Mokytojo kompetencijos, vedančios į sėkmę…

Aušra Židžiūnienė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

Klaipėdos technologijų mokymo centro direktorė Violeta PETRUŠIENĖ parodoje „Studijos 2019“ pristatė siuvimo, sukirpimo konstravimo, tapybos ant tekstilės, sublimavimo amatus. Pasidžiaugė, kad šiandieninės galimybės leidžia itin daug, todėl ir parodos lankytojas jų pristatomame stende galėjo nuo pradžios iki pabaigos pasigaminti gaminį ir taip patirti visus gamybos procesus.

Vadovė pasidžiaugė ir dėl savo vadovaujamo centro, kuriame šiuo metu mokosi 621 mokinys, sakydama, kad turi optimalų skaičių mokinių, todėl gali pasigirti puikiu mikroklimatu. Pakalbinome direktorę daugiau apie centrą, jo veiklas, mokytojų ir mokinių šiuolaikinį požiūrį bei kt.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Kaip laikosi Klaipėdos technologijų mokymo centras?

Sakyčiau, kad mums sekasi neblogai. Esame sektorinis praktinio mokymo centras, kuriame įgyvendinamos siuvėjo, sukirpėjo konstruktoriaus mokymo programas. Mokosi vaikai po 10 ir po 12 klasių, taip pat vykdomas suaugusiųjų ir tęstinis mokymas. Centre rengiami ir įvairūs grožio bei menų specialistai. Užimtos visos mokymosi vietos. Džiaugiamės, kad mūsų studentai vis dažniau renkasi specialybę pamatavę. Pastebime, kad didžiulis darbas ir indėlis į jaunimą atsiperka. Viliamės, kad, išėję į darbo rinką, jie lygiai taip pat gerai jausis kaip mūsų centre.

 

Ar sudėtinga pritraukti mokinius į profesinį sektorių?

Taip, išties sudėtinga… Daug dirbame šioje srityje. Be reklamos interneto erdvėje, vykstame į mokyklas, kviečiamės mokinius į savo centrą, pristatome profesijas tiesiogiai, kad mokiniai galėtų prisiliesti, kitaip tariant, „pasimatuoti“ profesiją. Visada kviečiame mokinius pergalvoti, kas jiems išties tinka.

 

Koks mokinys šiandien ateina į profesinio rengimo centrą?

Pats įvairiausias… Dalis iš jų būna itin motyvuoti, žinantys, ko nori. Dažnai net nusižiūrėję darbo vietas. Kiti ateina išpildyti savo svajonių. Tenka išgirsti frazes: „Visą gyvenimą svajojau būti…“ Kai kurie tiesiog siekia išbandyti save, nes apskritai nežino, ko nori. Manau, kad tai yra natūralus jaunimo pasirinkimų procesas. Suprantama, kad 15-metis ne visada gali suvokti, ko jam reikia ar ko jis nori.

Jeigu kalbame apie bendrojo ugdymo kompetencijų tobulinimą, šioje srityje pasirinkimas yra visai nemažas. Bet itin didelė problema yra su profesijos mokytojų kvalifikacija. Ką jau kalbėti apie kvalifikaciją, jeigu net profesijos mokytojų rengimo nėra… Mes kiekvieną savo mokinį tiesiog skenuojame, stebime, tikriname, ar iš jo pavyktų užsiauginti profesijos mokytoją. Nemaža dalis mūsų mokytojų ir yra baigę mūsų centrą.

 

O koks yra jį rengiantis mokytojas?

Mano galva, šiuolaikiniam mokytojui yra be galo sunku. Jis privalo gyventi nuolatos besikeisdamas. Pasirinkimai yra du: arba suspėji ir dirbi mokykloje, arba turi užleisti pozicijas kitam. Mes centre labai džiaugiamės savo išradingais, kūrybingais, atitinkančiais šiandieninio pedagogo standartą mokytojais. Jie įvaldę gebėjimą naudoti informacines technologijas, geba analizuoti, rinkti, kaupti ir pritaikyti skirtingą informaciją. Itin didelį indėlį Technologijų mokymo centras deda į mokytojų dalykinių ir bendrųjų kompetencijų tobulinimą. Šiai sričiai netaupome lėšų ir stengiamės, kad mūsų mokytojai galėtų dalyvauti pasirinktuose kursuose.

 

O kokia padėtis, Jūsų nuomone, yra su kvalifikacijos kėlimu mūsų šalyje?

Jeigu kalbame apie bendrojo ugdymo kompetencijų tobulinimą, šioje srityje pasirinkimas yra visai nemažas. Bet itin didelė problema yra su profesijos mokytojų kvalifikacija. Ką jau kalbėti apie kvalifikaciją, jeigu net profesijos mokytojų rengimo nėra… Mes kiekvieną savo mokinį tiesiog skenuojame, stebime, tikriname, ar iš jo pavyktų užsiauginti profesijos mokytoją. Nemaža dalis mūsų mokytojų ir yra baigę mūsų centrą. Juos užsiauginame, išleidžiame į tolesnes studijas, o tada jie sugrįžta dirbti…

Kalbant apie kompetencijų tobulinimą, kursai yra be galo brangūs, bet mokytojai mėgsta savo darbą, todėl patys susiranda ir pasirenka kursus, o mes, savo ruožtu, pamatavę galimybes, juos išleidžiame. Suvokiame, kad mokinių sėkmė priklauso nuo mokytojo kompetencijų. Valstybinių lėšų mums nepakanka, bet investuojame ten, kur matome prasmę.

 

Visai neseniai vyko dar vienas priėmimas į profesines mokyklas, ar jūsų centras jame dalyvavo?

Taip, dalyvavome šiame priėmime, bet apsiribojome tam tikrais kriterijais… Buvome numatę, kad nesudarinėsime naujų grupių, todėl į žiemos priėmimą pasižiūrėjome iš praktiškosios pusės ir užėmėme nuo vasaros priėmimo likusias laisvas vietas. Taigi, priėmėme po keletą mokinių beveik į visas programas. Žinoma, dabar, organizuodami ugdymo procesą, turėsime iššūkių, nes naujai atėjusiems mokiniams teks pasivyti, galima sakyti, 4 mėnesių baigtus modulius. Vadinasi, mokytojai turės daugiau darbo, o mokiniams teks gerokai pasistengti. Be to, mokyklai tai papildomai kainuoja…

 

O kaip Jums atrodo, ar naujasis stojimo į profesines mokyklas principas pasiteisino?

Manau, čia esama dviejų medalio pusių. Anksčiau dar prieš prasidedant mokslo metams galėdavome „pačiupinėti“ kiekvieną mokinį, matydavome jų motyvaciją. Kartais nutikdavo ir taip, kad perkalbėdavome rinktis kitą specialybę, nes pastebėdavome, kad mokinys pretenduoja ne ten. Ateiti per LAMA BPO yra tiesiog lengviau ir mokiniui, ir mokykloms. Blogiausia, kad nematome vaikų. Jie mums tampa tik sutartimis. Pažinimo procesas prasideda tada, kai jie jau peržengia mokyklos slenkstį. Manau, kad čia yra esminis minusas. Pasirinkti profesiją nėra taip paprasta, manyčiau, pokalbis mokykloje prieš pradedant studijas yra teigiamas dalykas.

 

Ar centras yra užmezgęs ryšių su verslu?

Klaipėdoje yra įmonių, su kuriomis palaikome glaudžius ryšius. Mūsų mokiniai atlieka jose praktiką, o kartais ir pasilieka ten dirbti. Atstovaujame smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriui, nes, pavyzdžiui, grožio profesijos paslaugos yra itin individualios – tai nėra pramonė. Specifika – šiek tiek kitokia, nes grožio specialistai, paprastai, yra pavieniai žmonės, dirbantys pagal verslo liudijimus. Tokių žmonių turime itin daug. Esame susikūrę savo potencialių darbdavių ir socialinių partnerių duomenų bazę, kurią nuolat atnaujiname. Susitinkame su verslo atstovais ir klausiame, kokie šiandieniniai jų poreikiai. Stengiamės reaguoti ir taip vykdome abipusį bendradarbiavimą.

 

Ar sunku Jūsų centrą baigusiam mokiniui susirasti darbo vietą?

Mėgstu kartoti: „Tam, kuris nori, visi keliai atviri, o tam, kuris neturi noro, visos durys užsiveria.“ Mes galime surasti darbo vietą, bet, jeigu mokinys bus nemotyvuotas ten dirbti, nieko ir nebus. Jis verčiau užsiregistruos Užimtumo tarnyboje, kad gautų pašalpą…

Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis savų poreikių, svajonių, todėl jis turi teisę rinktis ne tik tai, kas aktualu Lietuvai ir jos verslo sistemai, bet ir tai, kur linksta jo širdis. Čia vėlgi dvi medalio pusės: ar tarnauti verslui, ar atspindėti asmens poreikius?

 

Kaip profesinį sektorių įsivaizduojate ateityje?

Besikeičiantį ir nuolat tobulėjantį. Žinoma, atitinkantį verslo lūkesčius, bet kartu netarnaujantį verslui. Kiekvienas žmogus yra individualus, turintis savų poreikių, svajonių, todėl jis turi teisę rinktis ne tik tai, kas aktualu Lietuvai ir jos verslo sistemai, bet ir tai, kur linksta jo širdis. Čia vėlgi dvi medalio pusės: ar tarnauti verslui, ar atspindėti asmens poreikius?

 

Ir visgi šiandien profesinis sektorius itin orientuojamas į verslą: rengiami įvairūs trumpalaikiai kursai – pusės metų ir mažiau, reaguojama rajone įsikūrus naujai įmonei ir pan. Kaip į tai žiūrite?

Kad privalome suspėti su laiku, tai faktas. Bet ar visa, kas greita, yra kokybiška – čia klausimas?.. O kokybę parodys tik laikas. Mano, kaip pilietės, nuomonė yra kitokia. Nemanau, kad greitos programos yra kokybiškos. Nemanau, kad, parengę tokį specialistą, galime sakyti, jog parengėme darbo rinkos poreikius atitinkantį žmogų. Ar tai nėra tik dabar visuotinai paplitęs vartotojiškas požiūris? Žinoma, mes taip pat turime tokių programų, nes to reikalaujama. Tačiau Europos patirtis rodo, kad visgi trumpalaikės programos nesuteikia reikiamos kvalifikacijos, o tik tam tikrą kompetenciją.

 

***

Pastebėjusi direktorės nukrypstantį žvilgsnį į konkursų erdves, pasiteiravau, ar jų centro mokinės taip pat ten dalyvauja? Vadovė prisipažino, kad ne tik kasmet dalyvauja, bet ir laimi prizinių vietų. „Visada pabrėžiu, kad svarbiausia yra dalyvauti. O tai, kad mergaitės dalyvauja čia, jau laimėjimas. Tai reiškia, kad jas delegavo mokykla ir ten jos buvo pačios geriausios. Konkursas leidžia pasitikrinti savo kompetencijas. Kartu tai ir baimės nugalėjimas. Juk ne kiekvienas gali užlipti ant scenos ir parodyti, kaip dirba. Kai šįryt mergaites padrąsinau, jos man teatsakė: „Direktore, nustokite jaudintis.“ Bet mes, pedagogai, be galo jaudinamės dėl savo mokinių, nes jaučiame atsakomybę už savo darbo rezultatus, prisiimame visus jų pasiekimus ir visas klaidas. Visa tai yra mūsų darbo rezultatas“, – susijaudinusi, bet su šypsena veide pokalbį baigė V. Petrušienė.

 

Dėkoju Jums už nuoširdžius atsakymus…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.