Mokytojas, sužibėjęs profesinėje mokykloje: „Savo vietą po saule jau radau“

Miglė Lopetaitė

Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklos profesijos mokytojas ekspertas Vitalijus Kabelis nebijo laužyti tradicinių mokymo būdų – tiki, kad tik prisitaikydamas prie technologijų diktuojamų pokyčių sudomins mokinį. Nors ir gauna pasiūlymų dirbti privačiame sektoriuje, profesinės mokyklos mokytojo kėdės neišsižada – teigia čia atradęs viską, ko nėra jokiame kitame darbe.

 

 

Gerbiamas Vitalijau, sveikinu gavus dar vieną apdovanojimą Jūsų karjeroje – „Metų mokytojo“!

Labai ačiū už sveikinimus. Ši nominacija tikrai motyvuoja dar labiau stengtis kuo geriau atlikti savo darbą. Tai ir savotiška atsakomybė prieš kolegas ir mokinius – turiu parodyti, kad esu vertas šio apdovanojimo, nenuvilti mokinių.

 

Prieš metus buvote išrinktas ir Europos profesijos mokytoju. Ar galite teigti, kad Lietuvos profesinių mokyklų mokymo kokybė niekuo nenusileidžia didžiausioms Europos šalims?

Manau, tikrai nenusileidžia. Štai mūsų mokyklos absolventai kiekvienais metais laimi prizines vietas nacionaliniuose meistriškumo konkursuose, tada tęsia savo žinių patikrinimą tarptautinių konkursų finaluose, iš kurių taip pat negrįžta tuščiomis. Tai vienas iš rodiklių, kad Lietuvoje ruošiami specialistai yra gana aukšto lygio ir sugeba tai įrodyti savo gebėjimais.

 

Iš tikrųjų Jūsų mokiniams tarptautiniuose ir nacionaliniuose profesinio meistriškumo konkursuose sekasi puikiai – net 35 iš 40 mokinių yra laimėję prizines vietas. Kaip Jums pavyksta įžvelgti mokinių talentą? O gal tiesiog šių laimėjimų paslaptis – sunkus ir nuoseklus darbas?

Žinoma, kad pasisektų, prieš konkursą reikia didžiulio įdirbio. Kaip mėgstu sakyti, per konkursą belieka mėgautis – į jį reikia eiti lyg į šventę. Tačiau pats pasiruošimas, be jokios abejonės, yra juodas darbas. Kai jau yra žinoma, kokios maždaug praktinės užduotys lauks konkurse, padedu mokiniams pasiruošti jas įveikti kuo geriau – pavyzdžiui, mokomės kaip pagal reglamentą automobilio gamintojas atliktų automobilio techninės priežiūros ar remonto darbus.

Tai, kad mokiniai tampa laureatais, – ne vien mano nuopelnas, ir visai nenorėčiau taip sakyti. Jie profesinėje mokykloje mokosi dvejus ar trejus metus ir per tą laiką sutinka daugybę skirtingų mokytojų, mano kolegų, kurie yra savo srities profesionalai, jie mokiniams perduoda tai, ką moka ir žino geriausiai.

 

Na, o pažangių mokinių ieškome kiekvienąkart, kai jie ateina į mūsų vedamas pamokas-modulius. Kadangi diferencijuojame užduotis ir stebime kiekvieno mokinio individualią pažangą, pastebime tuos jaunuolius, kurie siekia daugiau, nei yra apibrėžta mokymo programoje. Su šiais mokiniais dirbame papildomai ir, atėjus pirmiesiems konkursų etapams (pavyzdžiui, teoriniams testams), jie puikiai pasirodo bei išsiskiria savo aukštais rezultatais. Na, o vėliau, jiems jau patekus į kitus konkurso etapus, konsultuoju papildomai ir padedu pasiruošti kitiems laukiantiems iššūkiams.

Renatos Česnavičienės nuotr.

O ar yra ko pasimokyti iš kitų užsienio šalių Lietuvos profesinėms mokykloms?

Visada yra ko pasimokyti, nebūtinai iš užsienio. Šią savaitę vedžiau dviejų dienų mokymus Lietuvos profesinių mokyklų mokytojams. Jie atvažiavo pasimokyti, kaip dirbti, naudojantis automobilių diagnostikos įranga, ir siekė patobulinti savo kompetencijas šioje srityje – išmokti diagnozuoti sudėtingesnius elektronikos gedimus. Po mokymų kartu diskutavome ir reflektavome, kaip kiti mokytojai atlieka diagnostiką, kaip galėtume patobulinti mokymų užduotis, kokią metodiką jie patys pasitelkia, kurdami užduotis, kokios problemos mokiniams iškyla ir kitus svarbius dalykus. Taigi kiekvieną dieną, bendraudamas su skirtingais žmonėmis, galiu išmokti ko nors naujo ir tai pritaikyti savo srityje. Tą ir stengiuosi daryti. Kadangi nuolat atnaujinu mokymo metodus ir nebijau eksperimentuoti, pastebiu, kad ir mokiniai noriai lanko mano pamokas.

 

Žinoma, esant galimybei, stengiamės pasisemti patirties ir užsienyje. Mūsų mokykla dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, taip pat mokiniai iš kitų šalių atvažiuoja stažuotis į Vilniaus automechanikos ir verslo mokyklą. Lapkričio pabaigoje vyksiu į vieną Paryžiuje esančią privačią mokyklą, kur vesiu automechanikos pamokas anglų kalba. Šis tarptautinis abipusis dalijimasis patirtimi parodo, kad tiek kiti gerbia mūsų, lietuvių, žinias ir kvalifikaciją, tiek ir mes patys esame atviri naujiems patyrimams.

Kodėl Jums svarbu dalytis savo gerąja patirtimi su kolegomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje? Kokią įžvelgiate to prasmę?

Tarp kolegų nejaučiu konkurencijos ar įtampos, o kitų mokymas ir dalijimasis sukauptomis žiniomis turbūt yra mano pašaukimas. Norisi siekti bendrų tikslų, ugdyti aukštos kvalifikacijos specialistus – toks mūsų visų bendras tikslas. Žinoma, visose mokyklose sąlygos yra skirtingos, mes jas turime geresnes nei mažesnių miestų ar miestelių mokytojai, pavyzdžiui, turime daug kompiuterių, modernios įrangos, duomenų bazes, nemažai automobilių – kitur, deja, kartais būna vos vienos dirbtuvės ir vienas senas automobilis…

Visgi noriu pagirti kolegas, kurie stengiasi ir suranda laiko atvažiuoti į didesnius miestus, pasisemti patirties, išmokti naujų dalykų, taip pat domisi, kaip kurti šiuolaikiškas užduotis mokiniams. Toks mokytojų entuziazmas ir žinių troškimas mane skatina dėti visas pastangas, kad vedami mokymai būtų įdomūs. Suprantu, kad dalis mokymų dalyvių anksčiau tiesiog neturėjo galimybės lankyti profesinės mokyklos arba buvo susidūrę su ne itin gerais pavyzdžiais, tad stengiasi įgyti naujų žinių dabar. Man tikrai gera pasidalyti savo patirtimi, ypač su Lietuvos mokytojais. Smagu, kad mokymų dalyviai būna tikrai patenkinti. Štai į minėtus mano mokymus apie automobilių diagnostikos įrangą vos per pusdienį susirinko maksimali žmonių grupė. Matydami tokį didelį susidomėjimą, paskelbėme papildomą registraciją, tad iš vienos mokymų dienos išėjo dvi – labai norėjosi, kad visi norintieji turėtų galimybę į juos atvykti.

 

Girdėjau, kad nepaklūstate tradiciniam mokymui, jo tradicijoms ir pasitelkiate technologines inovacijas, tarp jų – ir elektroninius mokymus. Papasakokite apie tai daugiau, gal turite kokių nors pavyzdžių, kuriais norėtumėte pasidalyti?

Žinoma, patogiausia ir veiksmingiausia dirbti kontaktiniu būdu individualiai su kiekvienu mokiniu. Juk kiekvienam žmogui gali prireikti skirtingų mokymo metodų. Visgi atėjo tokie laikai, kai karantino priversti turime mokytis ir nuotoliniu būdu, todėl pagalvojau, kad elektroninės mokymo priemonės taip pat yra praktiškos ir veiksmingos. Šioje srityje labai aktyvi mūsų mokyklos projektų valdymo komanda, kuri sugalvoja įvairių idėjų ir jas sėkmingai įgyvendina. Pavyzdžiui, šiuo metu anglų kalba kuriamas paveikslėlių žodynas, kuriame bus daugiau kaip 7 tūkst. aukštos raiškos automobilių detalių nuotraukų su pavadinimais, kad visi galėtume juo naudotis ir mokėtume angliškus terminus. Tokios žinios naudingos ne tik dėl bendro išprusimo, bet pravers ir dalyvaujant skirtinguose projektuose bei tarptautinėse diskusijose.

 

Ar galite teigti, kad profesinėje mokykloje mokiniams esate daugiau draugas nei mokytojas? Kaip ugdytiniai sugeba išlaikyti pagarbą Jums, nepaisydami to, kad pamokose kuriama atmosfera yra itin draugiška ir laisva?

Su mokiniais stengiuosi bendrauti draugiškai, bet riba „mokinys-mokytojas“ išlieka. Tačiau, pavyzdžiui, patariu, kaip susiremontuoti turimus senesnius automobilius, kokie yra skirtingų automobilių markių privalumai ir trūkumai – už tai jie jaučiasi dėkingi. Taip pat dalyvauju įvairiuose mokymuose apie šiuolaikinių automobilių remontą ir tokia nauja informacija pasidaliju su mokiniais. Už tai, kad esu „vaikščiojantis žinynas“, jie mane labai vertina ir gerbia, nes išmanau ir apie 20 metų senumo automobilius, ir apie tuos, kurie rinką pasiekė vos prieš dvejus metus.

Taip pat stengiuosi informaciją pateikti kuo įvairesniais būdais – tiek konsultuodamas mokinius po pamokų elektroniniu būdu, tiek per pamokas pateikdamas užduotis, kurias reikia atlikti naudojantis šiuolaikiška įranga ir duomenų baze. Tai padeda mokiniams įsitraukti ir nėra kada nuobodžiauti – nei jiems, nei man.

 

Kitaip tariant, esate „mokytojas-draugas“?

Galima taip pasakyti. Darbe niekada nebūnu piktas, nes suprantu, kad įrankiai, nors ir naudojami pagal paskirtį, ilgainiui vis tiek genda. Visąlaik paaiškinu mokiniams, kad jie turi klysti. Nes jei neklysta, vadinasi, viską žino arba mokymo lygis jau yra per žemas. Esu tikras, kad kiekvienas žmogus, norėdamas kažko išmokti, turi suklysti, nes tik per šią patirtį pamatome, kad kažko nežinome, kažko nesuprantame, sužinome, kur galime patobulėti.

Stengiuosi per pamoką mokinius vesti taip, kad patys surastų gedimus ir išsiaiškintų jų priežastį. Kai patys kažką atranda, labai nudžiunga ir pradeda labiau pasitikėti savimi ir savo žiniomis.

 

Apie automobilius vedate mokymus ne tik anglų, bet ir vokiečių kalbomis, taip pat pasisemti Jūsų žinių atvyksta mokiniai iš įvairių Europos šalių. Ar kada nors esate pagalvojęs apie darbą užsienyje, o gal privačioje įmonėje?

Nors dažnai gaunu pasiūlymų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dirbti įvairiose įmonėse, drąsiai atsakau, kad savo vietą po saule jau radau. Įmonėje dirbau penkerius metus prieš ateidamas į profesinę mokyklą – pasisėmiau daug gyvenimiškos patirties ir dalykinių kompetencijų. Vis dėlto dabar nenorėčiau tokio darbo, nes ten būdamas pasigedau įdomesnės ir platesnio spektro veiklos.

Profesinė mokykla nutiesė kelią į savarankišką gyvenimą – čia ne tik įgijau specialybę, bet ir iškart pagal ją įsidarbinau. Taip pat profesinė mokykla man parodė pasaulį. Anksčiau vienoje vietoje dirbdavau nuo ryto iki vakaro ir kažką naujo galėdavau sau leisti pamatyti ar patirti tik kartą metuose, per atostogas… O štai mokykloje nuolat bendrauju su jaunais entuziastingais žmonėmis, esu apsuptas naujausių technologijų, turiu galimybę mokytis visą gyvenimą, todėl esu labai laimingas! Be to, dirbdamas mokykloje turiu galimybę pažinti daug šalių ir jų gyventojų. Anksčiau tebuvo keletas valstybių, kurias buvau aplankęs. Dabar Europoje būtų sunku surasti šalį ar didesnį miestą, kuriame nebūčiau pabuvojęs. Jokia įmonė ar joks verslas visų šių laimingo darbo sudedamųjų dalių vienoje vietoje man negali pasiūlyti. Jaučiuosi tvirtai ten, kur esu, ir malonu, kad mano darbas yra vertinamas tiek Europoje, tiek Lietuvoje – tai tik dar kartą įrodo, kad esu ten, kur man ir skirta.

 

Iš Jūsų mokinių net penki yra tapę profesijos mokytojais. Kaip manote, ar juos įkvėpė Jūsų pavyzdys?

Puikiai pamenu, kad mane patį dirbti profesinėje mokykloje paskatino itin nuoširdi bendravimo atmosfera, nesuvaidintas ryšys tarp mokytojų. Dauguma mokinių, pabuvę mokykloje, jaučia čia tvyrančią bendravimo šilumą, geranoriškumą ir patys nori taip pat bendrauti su jaunais žmonėmis, domėtis naujomis technologijomis. Mokinius, kurie pasirinko mokytojo profesiją, turbūt įkvėpė ne vien mano bendravimas. Tarp mano kolegų yra nemažai ir kitų mokytojų, kurie, pavyzdžiui, domisi sportiniais automobiliais ir ruošia juos varžyboms – tai uždega jaunimo širdis ir įkvepia juos domėtis panašiais hobiais.

Kaip padrąsintumėte tuos, kurie dvejoja stoti į profesinę mokyklą, neva išsilavinimas nebus įvertinamas?

Šiais laikais tikrai grįžta profesinio išsilavinimo prestižas. Nėra ko slėpti – šias tendencijas diktuoja pati aplinka. Kai statybininkas ar automechanikas iškart po vidurinės ar pagrindinės mokyklos susiranda darbą, yra paklausus darbo rinkoje, netrukus gauna didelį atlyginimą ir yra laimingas… Tai daug pasako. Ir, priešingai, dažnai jaunuoliai, pasukę aukštojo mokslo keliu, įsiskolina ir negauna kvalifikuoto darbo pagal specialybę, tad galiausiai grįžta į profesinę mokyklą.

Tiesa, prieš kelerius metus buvo išryškėjusi kita problema, kuri tada sumažino norinčiųjų stoti į profesinę mokyklą skaičių. Didelė dalis jaunų žmonių, vos baigę vidurinę mokyklą, vykdavo į Norvegiją ar Didžiąją Britaniją dirbti – nesvarbu, kokį darbą, svarbu už didelius pinigus. Šiuo metu to vis mažiau. Pastebiu, kad jaunimas nori likti Lietuvoje ir susirasti čia gerai apmokamą, o svarbiausia – širdžiai mielą darbą. Tokią galimybę tikrai suteikia profesinės mokyklos ir platus siūlomų profesijų sąrašas.

 

Kokį linkėjimą norėtumėte perduoti kitiems mokytojams?

Linkiu nebijoti eksperimentuoti, atrasti naujų bendravimo būdų su mokiniais, nes viskas nuolat kinta – tiek laikai, tiek bendravimas, tiek technologijos. Tad ir mes, mokytojai, turime kartu keistis ir keisti mokymo būdą taip, kad jis būtų priimtinas tiek naujai kartai, atėjusiai į mokyklą, tiek mums patiems.

 

Labai ačiū už skirtą laiką, linkiu kuo didžiausios sėkmės!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *