Mokytojo stiprybė – bendruomenė

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Vilniaus Šilo mokyklos specialiosios klasės ir etikos mokytojas Artūras Adamas Markevič, šiemet tapęs M. Lukšienės premijos laureatu, teigia, kad šį apdovanojimą priima kaip visos bendruomenės įvertinimą, nes vienas tiek idėjų įgyvendinti nebūtų galėjęs. Kartu su kolegomis jis organizuoja renginius, vykdo projektus, kurie ir prisidėjo prie šio įvertinimo, ir buvo paskatinimas dalyvauti konkurse, nes pedagogas norėjo plačiau paskleisti žinią apie mokykloje kuriamą pokytį. Mokytojo dienos proga kalbiname šį jauną mokytoją, prašydami išsamiau papasakoti apie įgyvendintus sumanymus, profesijos pasirinkimą, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymą.

Kaip jaučiatės tapęs M. Lukšienės premijos laureatu, ar tikėjotės šio įvertinimo? 

Kalbant atvirai, gavęs premiją pajutau didelį nerimą ir atsakomybės naštą. Nemanau, kad esu kažkuo ypatingas, išskirtinis, todėl tikrai nesitikėjau tapti laureatu. Sutikau būti deleguotas mokyklos tik tam, kad kuo daugiau žmonių išgirstų apie įtraukiojo ugdymo idėją ir Šilo mokyklos iššūkius. Aš dirbu taip, kaip sugebu, kartais geriau, kartais blogiau – dabar viskas lyg po padidinamuoju stiklu. Tikiuosi, kad įtampa praeis.

 

Studijų metu tapote ilgalaikiu paliatyviosios slaugos namų savanoriu, savanoriavote ir mokydamasis mokykloje. Ką žmogui – tiek jaunam (mokiniui, studentui), tiek jau susiformavusiai asmenybei – suteikia savanorystė? Pasidalykite patirtimi.  

Savanorystė yra puiki proga praplėsti savo pasaulio akiratį. Tai taip pat galimybė išbandyti save skirtinguose vaidmenyse, pažinti savo stipriąsias ir tobulintinas sritis. Galų gale, savanorystė – pilietiškumo išraiška, būdas kurti geresnę visuomenę. Kai eini dirbti darbo, už tai nesitikėdamas jokio atlygio, po truputį atrandi, kas dedasi tavo viduje, kokiomis vertybėmis vadovaujiesi gyvenime, kas tau svarbiau už pelną. Taigi savanorystė – būdas pažinti save ir pasaulį. To dažnai pritrūksta mokiniui, nežinančiam kokiu keliu eiti.

 

Baigęs mokyklą pasirinkote kitą kryptį – Vilniaus universitete su pagyrimu baigėte visuomenės sveikatos studijas, Varšuvoje bioetikos magistro studijas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademiją baigėte jau dirbdamas mokykloje, šiais mokslo metais pradėjote studijuoti magistrantūros programą, skirtą įtraukiajam ugdymui. Kodėl nutarėte tapti mokytoju, dalyvauti projekte „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai“, kas paskatino šį jūsų sprendimą? 

Mokytojo darbas visada mane žavėjo. Man buvo smagu kitiems padėti atrasti tai, kas dar neatrasta. Visgi, baigęs mokyklą dar nebuvau pakankamai drąsus, kad galėčiau eiti ten, kur kviečia širdis. Šiam žingsniui turėjau subręsti. Magistrantūros studijų pabaigoje, kai svarsčiau, ką daryti toliau – ar likti universiteto bendruomenėje, ar bandyti save kokiame nors darbe – pašto dėžutėje radau kvietimą į „Renkuosi mokyti“ programos atranką. Mano dėmesį papirko RM vizija – vieną dieną, KIEKVIENAS vaikas, nepriklausomai nuo socialinės, kultūrinės ir ekonominės padėties, mokykloje jausis gerbiamas ir vertinamas, kad galėtų atskleisti savo potencialą. Jaučiau, kad noriu prisidėti prie šio tikslo.

 

Kas jus labiausiai džiugina dirbant pedagoginį darbą? 

Jausmas, kad padedi savo mokiniui sukurti santykį su savimi, kitu žmogumi ir pasauliu. Iš esmės, labiausiai džiaugiuosi galimybe pažinti savo mokinius ir būti šalia jų, kai jie bando nugalėti savus iššūkius. Džiugina ir tai, kad mokytojo darbas ne standartinis, tai – kūrybinis darbas, kuriame yra daug laisvės savo idėjų įgyvendinimui.

 

Plačiau papasakokite apie su kolegomis įgyvendintą „Mokyklos pokyčio projektą“. 

„Renkuosi mokyti“ programa – ne tik naujas mokytojas mokykloje, bet ir projektas, kai visa mokyklos bendruomenė siekia teigiamo pokyčio kiekvieno savo mokyklos mokinio labui. Planuodami projektą pamatėme, kad visuomenė vis dar labai izoliuojasi nuo negalios, ypač protinės. Matėme, kad ir mokykla retai išeina už savo kiemo ribų. Todėl mokyklos pokyčio projekto komanda iškėlė tikslą tapti atviresne bendruomene kitiems ir ieškoti partnerių, norinčių su mumis bendradarbiauti. Glaudžiai bendradarbiauti sutiko „Sietuvos“ progimnazija. Organizuodavome bendras veiklas Šilo mokyklos ir „Sietuvos“ pradinukams. Tai buvo proga skirtingų gebėjimų vaikams būti kartu, žaisti kartu ir, žinoma, dalyvauti pamokose bei mokytis. Projektas padėjo mokiniams pažinti savo skirtumus, geriau juos suprasti, atrasti draugystės ir tarpusavio pagalbos grožį. Projektas orientuotas į įtraukiojo ugdymo principus. Norėjome, kad negalią turintys vaikai, nepaisant savo skirtumų ir sunkumų, patirtų sėkmę, atrastų savo galią. Tuo tarpu, mokiniai iš bendrojo ugdymo mokyklos galėjo pamatyti, kad negalia nėra neįveikiamas barjeras ir kad vaikai, nors ir kitokie nei jie, geba mokytis, bendrauti, kad su jais gali būti įdomu, – tereikia suprasti skirtumus. Suprasti, kas yra tasai kitoniškumas, kaip į jį dera reaguoti. Svarbu pastebėti, kad projekto sėkmė – tai ne tik pokytis tarp mokinių, bet ir tarp tėvų, mokytojų. Po truputį tirpo tėvų nerimas ar skeptiškas požiūris į projekto idėją, mokytojai atrasdavo vis daugiau būdų kurti pamokas ar veiklas, įgalinančias veikti kiekvieną mokinį.

 

Vyriausybė šiais metais pritarė Švietimo įstatymo pakeitimams, panaikinusiems diskriminuojančias nuostatas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Nuo šiol specialiųjų ugdymo poreikių turintys moksleiviai, lygiateisiais pagrindais galės lankyti pagal gyvenamąją vietą priskirtą ar pasirinktą mokyklą. Man atrodo, kad šio sprendimo negalima vertinti vienareikšmiai – integracija svarbu, tačiau specialiosiose mokyklose dirba specialistai, kurie turi reikiamų žinių ir patirties, to bendrojo lavinimo mokyklose mokytojams trūksta. Kaip jūs vertinate šį Vyriausybės sprendimą?  

Šis sprendimas ypatingai svarbus mūsų visuomenei. Mes visi turime išmokti priimti įvairovę. Negalime rūšiuoti žmonių pagal kriterijų „normalus ar nenormalus“. Tai, ką turime dabar – tai yra institucinė atskirtis, persikelia į visuomenės įsitikinimus, reakcijas. Tai kuria „nenormalią“ normą. Tiesa, integravimas – ne šiaip klasės mokinių paįvairinimas. Tai ir – ne vien mokyklos fizinės aplinkos pritaikymas. Turime dar itin daug padaryti, kad mokiniai, nepaisant savo skirtumų, galėtų jaustis kartu gerai ir saugiai. Manau, kad pradėti reikėtų nuo mokyklų vertybių, mokytojų, administracijos požiūrio. Jei ugdymo proceso vykdytojai perlauš asmenines baimes, suras motyvacijos įgyti naujos patirties – tai bus didelis žingsnis į priekį. Pirmiausia reikia atsisakyti baimės ir priešininko pozicijos.

 

Sudėtingu Covid-19 pandemijos laikotarpiu, per itin trumpą (savaitės) laikotarpį, drauge su kitais mokyklos specialistais, parengėte unikalius nuotolinio ugdymo pamokų rinkinius. Pamokų pavyzdžiais aktyviai naudojosi Lietuvos pedagogai, ugdantys vaikus, turinčius labai didelių ir didelių ugdymosi poreikių. Papasakokite apie šiuos rinkinius išsamiau.

Pamokų rinkiniai tik pirmas, dalinimosi turima patirtimi, žingsnis. Bet mes žinojome, kad „popierinių“ užduočių, nurodymų, ką mokinys turi padaryti ir kaip atsiskaityti, nepakanka. Tad kitas žingsnis buvo nuotolinio specialiojo ugdymo modelio sukūrimas. Jo tikslas – išnaudoti naują mokinių mokymosi aplinką (namus), tokiu būdu formuojant jo buitinius įgūdžius. Veiklos kuriamos taip, kad mokinys neprarastų santykio su mokytoju bei patirtų mokymosi džiaugsmą, nes tai motyvuoja mokytis. Modelis aprašytas „Lietaus vaikų“ žurnale (birželio mėn.) čia.

 

Ko palinkėtumėte kitiems jauniems mokytojams arba tiems, kurie dar tik svarsto ar verta rinktis mokytojo profesiją.

Dalyko mokymas yra svarbu, bet dar svarbiau – mokyti asmenybę. Tad linkiu kiekvienam nepamiršti, kad švietimo ašis yra vaikas. Einant į mokyklą svarbu žinoti, kokį žmogų nori ugdyti, formuoti. Kokia vertybė motyvuoja eiti į mokyklą. Ir tarp visų pareigų, reitingų ir formalumų nepamesti tos vertybės. Meilė Lukšienė tikėjo, kad mokykla yra ta aplinka, kurioje mokinys turi jaustis reikalingas ir saugus. Jos teigimu, mokytojas turi padėti mokiniui nepasiklysti šio pasaulio perteklinėje mozaikoje ir įkvėpti jį kurti savitą bei dorą santykį su pasauliu. Linkiu sau ir kitiems kurti tokią mokyklą.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės įgyvendinant naujus sumanymus.

 

Artūras Adamas Markevič taip pat aktyvus asociacijos „Lietaus vaikai“ žurnalo bendradarbis, konsultuoja Vilniaus Šilo mokykloje įkurtame konsultaciniame centre, teikiančiame ilgalaikes konsultacijas įstaigoms, ugdančioms vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Kiekvieną savaitę su savo auklėtiniais mokytojas išvyksta už mokyklos ribų, lankosi gamtoje, muziejuose, teatruose, gražiose Lietuvos vietose. Mokyklos pateiktoje rekomendacijoje rašoma, kad šis mokytojas niekada nenuleidžia rankų, susidūręs su sunkumais, teigiamai žiūri į mokytojo profesiją, bendradarbiauja su kolegomis.  

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.