaunus žmones

Aleksandra Žvirblytė – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Fortepijono skyriaus mokytoja ekspertė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, gimusi šeimoje, kur abu tėvai – puikūs muzikai ir fantastiški pedagogai. Jų pavyzdžiu pasekusi dukra šiemet tapo viena iš Metų mokytojų. „Tėvai mane užkrėtė šiuo „virusu“ – visą gyvenimą mylėti muziką ir pedagogiką, o aš jį perdaviau tolyn – sūnus irgi pasirinko šį kelią“, – apdovanojimų metu kalbėjo mokytoja, kuri yra daugelio prestižinių tarptautinių konkursų, projektų komitetų narė, vertinimo komisijų Lenkijoje, Prancūzijoje, Italijoje narė ar pirmininkė. Bendradarbiaudama su užsienio partneriais ji organizuoja tarptautinius projektus, pavyzdžiui, tarptautinį pianistų forumą. A. Žvirblytė yra ir tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio sumanytoja ir direktorė. Jos mokiniai kiekvienais metais laimi premijas tarptautiniuose konkursuose, aktyviai koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Ji nuolat dalijasi pedagogine patirtimi Lietuvoje ir už jos ribų. Veda meistriškumo seminarus, kasmet yra kviečiama vesti atviras meistriškumo pamokas Danijoje, Ispanijoje, Lenkijoje ir kt. Paprašėme jos trumpai papasakoti apie emocijas, patirtas gavus apdovanojimą, ir savo veiklą.

 

P. Peleckio, BNS, D. Matvejevo ir A. Žvirblytės asmeninės nuotr. 

Ką Jums reiškia šis apdovanojimas? Jis buvo lauktas ar netikėtas?

Esu laiminga, kad gyvenime užsiimu tuo, kas man tikrai teikia džiaugsmą. Myliu muziką, jaunus žmones, man įdomu su jais būti, dalytis patirtimi, bendrauti. Metų mokytojo apdovanojimas buvo tikrai netikėtas, tačiau labai juo didžiuojuosi ir džiaugiuosi – gera žinoti, kad tai, ką darau, yra svarbu ir reikalinga mūsų visuomenei.

 

Dabar daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą. Jūs jau 20 metų bendradarbiaujate su LSKD „Guboja“, globojate talentingus vaikus, turinčius negalią, dirbate su jais per edukacinius seminarus visoje Lietuvoje, dalyvaujate organizuojant jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų konkursą-festivalį „Perliukai“ kartu su Lietuvos specialiosios kūrybos draugija „Guboja“ ir tarptautinį neįgaliųjų festivalį „Spalvų muzika“ su neįgaliųjų nacionaliniu „Spalvų muzikos“ orkestru. Kaip Jūsų profesiniame gyvenime atsirado ši darbo kryptis, kuo ji svarbi?

Šioje veikloje atsiradau Viktorijos Vitaitės dėka, ji pakvietė mane prieš daugelį metų pabūti konkurso-festivalio „Perliukai“ vertinimo komisijos primininke. Visą konkursą vos valdžiau ašaras, negalėjau patikėti, kad vaikai, turintys pačių įvairiausių negalių, rodo tokius puikius meninius rezultatus. Ir daro tai su tikru, nesuvaidintu jausmu, užsidegimu. Tie jauni žmonės – labai nuoširdūs ir tikri, jiems svetimas bet koks netikrumas. Dvasine prasme aš iš jų išmokau ne mažiau nei jie iš manęs. Manau, kad mūsų visų moralinė pareiga yra šiems žmonėms padėti jaustis visaverčiais sociumo nariais, mes tikrai esame pajėgūs tai padaryti.

 

Kaip keitėsi jaunų neįgaliųjų muzikos atlikėjų ugdymas per tuos dvidešimt metų? Kaip pedagogui išmokti dirbti su tokiais vaikais?

Pastaraisiais metais vykdžiau nemažai interaktyvių edukacinių seminarų visoje Lietuvoje negalią turinčiam jaunimui. Nuostabu, kaip aktyviai auditorija įsitraukia į bendrą muzikavimą – tai rodo, kad su jais yra nuolat ir kryptingai dirbama. Yra įdomi ir vertinga metodinė medžiaga, kurią yra sukūrę mūsų pedagogai, taip pat atsivežę iš užsienio šalių – darbui su tokiais jaunuoliais reikia specialių žinių. Džiugina ir besiplečiantys tarptautiniai ryšiai – mūsų jaunuoliai koncertuoja užsienio šalyse, vykdomi bendri projektai, visa tai prisideda prie kokybiškos negalią turinčių žmonių integracijos į meno bendruomenę. Norėtųsi, kad tobulėtų mūsų muzikinio ugdymo įstaigų infrastruktūra – taptų labiau pritaikyta ir negalią turinčių vaikų poreikiams.

 

Norint išmokti groti, reikia

 kasdienio įdirbio ir ne vienerių metų. Ar nebūna taip, kad šiuolaikiniai mokiniai nori greito rezultato ir jiems kyla mintis muzikos atsisakyti? Ką tokiu atveju darote ir kaip derėtų elgtis tėvams? Juk dalis jų neleidžia vaikams išeiti, laikosi nuostatos, kad, pradėjus lankyti muzikos mokyklą, ją reikia ir baigti, Jūs dirbate ne paprastoje muzikos mokykloje, o toje, kuri ugdo būsimus profesionalus, tad dirbti reikia dar daugiau ir rimčiau.

Svarbiausia, kad žmogus atrastų savo vietą gyvenime, užsiimtų veikla, kuriai turi talentą ir pašaukimą. Tai nėra taip paprasta – tiek muzikoje, tiek kitose srityse. Sėkmei reikia ir talento, ir profesionalaus, nuoseklaus darbo, ir valios. Ir vienareikšmio atsakymo, kada reikia mokymą tęsti, o kada pereiti į kitą sferą, – nėra. O dėl muzikos mokymo – norint pasiekti tikrai gerų rezultatų, reikia pradėti pakankamai anksti – tada daug lengviau formuojasi visi įgūdžiai. Jei matosi, kad vaikas turi talentą, vertėtų jį mokyti muzikos, nes pereiti į daugelį kitų sričių iš muzikos nėra problemų, o tapti aukšto lygio atlikėju, pradėjus groti vėlai, šansai nedideli. Manau, kad leisti vaikui mesti užsiėmimą – nesvarbu, ar tai muzika, ar kažkas kito, vos tik susiduria su problemomis, – nėra gera taktika. Tačiau čia būtina įsivertinti visas aplinkybes, išsiaiškinti tikras nenoro priežastis ir tik tada priimti sprendimą. Būna atvejų, kai ir pedagogui, ir tėvams tenka pasitelkti ir kompetenciją, ir išmonę, norint „išlaikyti vėžėse“ kokį maištaujantį paauglį. Reikia mylėti tą jauną žmogų – juk mūsų pareiga pagelbėti jam susivokti pasaulyje, atsakyti į egzistencinius klausimus, pabūti ir draugu, ir patarėju, o kartais ir psichologu. Būna, kad tikra motyvacija ateina vėliau, bet jei praėjęs paauglystę žmogus jaučiasi nesantis savo rogėse, galima pagalvoti ir apie alternatyvą. Turiu mokinių, kurie iš muzikos nuėjo į kitas sferas – net tokias gana tolimas nuo muzikos kaip chemija ar politika. Bet džiaugiuosi, kad žmonės atrado savo pašaukimą. O daktaras ar mokslininkas, laisvalaikiu fortepijonu grojantis Liudviko van Bethoveno sonatas, – viena iš mano svajonių, išsilavinusios ir brandžios visuomenės vizija.

 

Išugdėte daug talentingų atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatų. Talentas – tai duotybė ar „juodas“ darbas?

Talentas – duotybė, bet be darbo rezultatų nebus. Manau, kad netalentingų vaikų nėra, tik ar pavyks tuos talentus įžiūrėti, atskleisti, išvystyti, – kitas klausimas. Yra vaikų, kur nuo pat mažens matosi akivaizdus polinkis į tam tikras sferas, yra tokių, kurie yra gabūs daug kam – tokiems taip pat kartais būna sunku pasirinkti, susidėlioti prioritetus ir susikoncentruoti į svarbiausią. O yra tokių, į kuriuos reikia ypatingai įsižiūrėti, įsiklausyti ir atrasti tą grūdą, kurį išpuoselėjus turėsime puikius rezultatus.

 

Prisimenu savo mokyklos laikus ir paauglius klasės draugus, kurie lietuvių kalbos mokytojos prašydavo leisti atsiskaityti išmoktą eilėraštį ne prieš visus, o per pertrauką, kai klasėje bus tuščia. Neretai ir suaugusieji bijo viešai kalbėti prieš auditoriją, o muzikuojantys vaikai koncertuoja nuo mažens. Kaip padedate vaikams nugalėti scenos baimę?

Kalbant apie muzikus, scenos baimę padeda įveikti trijų esminių komponentų subalansavimas. Pirmas – labai sąmoningas muzikinio teksto įsisavinimas, aiškios vizijos, tikslaus atlikimo plano, kaip tas kūrinys turi skambėti, turėjimas galvoje. Mūsų galva yra tobulas kompiuteris – jei teisingai programuosi įgūdžius mokymo procese, bus geras rezultatas. Reikia mokėti koncentruotis, žinoti, kaip ir ką galvoti scenoje. Toliau – tinkami fiziniai įgūdžiai. Jei žmogus valdo kūną, jis yra laisvas ir paslankus, judesiai logiški ir ergonomiški, ir atlikimo kokybė, ir komfortas scenoje smarkiai didėja. Jei viskas „suprogramuota“ tinkamai – scenoje gali puikiai pavykti ir esant nervinei įtampai. Na, ir trečiasis aspektas – psichologinis. Čia reikia sąžiningai sau atsakyti į klausimus „Ko aš bijau?“, „Kodėl to bijau?“ ir pan. Suvokus priežastis, galima surasti ir būdų, kaip su tuo tvarkytis. Dažnai kyla baimė, nes per daug galvojame apie tai, ką apie mus pagalvos tie, kas klausosi. Nukreipus mintis į konkrečių užduočių realizavimą, mažiau galvojame apie save, daugiau apie muziką – tas tikrai padeda. Yra ir specialių fizinių, kvėpavimo pratimų.

 

Ko norėtumėte palinkėti švietimo bendruomenei artėjančių švenčių proga?

Susitelkimo, dvasios stiprybės, išminties, vilties ir tikėjimo.

 

Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmingų 2023-iųjų!