Mokytojų emocinė savijauta. Čia ir dabar

Jūratė Dubickė
,
Erudito licėjaus vyresn. mokytoja

Prasidėjus naujiems 2021–2022 mokslo metams, lapkritį, „Švietimo naujienose“ pasidalinau straipsniu, skirtu kolegoms, apie saviįgalinimą (skaityti galite čia). Ką turėjau omeny? O gi vidinę emocinę pagalbą sau. Jos reikia? Taip, tikrai. Kodėl? Nes laikmetis kupinas ekstremalių išbandymų, mokytojas nuolat baksnojamas lazda, turinčia du galus (iš vienos pusės – nuolatiniai pokyčiai švietimo sistemoje, visuomeniniame gyvenime verčia mokytoją kasdien tobulėti, mokytis, o iš kitos pusės – mokytojas, atlikdamas tiek daug funkcijų (mokytojas, auklėtojas, budintysis, projektų vykdytojas, besikeliantis kvalifikaciją, įvairių grupių narys ir t. t.), susiduria su rizika… perdegti, išsiderinti kaip žmogus asmenybė.

 

Mokytojas pirmiausia žmogus. Jis išgyvena tiek teigiamus, tiek neigiamus jausmus, emocijas. Išgyvena ir turi teisę juos rodyti, kalbėti apie juos. Jausmų, emocijų užrakinimas veda link emocinės krizės, vidinio perdegimo, kurie kenkia ne tik pačiam žmogui kaip fizinei esybei, bet ir sukuria darbo, veiklos trikdžius. Trikdžių, kuriuos galima pavadinti pokyčiais, apstu ir taip. Pokytis kaip reakcija į iššūkį yra normalu. Tik nenormalu, kai pokytis kuriamas dėl pokyčio, dėl pliuso.

 

O štai kokia gausybė naujovių, pokyčių laukia! Atnaujintos bendrojo ugdymo programos. Pakito kompetencijų krepšelis, atsirado vaiko raidos aprašas, perskirstytas mokymosi turinys, išgrynintas naujas požiūris į integruojamąsias programas ir atsiradę keturi pasiekimų lygių požymiai. Pasiekimams apibūdinti nurodomi veiksmažodžiai, kurie tuo pačiu nusako, kokias veiklas mokinys turi atlikti ir ką turi gebėti (analizuoti, apibūdinti, apibrėžti, apibendrinti, atpažinti, cituoti, diferencijuoti, demonstruoti ir t. t.). Ugdymo turinys grindžiamas net septyniomis kompetencijomis: komunikavimo, socialine, emocine ir sveikos gyvensenos, kūrybiškumo, skaitmenine, pažinimo, pilietiškumo ir kultūrine. Bendrosiose programose 17 tarpdalykinių temų (gimtoji kalba, etninė kultūra, kultūros paveldas, kultūros raida, kultūrų įvairovė, daugiakalbystė, istorinė savimonė, pilietinės visuomenės savikūra, medijų raštingumas, asmenybės ir idėjos, socialinė ir ekonominė plėtra, migracija, geopolitiniai sprendimai, aplinkos tvarumas, mokymasis visą gyvenimą, žmogaus teisės, lygios galimybės, sveikata ir sveika gyvensena, finansinis raštingumas, ugdymas karjerai. Mokymasis grindžiamas patirtiniu mokymusi, sujungiančiu tris dedamąsias – pažintinį, emocinį ir socialinį mokymąsi. Išskiriami keturi mokymosi etapai: eksperimentavimas, patirtis, apibendrinimas, refleksija. Tai tikrai nemenkas švietimo ryklys, su kuriuo teks susidraugauti mokytojams (daugiau informacijos apie ugdymo turinio atnaujinimą galima rasti čia).

 

Artėja 2024 m., kada startuosime nuo įtraukiojo ugdymo pradžios linijos. Vienos ugdymo įstaigos ir jų bendruomenės daugiau, kitos mažiau jau seniai susidūrę su įtraukiuoju ugdymu. Tiesiog šį procesą vadinome kitaip. Man įtraukusis ugdymas asocijuojasi su lauko gėlių puokšte, kurioje daug spalvų, kvapų, formų, dydžių, kurią renkame kantriai, keliese, kad ji būtų kuo įspūdingesnė.

 

 

Sukomponuoti tokią puokštę nėra lengva, bet atrodo ji labai džiuginančiai. Taip ir su įtraukiuoju ugdymu – sunku vienam mokytojui tinkamai, kokybiškai vykdyti įtraukų ugdymo procesą. Reikalinga ne tik aukšta įvairialypė dalykinė kompetencija, bet ir asmeninė vidinė emocinė stiprybė. Reikalinga ir švietimo specialistų pagalba.

 

Per mokslo metus dalyvavau daugelyje respublikinių ir tarptautinių konferencijų, forumų ir kaip klausytoja, ir kaip pranešėja. Labai tikėjausi išgirsti apie mokytojo emocinį pastiprinimą. Stebuklas įvyko – nors vienoje konferencijoje „Pasaulis man padeda“ (2022-03-01) Dubysos Aukštupio mokyklos direktorius Vaidas Bacys skaitė pranešimą „Mokytojo įgalinimas įtraukiojo ugdymo kontekste“. Pranešėjas pasidalijo mokykloje sukurtu emocinės pagalbos modeliu. Jis veikia spiralės žemyn principu. Pirmiausia – prevencinė pagalba suteikiama kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui, paskui vykdoma intervencinė pagalba grupei ar individui ir tik tada individuali švietimo pagalba.

 

Du mėnesius brandinta mintis apie mokytojų emocinę savijautą tapo realybe atlikus apklausą. Ja pasidalijau su kolegomis ir „Facebook“ grupe „Mokytojai“. Į apklausos klausimus atsakė 312 mokytojų. Buvo pateikti 25 klausimai, kuriuos galima sujungti į 3 grupes: bendrieji (lytis, amžius, pedagoginis stažas, darbinė pozicija, darbovietės vieta), išoriniai (penki), vidiniai (penkiolika). Pagrindinis apklausos akcentas visgi buvo mokytojo prisiimama asmeninė atsakomybė už savo emocinę savijautą. Niekas negali paneigti, kad mokytoją stipriai veikia išoriniai veiksniai ir atliekamos socialinės funkcijos. Jis, kaip ir kiekvienas žmogus, prieš pradėdamas darbinę veiklą, būna mama, žmona, sese, dukra, kaimyne, anūke, bendradarbe, tėvu, vyru, sūnumi, broliu, kaimynu, anūku, bendradarbiu. Tik paskui skuba į pasirinktą susisiekimo priemonę maršrutu Namai–Darbovietė ir vėl daugina, dalina save atlikdamas darbinės veiklos vaidmenis (mokytojas, auklėtojas, bendradarbis, pavaldinys ir t. t.).

 

98,4 proc. atsakiusiųjų – moterys. Beveik pusė jų, 48,1 proc., yra 50-ies ir daugiau metų. 37,8 proc. mokytojų amžius siekia 35–50 metų. Tik 14,1 proc. yra 20–35 metų amžiaus. Proporcingas amžiui pedagoginis darbo stažas, t. y. atitinkamai 36,5 proc., 34,3 proc., ir 29,2 proc. Apklausoje dalyvavo daugiausia mokytojų dalykininkų (tokia esu ir aš) – 61,9 proc., pradinių klasių – 27,6 proc. ir ikimokyklinio ugdymo – 10,6 proc. Dirba mieste 47,4 proc., 27,2 proc. – didmiestyje, 25,3 proc. – rajone.

 

Išorinės grupės svarbiausias klausimas yra susijęs su darbo vietos mikroklimatu. Tik truputį daugiau nei pusė (56,4 proc.) patenkinti mokyklos mikroklimatu. Kolegoms drįsta rodyti emocijas 46,8 proc. atsakiusiųjų. Galima daryti išvadą, kad mokytojai pasitiki vienas kitu ir tuo pasitikėjimu išlaiko palankų darbovietės emocinį mikroklimatą. Šią išvadą pastiprina atsakymas į klausimą, ar kalba mokytojai su mokyklos vadovais apie asmeninius emocinius išgyvenimus. Taip atsakė tik 16,3 proc. Vienas iš geros mokyklos požymių yra tarpasmeninių santykių tarp vadovų ir pavaldinių kokybė. Drįstu teigti, kad remiantis apklausos rezultatais santykių kokybė vidutiniška.

 

Valstybinėse mokyklose paprastai yra pilna švietimo pagalbos specialistų komanda. Tai psichologas, specialusis ir socialinis pedagogai, logopedas, sveikatos priežiūros specialistas. Niekam ne paslaptis, kad kiekvienais metais daugėja vaikų su specialiaisiais poreikiais, todėl pagalbos specialistai (jei dirba tik vienu etatu) jau nepajėgūs suteikti pagalbą, kurios reikia mokiniams (dar švietimo bendruomenėje yra mokytojai, tėvai). Norėdama patvirtinti šią hipotezę, uždaviau respondentams klausimą, ar mokytojai sulaukia pagalbos iš švietimo pagalbos specialistų, rekomendacijų emocinėms problemoms spręsti. Tik trečdalis atsakė, kad sulaukia. Savaip tai džiugina. Vadinasi, pagalbos specialistai bent minimaliai bendradarbiauja su mokytojais, ieško ir randa būdus pastiprinti mokytojus emociškai.

 

Respondentų buvo klausiama, ar mokyklos vadovai organizuoja mokymus, skirtus mokytojų emocinei savijautai gerinti. Tik trečdalis (33,7 proc.) atsakė teigiamai. Gali kilti klausimas, ar turi tai daryti mokyklų vadovai, kai mokytojai patys gali rasti pakankamai daug seminarų, mokymų, paskaitų šia tema (ypač dabar jų gausu)? Drįstu teigti, kad turi. Remiantis mokslinių šaltinių analize, nacionaliniais ir tarptautiniais strateginiais dokumentais, „kompetentingas mokyklos vadovo vadovavimas laikomas svarbiausia sėkmingos mokyklos veiklos dominante. Švietimo įstaigos vadovas tampa atsakingas ne tik už švietimo įstaigos kaip organizacijos vadybinius procesus – veiklos planavimą, organizavimą, valdymą, kontrolę, bet ir už pozityvaus mikroklimato puoselėjimą, švietimo įstaigos kaip nuolat besimokančios organizacijos kūrimą, mokinių pasiekimus ir kt.“ (Mokyklos vadovų kompetencijų raiškos teorinės prielaidos. Verslo ir teisės aktualijos, „Current Issues of Business and Law“, 2022, Nr. l, (2).

 

Trečioji klausimų grupė apima vidinius, tiesiogiai susijusius su mokytojo asmenybe klausimus. Patenkinti savo emocine būsena tik 41 proc. mokytojų, tačiau ieško pagalbos tik 15,4 proc. atsakiusiųjų. Jaučiasi emociškai saugūs esant nestabiliai politinei, ekonominei situacijai tik 31,1 proc. Darau išvadą, kad dauguma mokytojų palieka savieigai savo emocinę savijautą, nestiprina emocinio stuburo. Didžiausią dienos laiko dalį kiekvienas praleidžiame darbe. Ko gero, turėtų būti taip, kad daugiausia mūsų emocinių išgyvenimų turėtų matyti, jausti bendradarbiai. Visgi patikimiausiais, supratingiausiais klausytojais, savotiškais emocijų filtrais mokytojai renkasi artimuosius.

Net 98,1 proc. respondentų sutiko su nuomone, kad gera emocinė savijauta – kokybiško, kūrybiško darbo pagrindas. Ir todėl nestebina kolegų atsakymas, kad mokytojo emocinė būsena lemia mokinių emocinę būseną (taip atsakė 93,3 proc.).

 

Drįsau paklausti, ar nuolatinės pertvarkos, pokyčiai švietimo sistemoje teigiamai veikia emocinę mokytojo būseną. Teigiamai į klausimą atsakė tik 16 proc. mokytojų. Reikia detaliau, plačiau ir giliau analizuoti šį atsakymą ir ieškoti jo priežasčių. Spartus gyvenimo tempas, nepasitikėjimas savimi, menka sistemos ir vadovų motyvacija ir pripažinimas ar kitos priežastys paskatino taip atsakyti? Šiuo metu negaliu pateikti atsakymo. Pasirodo, kad 51,3 proc. atsakiusiųjų trūksta žinių, gebėjimų emociškai neperdegti darbe.

Dar vienas labai įdomus apklausos aspektas, parodantis mokytojų savivertės suvokimo lygį, yra atsakymas, kad giria save tik 39,1 proc. mokytojų, o štai kolegas, artimuosius giria net 91,3 proc. atsakiusiųjų (simboliška, kad kartojasi tie patys skaičiai – 1, 3, 9). Tai leidžia daryti išvadą, kad mokytojai išmokinti ir išsimokę (sąmoningai naudoju šiuo žodžius) matyti, suprasti, vertinti ir pripažinti kaip asmenybes kitus, bet ne save. Savigarbos formavimąsi lemia ne tik asmeniniai psichologiniai ir emociniai veiksniai, bet ir valstybės politika. Ir čia norisi pacituoti buvusios Izraelio užsienio reikalų, darbo ir socialinio aprūpinimo ministrės Goldos Meir (1898–1978) žodžius, kad „padarykite tris profesijas geriausiai apmokomomis ir labiausiai gerbiamomis. Štai šios profesijos – kariškiai, mokytojai, gydytojai“. Visais dviem šimtais procentų pritariu jai. Valstybei turime būti svarbus kiekvienas, kuris duoda pradžią – gydytojai, mokytojai, kariškiai, nes saugo ramybę. Ir svarbus dabar, nes dabartis kuria ateitį.

 

Savaip provokuojantis, sudarantis sąlygas išlaisvinti emocijas ir įdarbinti vaizduotę, kūrybiškumą buvo klausimas, ar pritaria tyrėjų Lizos Fosslien ir Mollie West Duffy, knygos „Emocijos. Kaip jos lemia mūsų sėkmes ir nesėkmes“ autorių, nuomonei, kad „nustoję fanatiškai domėtis darbu, tapsime emociškai sveikesni“. 55,8 proc. atsakė, kad pritaria tokiai nuomonei. Pritariu ir aš, nes fanatizmas veda ne link kūrybos, o link griovimo, destrukcijos. Kritiškas, kūrybiškas požiūris į šiandienos aktualijas, informacijos srauto filtravimas, emocinė švara suteiks galimybę ne tik linksėti galva, kai sakoma „turi padaryti, reikia padaryti“, bet ir suteiks kūrybos laisvę.

Naujam Rugsėjui pasibeldus vėjais ir maloniais, šiltais saulės spinduliais, linkiu visiems kolegoms grįžimo į save, meilės sau ir drąsos. Pradėkime nuo savęs, drąsiai. Reikia. „Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei; reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus; reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo; reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum už tai, ko nori.“ (Vikas Malkani)

 

Sėkmingo naujo skrydžio!

Su meile ir tikėjimu

Jūsų kolegė Jūratė

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *