Muzikos mokytojo profesija – daugiau nei tik darbas su mokiniais

Marija Sulaberidzė

Šiandien sparti socialinio ir kultūrinio gyvenimo kaita ne tik pasiūlo naujas galimybes, bet ir kelia nemažai iššūkių, su kuriais neišvengiamai susiduria visi pedagogai. Ne išimtis ir muzikos mokytojai, kurių kasdienę pedagoginę veiklą palietė ne tik visą pasaulį sukausčiusi pandemija ir paskelbtas karantinas, bet ir nuolat besikeičianti mokymo kultūra, konkurencija su informacinėmis technologijomis, mokytojų pastangos išlikti inovatyviems ir šiuolaikiškiems. Pasaulinės muzikos dienos proga prisimename neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusią metodinę-praktinę konferenciją „Muzikinis ugdymas: idėjos ir patirtys“, kuri subūrė muzikos pedagogus, kvietė diskutuoti apie šiandienos aktualijas, dalytis gerąja patirtimi ir apmąstyti tai, kas įdomu ir aktualu šiandien, kartu ieškoti naujų muzikos ugdymo būdų ir galimybių.

Laima Rutkauskienė: „Svarbu matyti vienas kitą ir bendradarbiauti“

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Laima Rutkauskienė savo pranešime „Meninio ugdymo iššūkiai ir galimybės bendrajame ugdyme“ pabrėžė, koks svarbus yra pedagogų tarpusavio bendradarbiavimas dėl kasdien kylančių vis naujų iššūkių.

 

Pristatydama bendruosius ugdymo planus, L. Rutkauskienė atkreipė dėmesį į juose atsiradusias naujoves. Anksčiau kilusios diskusijos dėl pamokų paskirstymo išsisprendė meninio ugdymo naudai – nuo šiol pradinių klasių mokiniai turės dar vieną papildomą šokio ar teatro pamoką. L. Rutkauskienė pabrėžė bendrųjų ugdymo planų svarbą ne tik bendrojo lavinimo, bet ir formalųjį švietimą vykdančioms mokykloms. Tokiose ugdymo įstaigose besimokantys mokiniai galėtų nelankyti meninio ugdymo pamokų, ir jos būtų įskaitomos.

 

Specialistės teigimu, didžiausi spėliojimai išlieka dėl ateities, nes šiuo metu yra atnaujinamos programos, paskelbti ne kartą koreguoti pradinio ir pagrindinio ugdymo projektai. Ateityje norėtųsi matyti ugdymo pokyčius, o pagrindinis lūkestis – kad tai būtų programos, kuriose būtų daugiau per praktinę mokinių patirtį įgyjamos žinios ir aiškiai aprašytas rezultatas. Šiandien dar esama mažai patirčių, kad mokyklos bendradarbiautų tarpusavyje, pasirašytų bendradarbiavimo sutartis ir taip įgyvendintų programas.

 

Renatos Česnavičienės nuotr.

Pranešime buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, ko iš pamokų ir atnaujintų programų tikisi mokiniai. Tai praktinės užduotys, įvairios veiklos ir šiuolaikiški mokytojai, valdantys informacines technologijas. Vis dar nėra aiškaus vertinimo apibrėžimo, kuris būtų suprantamas tiek mokiniams, tiek jų tėvams. Vertinimo klausimas šiuo metu svarstomas ministerijos darbo grupėje, kurioje dirba aukštųjų mokyklų, kolegijų vadovų ir mokyklų vadovų asocijuotų bendruomenių atstovai. Svarstoma ir tai, kad brandos egzaminas nebūtų kaip vienintelis svertas pasitikrinti ir įsivertinti savo brandą. Naujuose vertinimo dokumentuose atsiras tarpinių vertinimų, procesinių vertinimo elementų, kurie bus lygiaverčiai ir brandos egzamino galutiniam variantui, o ateityje planuojama pristatyti ir kaupiamojo vertinimo principą.

 

Baigdama savo pranešimą, L. Rutkauskienė ragino mokytojus paskaityti ugdymo planus, nenustoti skaityti rengiamų dokumentų, nes daugelis sprendimų priimami atsižvelgus į ekspertų komisijos, asocijuotos bendruomenės siūlymus, tad toks bendradarbiavimas išlieka svarbus.

Rūta Girdzijauskienė: „Tiesiog mokytoju pabūti šiais laikais yra prabanga“

 

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros profesorė, socialinių mokslų daktarė, Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos prezidentė, profesorė dr. Rūta Girdzijauskienė savo pranešime „Muzikinio ugdymo paradoksai: tarp norėjimo, galėjimo ir apsisprendimo“ atkreipė dėmesį į muzikos mokytojo kasdienybės problemas ir džiaugsmus, iššūkius, su kokiais tenka susidurti.

 

Mokytojo pozicija ugdymo sistemoje šiandien – tai įtampos ir priešybių koegzistavimas. Mokytojas yra tarp mokinio, mokyklos, švietimo sistemos ir visuomenės. Šiuose ratuose besisukantys žmonės turi skirtingus lūkesčius, tikslus, skirtingas veiklos kryptis, tad neišvengiamai atsiranda ir įtampa.

 

Darbas švietimo sistemoje kelia įvairiausių klausimų: ko ir kaip turi būti mokoma, svarbu ugdyti vertybes ar gebėjimus, kas turėtų būti ugdymo centre ir į ką turėtų orientuotis muzikos mokytojas – į vaiką ar į visuomenę, aukštą Lietuvos muzikinės kultūros lygį? Šie du siekiniai padiktuoja ir darbo kryptis, nes juos įgyvendinti nėra taip paprasta.

 

Mokymo procese itin kreipiamas dėmesys į ugdymo filosofijas – dominuojančias teorijas, kurios suformuoja, kas esame ir ko siekiame, tačiau jas taikant praktikoje neišvengiamai kyla iššūkių, o mokytojui tenka rinktis, kuri iš šių teorijų svarbiausia, ir gyventi įtampoje tarp to, kas yra svarbu ir realu. Šiandien pabūti tiesiog mokytoju tampa tikra prabanga, nes šis darbas reikalauja nuolatinio lankstumo. Muzikos mokytojo profesija nebėra vien darbas su mokiniais – jis ir muzikas, kolektyvo vadovas, darbo grupės narys, finansininkas, vadybininkas, terapeutas. Toks blaškymasis tarp įvairių vaidmenų tapo mokytojo gyvenimo kasdienybe. Profesinis mokytojo darbo vaidmuo reikalauja pasitempimo, geros nuotaikos, visada vienodo darbo stiliaus ir tempo, bet visa tai supriešinama su pedagogo autentiškumu – dažnai pamirštama, kad jis taip pat reaguoja į aplinką, o ši reakcija nulemta jo vertybinės sistemos ir įsitikinimų. Profesorė kėlė klausimą, ar mokytojas turi išlikti autentiškas su savo vertybėmis ir pažiūromis, ar, atvirkščiai, turi nuolat galvoti apie tai, kaip ir kur jas reikšti, ir slėptis po kauke.

 

Pedagogas dažnai atsiduria tarp asmeninių įsitikinimų ir realybės. Pirmus metus dirbantis mokytojas galvoja apie dėstymo teorijas, kokios yra jo atsinešamos pedagoginės vertybės, tačiau atėjus į mokyklą vietoje didelių švietimo filosofijos idėjų pamokoje dažnai užsiimama žemiškų problemų sprendimu – drausminimu, įdarbinimu, motyvavimu, dėmesio išlaikymu. Tai nulemia vidinį konfliktą tarp įsitikinimų ir realios veiklos ugdymo procese. Panaši situacija pastebima ir tada, kai kalbama tėvų lūkesčius, švietimo sistemos reikalavimus ir mokyklos auditą. Mokytojui nuolat reikia laviruoti tarp to, ką jam reikia padaryti, tarp keliamų reikalavimų ir esamų sąlygų.

 

Prof. R. Girdzijauskienė atkreipė dėmesį ir į santykį tarp mokytojo atsakomybės ir laisvės – visos saviraiškos nėra absoliutus gėris, kiekviena jų turi atsakomybės ir dermės su aplinka bei konkrečiais žmonėmis lygmenį. Mokytojas nėra visiškai laisvas dirbdamas su vaikais, dirbdamas švietimo sistemoje, nors ir norėtų toks būti. Jis turi savo laisves riboti ir žiūrėti, kaip jos galėtų būti realizuojamos konkrečioje darbo vietoje. Aplinka iš mokytojų reikalauja, kad į darbą jie eitų su šypsena ir pasitempę, bet reikia nepamiršti, jog ir šiame darbe būna visko: įvairių situacijų, aplinkybių, mokinių, klasių ir nuobodulio. Tačiau nuobodulį pakeičia pakilumas, kai supranti, kad šis darbas yra prasmingas.

 

Baigdama pranešimą prof. R. Girdzijauskienė teigė, kad vieno atsakymo į klausimą, ką reiškia būti muzikos mokytoju, turbūt nėra, nes šis darbas reikalauja nuolat ieškoti, diskutuoti, tenka dažnai jausti įtampą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *