„Motyvuoja to, ką darai, prasmė“ – tinklalaidė „vadovAUK“

Arvydas Praninskas

Kaip spręsti švietimo įstaigų vadovų trūkumo problemą? Su kokiais iššūkiais susiduria nusprendusieji pabandyti tapti mokyklų vadovais, kokius iš jų sunkiau įveikti – išorinius ar vidinius? Kokie sunkumai ir atradimai laukia profesiniame ugdymo įstaigos vadovo kelyje? Atvirą mokyklų direktorių, pedagogų, švietimo ekspertų pokalbį apie vadovo duoną ir lyderystės iššūkius inicijavusi Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) švietimo bendruomenei ir plačiajai visuomenei pristatė naujieną – tinklalaidę #vadovAUK.

 

Visus keturis tinklalaidės epizodus žiūrovai galės pamatyti ir išgirsti populiariose interneto platformose „YouTube“ ir „Spotify“. Pirmajame #vadovAUK epizode, kuris jau prieinamas žiūrovams ir klausytojams, daugiausia dėmesio skiriama motyvacijos tapti švietimo įstaigos vadovu problemai. Tai pirmasis tinklalaidėje nagrinėjamo tapimo mokyklos direktoriumi proceso etapas, neretai susijęs su įvairiais stereotipais.

Apie tai, ar jie pagrįsti, ar ne visai, pirmajame tinklalaidės #vadovAUK epizode svarstė jos svečiai – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Rytis Komičius, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė Loreta Šernienė ir vadybos ekspertė, švietimo konsultantė Solveiga Grudienė.

 

Įdomu, kad visų trijų tinklalaidės pirmojo epizodo dalyvių profesinė patirtis ir darbinė veikla jau savaime griauna stereotipus, siejamus su įsivaizduojama mokyklos vadovo kasdienybe. Antai R. Komičius tuoj baigs ketvirtąsias magistrantūros studijas, vadovaudamas gimnazijai studijuoja ir doktorantūroje. „Turiu ir hobių, ir dar lieka laiko laisvalaikiui“, – taip į laidos vedėjo klausimą, ar esant tokiam užimtumui dar lieka laisvo laiko, atsakė sostinės Vytauto Didžiojo gimnazijos vadovas. Pasak jo, kai turi daug veikų, išmoksti planuotis laiką. „Be galo mėgstu skaityti knygas, jeigu kam atrodytų, kad direktoriai skaito tik profesinę literatūrą, tai tikrai ne. Mėgstu mokslinę fantastiką, paskaitau ir apie demonus, ir distopinę literatūrą, ir, žinoma, skaitau vertybiškai svarbias knygas. Esu buvęs šokėjas, visa tai, kas susiję su judesiu, šokiu, sportu, – mano erdvė, mano oazė, kur galima pabėgti, galbūt ir nuo realybės. Labai daug keliauju, esu aplankęs daugiau nei 50 šalių. Keliauju su kuprine, galiu nakvoti ir ant suoliuko, ir prabangiame viešbutyje. Mėgstu mokytis – tai irgi vienas iš mano hobių. Jei tik turiu galimybę ką nors naujo sužinoti, tikrai būsiu ten. Suderinti visa tai man tikrai pavyksta“, – pasakojo R. Komičius.

 

Jis sakė turėjęs labai gerus mokytojus, kurie išmokė, kaip griežtai sau pasakyti, kad vienai veiklai pasibaigus yra ir kita. „Mokyklai vadovauju nuo 7 iki 16 valandos, o vėliau yra kitos veiklos. Esu susidėliojęs laiką gana griežtai, žinoma, ne visada pavyksta laikytis, bet jau yra tam tikras režimas: nuo tada iki tada. Gali atrodyti, kad gyveni mieste kaip žiurkė, bėgdamas nuo vieno ratuko prie kito, bet man tikriausiai toks gyvenimo būdas tinka“, – svarstė pirmojo tinklalaidės epizodo dalyvis.

 

Loreta Šernienė prisipažino esanti reikli vadovė, o nuo reiklumo pailsėti jai padeda… darbas. „Darbas yra mano hobis, nes apie mokytojo darbą galvojau nuo jaunų dienų. Aš gyvenu juo – tai mano ir darbas, ir poilsis, ir laisvalaikis. Kiti juokiasi – sako, kai darbas tampa hobiu, tai visą laiką būna atostogos. Tad sakykime, kad atostogauju visą savo gyvenimą“, – juokavo Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė. Į vadovo pareigas ji sakėsi atėjusi iš mokytojų: daugiau kaip 20 metų mokė, tapo mokytoja eksperte, parašė 14 vadovėlių, išleido 7 auklėtinių laidas. „Nepaprastai tuo džiaugiuosi, nes ir šiandien jie yra su manimi – ir virtualiai, ir gyvai, kai grįžta į Alytų. Bet turbūt visa esmė ta, kad aš, kaip žmonės sako, mokytojo pozicijoje išaugau marškinėlius. Tapti vadovu atlyginimas nemotyvuoja. Motyvuoja to, ką darai, prasmė“, – taip apie savo apsisprendimą imtis atsakomybės už mokyklą ir visą mokyklos bendruomenę kalbėjo L. Šernienė.

 

Vadybos ekspertės ir švietimo konsultantės Solveigos Grudienės teigimu, jos kelias į švietimą prasidėjo nuo projekto „Renkuosi mokyti“. „Paskui atsirado „Lyderių laikas“. Kadangi jis vykdomas jau daug metų, apima visą Lietuvą, aš, kaip ir kiti konsultantai, turėjau neeilinę galimybę pamatyti visos Lietuvos spektrą: kiek yra puikių mokyklų, kiek puikių vadovų, ir ne tik didžiausiuose miestuose. Kiek iniciatyvų jau yra įgyvendinta, ką galima padaryti šiuos dalykus sujungus – supažindinus vienus su kitais, suteikiant galimybę vieniems iš kitų mokytis, dalytis patirtimi“, – sakė daug metų verslo srityje dirbusi ir galiausiai į švietimo projektus pasukusi vadybos konsultantė.

 

Kodėl aistringas keliautojas R. Komičius po metų darbo kuriant šiuolaikinę mokyklą Tailande vis dėlto apsisprendė grįžti į Vilnių? Kas paskatino jį kandidatuoti į gimnazijos vadovo pareigas?

Kodėl L. Šernienė priėmė sprendimą išeiti iš savo mokyklos, imtis vadovauti kitai, esančiai kitame rajone, dirbti už gerokai mažesnę algą, beveik 5 metus kasdien kone 70 kilometrų važinėti į darbą ir atgal? Kaip pagrindine turėjusią tapti mažo miestelio mokyklą ji užaugino iki gimnazijos? Ir kodėl vėl grįžo į Alytų?

Kodėl, S. Grudienės teigimu, viešasis sektorius Lietuvoje dar daug kur turi vytis verslą, kartais netgi tapdamas stabdžiu? Kodėl švietimas gerąja prasme išsiskiria iš viešojo sektoriaus, kodėl tai nėra atsitiktinumas?

Atsakymą į šiuos ir kitus klausimus, susijusius su laidos dalyvių kažkada priimtais svarbiais gyvenimo sprendimais rinktis mokyklos vadovo kelią, jų mintimis apie tokio pasirinkimo motyvus ir savo darbo prasmę, sužinosite pasižiūrėję pirmąjį tinklalaidės #vadovAUK epizodą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.