Mokytojas, kuris idėjų turi daugiau, nei laiko joms įgyvendinti

Dovilė Šileikytė
,
„Švietimo naujienų“ korespondentė

„Keistas darbas, nors tu ką. Man, kaip krepšinio fanui, tai kaip sezonas: atostogos ir individualios treniruotės liepą, pasiruošimo stovykla rugpjūtį, sezonas nuo rugsėjo iki birželio, tada atkrintamosios varžybos – egzaminai, jų vertinimas. Ir tarpsezonis, kai permąstai, ar tęsti sutartį, ar keltis į kitą komandą. Ar džiaugiesi tuo, kur esi, kaip įsivaizduoji ateinantį sezoną“, – savo „Facebook“ puslapyje, kuriame dalijasi istorijos žiniomis ir mintimis apie savo darbą, rašo Mokytojas AntanasAntanas Jonušas, VšĮ Vilniaus Valdorfo mokyklos istorijos, ekonomikos, pilietiškumo pagrindų, lytiškumo ugdymo mokytojas ir ugdymo koordinatorius, 2020 m. tapęs inovatyviausiu socialinių dalykų mokytoju.

 

Pedagogas mokymą grindžia tolerancija, nuoširdumu, pilietiškumu, kūrybiškumu ir laisve tobulėti, o nuo 2014 m. mokytojauja mokykloje, kurios bendruomenė žavi kūrybine energija ir laisvės pojūčiu, kurioje mokiniai neturi vadovėlių ar pratybų sąsiuvinių, o kuria savo sąsiuvinius-knygas. Apskritai čia mokomasi kiek kitaip – pavyzdžiui, penktokai mokosi apie senąsias civilizacijas ir senovės Graikiją, o mokslo metų pabaigoje vyksta olimpiada, kurioje varžosi visi Lietuvos valdorfiečiai penktokai, kartais ši šventė būna ir tarptautinė. Šeštoje klasėje nagrinėjama senovės Romos ir viduramžių istorija, jau įvyko pirmoji viduramžių šventė, kurioje dalyvavo visi Lietuvos Valdorfo šeštokai. Tris dienas trukusioje šventėje mirgėjo baltiški kostiumai, senieji amatai, kovos, šokiai, dainos, arkliai, baltų genčių suvienyti atjojęs karalius Mindaugas ir t. t. Kviečiame susipažinti su šiuo mokytoju.

 

Tapote inovatyviausiu mokytoju. Kaip jaučiatės tapęs vienu iš konkurso laimėtojų?

Malonu būti įvertintam. Esu labai dėkingas už apdovanojimą ir už šią apdovanojimų iniciatyvą – manau, ji labai reikalinga, siekiant daugiau pozityvumo, kai kalbama apie švietimą. Labai smagu būti šio projekto dalimi! Kartu ir keista: virtualūs apdovanojimai, kaip ir nuotolinės pamokos, man tarsi alternatyvi realybė su dvimačiais žmonėmis.

 

Kokias naujoves taikote savo darbe, kuo jūsų pamokos išskirtinės? Pradedant tuo, kad, kaip pats rašote apie Valdorfo mokyklos bendruomenę, „esate specifiniai keistuoliai“ ir ugdymas joje vyksta kiek kitaip nei valstybinėse mokyklose.

Tiesą sakant, nesijaučiu, kad mano pamokos būtų išskirtinės – Valdorfo mokykloje esu supamas nuostabių kolegų, kasdien ieškančių įdomių ir prasmingų būdų mokyti ir mokytis kartu su vaikais. Aš taip pat kasdien ieškau, bandau, rizikuoju, reflektuoju; kažkas pavyksta, kažkas ne. Esu mokytojas idealistas, bet stengiuosi leisti sau būti netobulu ir nuolat besimokančiu. O pamokose man ypač svarbu keletas dalykų: santykis su mokiniais, dalykinis profesionalumas ir humoras. Jei per pamoką nė karto nenusijuokiame, tai, reiškia, pamoka buvo nekokia. Nors, anokios čia išskirtinės savybės.

Esate mums rašęs apie išskirtinę patirtį mokykloje minint Lietuvos šimtmetį. Kokių dar įdomių idėjų įgyvendinote, kokiuose projektuose, konkursuose dalyvaujate su mokiniais?

Taip, šimtmetį paminėjome su trenksmu! Geriausia buvo tai, kad nenutrūkstamas savaitės renginys tuomet, atrodė, įtraukia visą mokyklos bendruomenę. Visą savaitę tiesiog vaidinome ir juokėmės. Buvo kažkas nepaprasto!

 

Didžiuojuosi rudenį su dešimtokais įgyvendintu projektu „Mokiniai renka“. Nors daugiausiai kažką įdomaus ir naujo darome klasėje, pavyzdžiui, viena labiausiai pasiteisinusių mano idėjų – su mokiniais drauge kurti tinklalapį. Su kolegomis patinka kurti integruotų pamokų ciklus, pavyzdžiui, anglų kalba rašyti Pirmojo pasaulinio karo istorijas ar kurti komiksų knygelę „Kraupioji Lietuvos istorija“ (pamenate legendinę Viljamo Derio (William Terence Deary) knygų seriją „Kraupioji istorija“?).

 

Puoselėju svajonę – su mokiniais dalyvauti tarptautiniame istorijos projekte ar mainuose, bet tai jau ateities planai.

 

Dažnai žvalgomės į įvairių užsienio šalių švietimo sistemas, bandome perimti jų patirtį. Žinau, kad esate dirbęs vienoje Vokietijos mokykloje, lankęsis Vengrijos Valdorfo mokykloje, bendravęs su kolegomis iš Latvijos ir Estijos. Nusirašinėti – nesąžininga ir negražu, bet jei nusižiūrinėji kažką gero ir prasmingo… Ko galima būtų pasimokyti iš užsienio šalių švietimo sistemų?

Mūsų mokytojų kambaryje kabo amerikiečių mokytojo Robert John Meehan citata: „Visi mokytojai turi vienas kitą, tai – vertingiausi ištekliai. Be bendradarbiavimo mūsų augimas apsiriboja mūsų pačių perspektyvomis.“ Labai tuo tikiu – apsiriboti vien savo požiūriu ir patirtimi būtų labai trumparegiška. Tai ne tik užsienio šalių patirtis ir kitų šalių švietimo sistemos – kiek įvairių mokyklų ir ugdymo sistemų yra Lietuvoje! Mes galime labai daug išmokti vieni iš kitų. Žinoma, tarptautiškumas nepaprastai svarbus, juk gyvename globaliame pasaulyje; kitų šalių ir kultūrų patirtis gali įkvėpti, o užmegzti ryšiai tapti tvariomis draugystėmis.

 

Dažniausiai kaip mokytojas lankiausi Vokietijoje. Kaip programos „Comenius“ mokytojas asistentas dirbau privačioje mokykloje „Klax“, ten daugiausiai išmokau apie tarptautiškumą ir toleranciją. Dirbti paauglių klasėje, kurioje susirinkę vaikai iš daugybės skirtingų tautinių ir kultūrinių aplinkų, – neįkainojama patirtis. Kaip „Valdorfo“ mokytojas Vokietijoje dalyvavau mokytojų rengimo programoje, kurioje jaučiausi galiausiai supratęs, kas yra Valdorfo pedagogika. Užmezgėme gražią draugystę su Potsdamo Valdorfo mokykla, kurioje labai daug išmokau apie projektinį ir integruotą mokymąsi bei darbų aplanko kaupimą kaip mokymosi ir įsivertinimo metodą.

 

Kiekviena, kita dalykine prasme lankyta šalis, išmokė kažko savito. Estijoje mokiausi kritinio mąstymo svarbos ir prieštaringų temų mokymo; Latvijoje – mokymosi žaidžiant; Vengrijoje – kolegialumo ir vertinimo to, ką turi, kai turi nedaug. Netikiu, kad kurios nors šalies sistema galėtų tapti mums pavyzdžiu ar kelrodžiu – vienintelis kelias, mano akimis, – ieškoti savojo kelio, apmąstant įvairias patirtis ir ieškant prasmių.

 

Vienas iš jūsų dėstomų dalykų – lytiškumo ugdymas. Tai pakankamai naujas dalykas, pasidalykite patirtimi, kaip sekasi šioje darbo srityje. Juk dažnai mokytojams trūksta žinių, galbūt drąsos, patirties, kaip apie tai kalbėtis su mokiniais.

Pažintį su lytiškumo ugdymu pradėjau magistro studijų metu Vilniaus universitete. Iki tol neįsivaizdavau, kokia tai reikšminga ugdymo sritis ir kaip nepelnytai ji apleista Lietuvos mokyklose. Dabar su kolegomis iš VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“ lankomės (natūraliai ar virtualiai) mokyklose visoje Lietuvoje ir kalbamės su mokiniais apie asmenines ribas ir saugumą, lyčių stereotipus ir lygiaverčių santykių kūrimą, savo kūno ir jo pokyčių suvokimą ir priėmimą paauglystėje, pornografiją ir sekstingą, sveikus ir toksiškus santykius, kitas su lytiškumu susijusias temas. Šios pamokos teikia didžiulį džiaugsmą – mokiniams labai reikšminga kalbėtis apie lytiškumą be gąsdinimų ar moralizavimo, bet diskutuojant, išklausant skirtingus požiūrius ir argumentus bei, žinoma, neužmirštant pajuokauti.

 

Tam iš tikrųjų reikia, kaip ir įvardijote, drąsos, žinių ir patirties. Dėl to nuolat mokomės, ieškome būdų prasmingai paliesti lytiškumo temas, kad mokiniai įgytų žinių, kritinio mąstymo, padėtume jiems labiau priimti save ir kitus bei kurti sveikus lygiaverčius santykius.

 

Truputis reklamos – kviečiu sekti mus feisbuke (Įvairovės ir edukacijos namai), taip pat siūlau tėvams prisidėti prie mano nuostabios kolegės Akvilės kuriamos grupės „Ne kopūstų vaikai“, kurioje kalbamasi, kaip sako Akvilė, apie „ugdymą, kurio patys neturėjome, tačiau norime, kad turėtų šių dienų vaikai“. Paaugliams ir jaunuoliams nuotraukų ir kitų vaizdinio turinio dalinimosi socialiniame tinkle „Instragram“ kuriame kanalą „Lytiškumo namai“.

 

Negaliu nepaklausti – kaip sekasi dirbti nuotoliniu būdu? Kokius metodus naudojate?

Man patinka rytais ilgiau pamiegoti – tad man tai didžiausias mokymo nuotoliniu būdu privalumas. Iš esmės mokymas nuotoliniu būdu manęs nežavi, nemanau, kad tai „ateities mokymasis“ ar kad vaizdo konferencijų ir pokalbių platformoje „Zoom“ pamokos gali pakeisti „gyvas“. Mokiniams, ir, žinoma, mokytojams, reikia natūralaus kontakto ir trimačių žmonių. Į nuotolinį mokymą(si) žiūriu kaip į laikotarpį, kuris baigsis, ir iš kurio gavome galimybę daug ko pasimokyti. Bet šiaip mokymas nuotoliniu būdu beprotiškai vargina, ruošimasis pamokoms atima baisiai daug laiko, o negalėjimas leisti laiko su mokiniais ir kolegomis, dviračiu važiuoti į mokyklą, manęs visai visai nedžiugina.

 

Nepaisant to, manau, kad sekasi gerai. Naudoju sau ir mokiniams patogias mokymosi aplinkas, išnaudojame elektroninius resursus, deriname vaizdo pamokas su savarankišku darbu. Mokymasis nuotoliniu būdu tikrai turi savų privalumų ir galimybių, bet laukiu nesulaukiu, kada galėsiu grįžti į klasę!

 

Socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje rašote: „Dirbu savo svajonių darbą – esu istorijos mokytojas!“‚ kada supratote, kad jūsų svajonių profesija – būtent ši, kuo ji jus žavi?

Jei ne pažintis su istorijos mokytoju Vaidu Pamparu, kuris mano gimnazijos debatų komandą konsultavo apie terorizmo istorines priežastis, o vėliau pagelbėjo ruošiantis istorijos egzaminui, tai vargu, ar būčiau tapęs mokytoju. Galvojau apie psichologijos, miškininkystės studijas – žodžiu, neturėjau žalio supratimo, ką daryti su savo gyvenimu. Nuolat besijuokiantis, ryšį su mokiniais užmegzti gebantis ir dalykine prasme profesionalus mokytojas tapo tuomečiu mano autoritetu. Ačiū, Vaidai! Tūkstantmečio kartos atstovams būdinga dažnai keisti darbą, bet aš vis dar toje pačioje mokykloje, jau septintus metus. Mokytojo darbas mane vis dar džiugina, idėjų, ką nuveikti, turiu daugiau, nei laiko joms  įgyvendinti, mokiniai dar nenušvilpia – kodėl ne svajonių darbas?

 

Kas labiausiai žavi mokytojo darbe?

Oi, daug kas! Mokytojo darbas iš tiesų labai žavingas: jis nenuobodus, retai kas kartojasi. Mokytojas nuolat apsuptas būrio gyvenimo prasmių ieškančių ir pasaulį suprasti norinčių mokinių. Ir dar būrelio kolegų, su kuriais kartu galima bandyti mokiniams padėti. Žavi, kaip galima panaudoti mokomąjį dalyką kaip būdą tų prasmių ieškoti. Kokios istorijos mokyti ir kaip tai daryti, kad paliestume tai, kas svarbiausia mūsų mokiniams. Štai jums ir darbinė užduotis daugybei karjeros metų. Mokytojo darbe gali klysti ir savęs už tai pernelyg nebausti – juk visi mes klystame ir iš to mokomės. Pasakykite tai, pavyzdžiui, inžinieriui, kurio klaida gali lemti atominę katastrofą…

 

Kas dar? Mokytojų darbas labai sveikas – ant kojų praleidžiame daugiau laiko nei prie kompiuterių. Bent jau ne pandemijos metu. Nuolatinis protinis darbas ir tai, kad kasdien reikia priimti šimtus sprendimų „čia ir dabar“, padeda greitai nepasenti. Vienas buvusių dėstytojų Andrius Porutis sakė, kad mokytojo darbe trys geriausi dalykai yra birželis, liepa ir rugpjūtis. Kitas dėstytojas sakė, kad geriausia yra podiumas, kuriuo galime nuolat marširuoti per pamokas.

 

Aišku, jei kiek rimčiau – mokytojo darbas nelengvas, dažnai emociškai varginantis, trunkantis iki vėlyvų vakarų ruošiantis pamokoms ar vertinant mokinių darbus. Ne visuomet paprasta atrasti ryšį su mokiniais ir tėvais. Mokytojams būdinga „perdegti“, nusivilti. Mano kaip mokytojo darbas taip pat būna duobėtas, kartais, atrodo, emociškai sunkiai išgyvenamas. Bet kartu ir teikiantis didžiulį prasmės jausmą, kuris mane, panašu, labiausiai mokytojo darbe ir žavi.

 

Dėkoju už nuoširdų pokalbį ir linkiu, kad visada pakaktų laiko sumanymams įgyvendinti.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Asta

    Nuostabu, kai į mokyklas ateina tokie žavūs entuziastai, savo dalyko žinovai, tik gaila, kad jų vienetai. Žaviuosi jumis, jūsų paprastumu ir jau įsivaizduoju su kokia energija mokiniai klauso jūsų dėstomo dalyko. Aš pati perskaičiau, gavau energijos ir dar visą tą laiką šypsausi..