Mokytoja, kurios gyvenimo variklis – kūrybiškumas

Dovilė Šileikytė

Aurelija Macijauskienė – inovatyviausia pradinio ugdymo mokytoja, dirba Klaipėdos licėjuje, dėstytojauja Klaipėdos universitete, yra metodinių leidinių autorė, aktyvi alfa kartos vaikų mokymo(si) ypatumų tyrėja. Patirtimi ir atradimais pedagogė aktyviai dalijasi mokymuose, tinklaraštyje ir socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Ši mokytoja klasėje su vaikais augina sraigę, mokinius vadina mylimukais, prieš šventes išrašė tris tušinukus, rašydama mokiniams laiškus, o prieš išleisdama būsimus antrokus vasaros atostogų, kiekvienam padovanojo po pačios išpieštą akmenuką su nameliu: „Kiekvienam pagal tai, kokias spalvas pamėgęs, kokiomis savybėmis pasižymi, kokių ambicijų turi, kokią pažangą padarė… Kadangi visi vaikai labai skirtingi, durelės taip pat nevienodos. Už kiekvienų jų laukia skirtinga lemtis“. Perskaičiusi šį mokytojos įrašą, kuris mane sužavėjo nuoširdumu, kūrybiškumu ir, neslėpsiu, beveik sugraudino, pamačiusi akmenukų nuotraukas, nekantravau su ja susipažinti geriau – kviečiu ir jus.

Kokie jausmai užplūdo sužinojus, kad tapote inovatyviausia pradinių klasių mokytoja?

Pirmą kartą dalyvauti konkurse paskatino mokinių tėvai. Tuokart pildydama anketą supratau, kad tai puikus būdas reflektuoti savo pastarųjų metų pedagoginę veiklą, susitelkti į tai, kas jau nuveikta ir permąstyti, kokių dar šaunių idėjų būtų galima įgyvendinti. Ši patirtis, profesine prasme, man tikrai labai reikšminga, todėl ir šį kartą naudojuosi proga įsivertinti nuveiktus darbus. Nors apibūdinti savo veiklą ir jos pobūdį raštu ar interviu metu nebuvo sudėtinga (sakyčiau, net smagu), nusakyti jausmą, kuris užplūdo tapus inovatyviausia pradinių klasių mokytoja tikrai sunku. Tą akimirką jaučiau begalinį dėkingumą… Savo šeimai, artimiesiems, draugams, esamiems, buvusiems bei būsimiems mokiniams ir jų artimiesiems, kolegoms… Atrodė, kad kiekvieno jų savitas indėlis ir vedė mane link tos nepakartojamos akimirkos. Neapsakoma laimė ir pilnatvė.

 

Vieni iš atrankos kriterijų pedagogams Inovatyviausių mokytojų apdovanojimuose yra veiksmingų ir / ar naujų ugdymo metodų, technologijų naudojimas. Kokias naujoves taikote jūs? 

Nuo mažens vaikus pratinu naudoti įvairias priemones bei veiklos strategijas, kurios padėtų ateityje. Vaikai nuo pirmos klasės mokosi rengti projektus, veikti bendradarbiaudami, argumentuotai dalyvauti diskusijose, atlikti įvairius bandymus, eksperimentus bei kelti hipotezes… Daug dėmesio teikiame natūralios gamtos tyrinėjimui, mokymuisi patiriant. Ypač didelę reikšmę teikiu kūrybiškumo ugdymui(si). Vaikai nuo mažų dienų mokosi išreikšti save netradicinėmis meninės raiškos priemonėmis, svarbią vietą mūsų klasėje užima ir technologinė kūryba (3D projektavimas, skaitmeniniai piešiniai, ankstyvasis programavimas, darbas programine įranga ir kt.). Ugdomas mokinių kritinis mąstymas, savarankiškumas bei individualumas, žinoma, labai stengiuosi, kad klasė funkcionuotų darniai ir draugiškai – kaip šeima arba stipri komanda.

Neretai kviečiame tėvus prisidėti praturtinti ugdymo(si) procesą (vesti mokslinių-tiriamųjų veiklų, supažindinti su savo profesija, drauge keliauti ir pan.). Kadangi taip pat dirbu Klaipėdos universitete, nuolat bendradarbiaujame su šia aukštojo mokslo įstaiga ir studentus bei dėstytojus kviečiu į atviras pamokas, o pedagoginių studijų studentai mūsų klasėje reguliariai atlieka pedagoginio darbo praktiką. Taip pat bendradarbiaujame su „Erasmus“ programos studentais iš užsienio. Paskutinė mūsų patirtis – ilgalaikis projektas su studentais iš Ispanijos. Jie mūsų klasėje ne tik sėmėsi gerosios patirties organizuojant šiuolaikiškas gamtamokslinio ugdymo(si) pamokas, bet ir vedė kūrybiškas veiklas savarankiškai, dalijosi turimomis žiniomis bei idėjomis.

Kartais atrodo, kad mūsų pamokos nė iš tolo neprimena tradicinių… Pirmiausia dėl to, kad su dabartine klase jau antrus metus nenaudojame pratybų sąsiuvinių, popierinių vadovėlių. Kad pavyktų tai padaryti, tenka daug užduočių ruošti pačiai, semtis idėjų internete, vienu metu naudojau net kelis elektroninius vadovėlius, kitas skaitmenines mokymo(si) priemones. Tokiu būdu galima veiksmingiau pasiruošti kiekvienai pamokai, įvertinti klasės ar konkretaus mokinio lygį, individualizuoti bei diferencijuoti darbą. Vaikai labai daug rašo į paprastus sąsiuvinius, skaito balsu, kuria įvairaus pobūdžio tekstus, istorijas ir net uždavinius… Kadangi mokykloje nėra formalaus skambučio, kiekvieną pamoką galime paversti natūralia ir neįrėminama patirtimi, kuri kievieną kartą leidžia patirti naujų bei įdomių dalykų. Jei pastebiu, kad vaikai pavargę, keičiame veiklos pobūdį, išeiname į lauką… O jei itin aktyvūs, smalsūs – užsiima kūryba, projektine veikla, bandymais ir eksperimentais. Prieš atsiskaitymus medituojame klausydamiesi muzikos, pratinamės susikaupti ir nurimti atlikdami įvairių pratimų. Aišku, šiuo metu, dirbant nuotoliniu būdu, daugelį minėtų veiklų įgyvendinti sunkiau, bet stengiuosi, kad net ir iš virtualių pamokų nedingtų žaidimai, darbo grupėmis užduotys, kūrybos ir nuoširdaus bendravimo džiaugsmas.

 

Esate aktyvi alfa kartos vaikų mokymo(si) ypatumų tyrėja. Kokie tie ypatumai, ką turėtų žinoti mokytojai ir tėvai?

Turiu pasakyti, kad supratimas apie alfa kartos vaikų ugdymo(si) proceso išskirtinumą aplankė pačiai tapus mama. Pirmai dukrai dar nepradėjus vaikščioti, tapo aišku, kad pasaulį ji suvokia ir vertina savaip, mokosi savaip, žodžiu, kitaip nei tai dariau aš būdama jos amžiaus. Natūraliai prasidėjo informacijos paieška, dalyvavimas įvairiuose mokymuose ir projektuose, moksliniai tyrimai. Apie alfa kartą galiu pasakoti ilgai – tiek praktiniu, tiek teoriniu aspektais. Tačiau pabandysiu susisteminti, mano nuomone, svarbiausius momentus, į kuriuos turėtų atsižvelgti visi alfa kartos vaiko aplinkos suaugusieji:

  1. Alfa kartos vaikai, lyginant su ankstesnių kartų atstovais, turi daugiau ir įvairesnių gebėjimų, greičiau mokosi, nebijo eksperimentuoti, klysti. Tačiau šie vaikai susiduria ir su daugiau iššūkių. Technologijos šiems vaikams leidžia labai greitai tobulėti, bet gali tapti asmeninių problemų priežastimi (bendravimo sunkumai, dėmesio sutrikimai, pervargimas ir kt.).
  2. Kai yra šitiek lengvai prieinamų informacijos šaltinių, alfoms žinių kaupimas tampa ne toks svarbus – būtina mokyti juos tais šaltiniais naudotis. Šių vaikų ugdymas iš pedagogo reikalauja nuolatinio tobulėjimo ir naujų ugdymo(si) metodų bei priemonių paieškos ir taikymo.
  3. Nuo mažens alfa kartos vaikus natūraliai supa pažangą skatinanti aplinka, išmanieji įrenginiai, „augantys“ žaislai, naujovės įvairiose srityse. Šie vaikai dirbs darbus, kurie šiandien dar net neegzistuoja, kitaip žiūrės į šeimą, karjerą, mokymąsi.
  4. Svarbu ir tai, jog alfoms būtina informaciją gauti iškart. Labiau, nei bet kuri ankstesnė karta, alfa vaikai trokšta, kad į jų klausimus būtų atsakyta nedelsiant.
  5. Alfa kartos vaikai vienu metu gali atlikti kelis darbus, tačiau ilgiau susitelkti ties viena veikla jiems gerokai sunkiau.
  6. Tai prasmės ieškotojai. Jiems itin svarbu tyrinėti, išmėginti, atrasti, bet savarankiškai. Suaugusieji reikalingi labiau kaip pagalbininkai, o ne nurodinėtojai, todėl ugdant būtinas abipusis bendradarbiavimas, pagarba.
  7. Alfos yra kur kas mažiau priklausomi nuo formalių taisyklių. Jiems svarbu būti ne sistemoje, o „sraute“. Alfa kartos vaikai linkę laikytis savidisciplinos, o ne būti kontroliuojami išoriškai.
  8. Pabaigoje noriu akcentuoti, kad alfa kartos vaikai labai vertina tarpasmeninius ryšius su bendraamžiais. Siekiant įtraukti juos į veiklą, būtina skatinti bendravimą ir bendradarbiavimą su kitais vaikais.

 

Tęsiant klausimą, žinau, kad esate pedagogų kvalifikacijos tobulinimo programos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams, pradinių klasių mokytojams, neformaliojo švietimo pedagogams, pagalbos vaikui specialistams, įvairių ugdymo programų studentams „Alfa kartos vaikai: galimybės ir iššūkiai“ organizatorė ir lektorė, tinklaraščio „Mokytoja Aurelija MC“ autorė. Kaip kilo idėja dalytis žiniomis ir patirtimi su kolegomis.

Šį klausimą išgirstu gana dažnai ir visada viduje šypteliu. Nes atsakymas labai paprastas – norėjau ir noriu parodyti kolegoms, visuomenei ir, svarbiausia, vaikams, kad „dalyba yra geriausia daugyba“. Tinklaraštį pradėjau rašyti, neatlygintinai skleisdama gerąją pedagoginę patirtį, vos pradėjusi darbą su pirmąja mokinių laida. Tuokart mano mentorė Vida su manimi nuoširdžiai viskuo dalijosi, asmeniniu pavyzdžiu rodė, koks turėtų būti tikrai šaunus Mokytojas. Tuo metu, prieš maždaug šešerius metus, nutariau pasekti jos pavyzdžiu ir ėmiau dalytis idėjomis. Tik internete. Su visais, kas norėjo. Tinklaraštis ir puslapis socialiniame tinkle sulaukė didelio dėmesio ir palaikymo. Motyvacija nuolat augo… Galiausiai, visus šiuos metus stebiu fenomeną, kad dalijimosi kultūra pedagogų bendruomenėje tampa vis tvirtesnė. Labai tuo džiaugiuosi!

Na o mokymų mintis kilo labai spontaniškai – norėjosi pasidalyti ne tik įrašais ar idėjomis virtualioje aplinkoje, bet ir suburti pozityviai nusiteikusius kolegas į savitą idėjų, metodų ir patirties sklaidos šventę. Esu nenusakomai dėkinga visiems, kad pasitiki, nes tik pasitikėjimas yra puikiausia motyvacija ir įkvėpimo šaltinis, o projektai pavyksta iki šiol.

 

Papasakokite apie klasės iniciatyvą „Skaityti verta“.

Idėja paprasta – skaitydami knygas vaikai rinko taškus ir keitė juos į tam tikrus prizus. Kartu su mokiniais paruošėme iniciatyvos stendą, rinkome įvairius juokelius bei įdomias mintis apie knygas ir skaitymą. Skaitymo iniciatyvos metu taškai buvo fiksuojami taip: 1 taškas = 1 perskaitytas puslapis (mokiniai rinko tai įrodančius spalvingus kuponus). Bet su tam tikromis sąlygomis (mokiniai tuo metu buvo ketvirtokai): jei knygoje gausu iliustracijų ir didelės raidės, taškų skaičius dalijamas pusiau; jei knyga parašyta smulkiomis raidėmis, o iliustracijų mažai, ar jų visiškai nėra, taškai dvigubinami. Tokiu būdu norėjosi sudaryti sąlygas įvairių interesų bei gebėjimų mokiniams rinkti taškus, skatinti juos rinktis vertingesnę literatūrą. Prizai buvo tokie: 100 taškų – diena be namų darbų; 500 taškų – „pasimatymas“ su mokytoja; 1 000 taškų – bilietas į kelionę mokslo metų pabaigoje. Tiesa, labai svarbu tai, kad asmeninių taškų kitam klasės draugui perleisti nevalia. Kiekvienas kuponas buvo vardinis. Tie bičiuliai, kuriems nepavyko „sutaupyti“ kelionei (kai kam trūko labai nedaug), terminui artėjant atliko papildomų skaitymo užduočių.

Džiaugiuosi, kad buvo mokinių, kurie ne tik „sutaupė“ reikiamą kiekį taškų kelionei, bet ir sugebėjo sukaupti papildomų taškų „pasimatymui“ su mokytoja. Susitikę, su kiekvienu iš jų tarėmės, ką būtų įdomu nuveikti. Man teko ir boulingą žaisti, ir mėgautis saule pajūryje, ir aplankyti ledainę, ir biliardą pažaisti… Puiki patirtis! Visos šios iniciatyvos metu jaučiau vaikų užsidegimą, jie išliko pozityvūs ir motyvuoti visą laikotarpį.

 

Kas jus įkvepia? Ar visas įdomias pamokų, iniciatyvų idėjas sukuriate pati ar ieškote jų internete, knygose, seminaruose?

Dar studijų laikais draugės juokaudavo, kad man užtenka pasakyti temą ar raktinį žodį ir jos jau mato, kad mano galvoje pradeda kažkas „suktis“. Nuo vaikystės kūrybiškumas yra mano gyvenimo variklis. Net kai nebuvo interneto, kai dar nebuvo socialinių tinklų ir galimybės pasisemti idėjų ten, gyvenau nuolat kurdama. Renginiai, šventės, žaidimai, meno darbai, dekoracijos, kulinarija, knygos – ko tik nesu išbandžiusi… Todėl ir šiandien dauguma idėjų tiesiog gimsta galvoje. Netikėtai. O ir situacijos – pačios įvairiausios – įkvepia šeima (ypač mano mergaitės), įkvepia mokiniai, gamta, filmai, kolegos… Žinoma, tikrai randu gerų dalykų ir internete, pedagoginę veiklą organizuoju remdamasi moksline literatūra… Tačiau daugumą tokių idėjų stengiuosi pritaikyti sau, jas tobulinti, suteikti naujų spalvų. Kitaip tiesiog negalėčiau.

 

Jei gerai žinau, šiemet mokote antrokus, kaip pernai pavasarį pirmokams (turintiems mažiausiai skaitmeninių, savarankiškumo ir kitokių įgūdžių) sekėsi mokytis, o jums – dirbti nuotoliniu būdu?

Neslėpsiu, buvo tikrai nelengva. Pirmiausia dėl to, kad atsiradus, tikrąja to žodžio prasme, ekstremalioms darbo sąlygoms, sunku suderinti šeimą ir visas veiklas, kuriomis užsiimu, po vienu stogu. Mažiausiai dukrai dar nė dvejų nebuvo, nuolat pagelbėti reikėjo vyresnėlei, o dar namų buitis… Todėl naktimis kurdavau vaizdo pamokas, sąveikiąsias užduotis ir priemones savo pirmokams, įrašinėjau vaizdo paskaitas studentams…

Esu dėkinga, kad tada mano mokiniams labai padėjo jų artimieji, tad šie greitai perprato technologijas. Užtikrintai bendradarbiavome ir su kolegomis, padėjome vieni kitiems rengiant planus, ruošiant atsiskaitymus, dalijomės idėjomis. Šią praktiką taikome iki šiol. Žinoma, ilgainiui įsidirbome tiek su mokiniais, tiek su studentais, sudėliojome griežtus laiko ir pareigų paskirstymo grafikus namie. Šiandien, prisiminus tą laikotarpį, užplūsta įvairūs jausmai, bet tikrai labai džiaugiuosi, kad bendrystės ir savitarpio pagalbos dėka mums visiems pavyko.

 

Kaip vertinate siūlymą ankstinti ugdymą ir leisti penkerių metų vaikus į priešmokyklinę grupę, o šešiamečius į pirmą klasę?

Idėja man labai patinka. Užsienyje tai normali praktika – vaikai mokytis pradeda anksčiau, nes jie tikrai tai gali. Tačiau, mano nuomone, neužtenka tiesiog paankstinti priešmokyklinį ar mokyklinį amžių. Svarbiausia – ugdymo programas, ugdymo(si) aplinką pritaikyti pagal ženkliai jaunesnio amžiaus vaikų mokymo(si) ir raidos ypatumus. Turi būti skiriamas ypatingas dėmesys ir, žinoma, finansiniai ištekliai ugdymo įstaigų infrastruktūrai pertvarkyti, kokybiškam pedagogų rengimui / perkvalifikavimui organizuoti, bendrųjų programų tobulinimui. Tik tokiu būdu pavyktų efektyviai įgyvendinti minėtus pokyčius.

 

Ar matote pokytį įvedus privalomą priešmokyklinį ugdymą?

Kol kas sunku vertinti. Turbūt, kaip ir dauguma, tikiuosi geriausio. Aišku, pokyčiai ne iš karto bus matyti. Didžiausią teigiamą poveikį matau tiems mažyliams, kurie auga socialinės rizikos šeimose – atsiradus privalomam priešmokykliniam ugdymui, atsirastų sąlygos spartesnei jų socializacijai, būtų lengviau palaikyti ryšį su šeimomis, suteikti reikiamą pedagoginę ir psichologinę pagalbą. Be to, manau, kad, įvedus privalomą priešmokyklinį ugdymą, į mokyklą vaikai žengtų kur kas tvirčiau pasiruošę akademine prasme, susipažinę su tam tikromis elgesio bei bendravimo normomis, psichologiškai brandesni. Tikiu, kad ilgainiui tai turėtų teigiamo poveikio visai švietimo sistemai apskritai.

 

Ką manote apie namų darbų skyrimą pradinukams?

Manau, kad jaunesniajame mokykliniame amžiuje dauguma namų darbų užduočių nėra veiksmingos. Šią nuomonę padėjo suformuoti nuolatinė mokslinės literatūros šaltinių analizė, įžvalgos, atsiradusios auginant savo vaikus, bei, žinoma, pedagoginis darbas. Yra kelios ryškios mintys, kuriomis norėčiau pasidalinti:

  1. Namų darbai neretai sutrumpina kokybišką ir produktyvų šeimos laiką namie. Sudėtingos ir, dažnai, netikslingos namų darbų užduotys į namus „parneša“ sumaišties, pakyla streso lygis, įtampa… Po darbo dienos pavargę žmonės netenka brangaus laiko, kurį galėtų skirti laisvalaikiui drauge: bendravimui, poilsiui, patirtims bei įspūdžiams kurti.
  2. Didžioji dalis namų darbų užduočių neskatina siekti tikrojo išmokimo, o yra paremtos mechaniniu darbu (tarkime, užpildyti pratybų sąsiuvinio puslapį). Tai nėra tie gebėjimai, kurie mažiesiems bus reikalingi ateityje. Mažiems vaikams turi būti sudarytos sąlygos tyrinėti, eksperimentuoti, nevaržomai kurti ir jausti ne nuolatinius suvaržymus, o pasitenkinimą mokymosi procesu.
  3. Deja, bet net namuose teko susidurti su tuo, kad nesaikingai ir neatsižvelgiant į vaiką skiriamos namų darbų užduotys paskatino vaiko apatiją mokyklai, sukėlė nerimo ir kitų problemų, kurias bandome įveikti iki šiol. Manau, svarbu sudaryti sąlygas mažiesiems patirti kuo geresnių emocijų, o ne apkrauti abejotino edukacinio poveikio darbu namuose.

Siekiant, kad pradinukų fizinė ir emocinė sveikata būtų kuo geresnė, tikrai galima rasti ne vieną išeitį namų darbų klausimu:

  • Organizuoti pamokas taip, kad vaikai jų metu išmoktų VISĄ mokomąjį turinį. Jei nepavyksta, atsisakyti dirbtinio „programos vijimosi“, išplėsti tą pamoką į kelias, ar net visą jų ciklą.
  • Sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui mokykloje mokytis savu tempu ir, kiek tai įmanoma – atsisakyti konkurencijos didinimo dėl užduoties atlikimo kokybės ar greičio.
  • Kuo dažniau sudaryti sąlygas vaikams patiems pasirinkti užduotis, kurias norėtų atlikti, eilėraščius ar dainas, kurių norėtų mokytis.
  • Daugiau dėmesio skirti toms namų užduotims, kurios yra ilgalaikės, skatina pasaulį pažinti plačiau, domėtis (bandymai, eksperimentai, išvykos su šeima, foto „medžioklė“ ir t. t.) arba pačiam sukurti tam tikro pobūdžio turinį (pristatymą, pasakojimą, eilėraštį, sukonstruoti modelį ir pan.), kurios sudaro sąlygas tobulėti ir už mokyklos ribų (raiškusis skaitymas, tyrimai, projektinė veikla, rašysenos tobulinimo pratimai ir kt.).
  • Diferencijuoti ir net individualizuoti užduotis pamokose, kad kiekvienas sėkmę pasiektų pagal SAVO gebėjimus, nuolat būtų motyvuotas siekti pažangos.

Atrodo, reikia tiek nedaug, kad iš esmės tobulintume pradinių klasių ugdymo(si) procesą. Bet reikia keisti požiūrį. Ir tai daryti svarbu kiekvienam vaiko aplinkoje esančiam suaugusiajam.

 

Kokių savybių reikia norint būti geru mokytoju?

Drįstu teigti, kad geram pedagogui svarbiausia ne bendrosios programos, ne pažangos į(si)vertinimas ir net ne pamokos turinys… Geras Mokytojas – tai, visų pirma, savo darbą ir vaikus mylintis, drąsus žmogus. Sakau taip ne be reikalo.  Man atrodo, kad šios savybės, atsižvelgiant į šių dienų kontekstą, ypač svarbios. Juk geras Mokytojas – tai kartu ir mokinys. Tai žmogus, kuris yra kūrybiškas, kuris nebijo rizikuoti, atrasti, nebijo mąstyti ir veikti kitaip, kuris yra nuolatiniame tobulėjimo ir paieškų kelyje… Pasaulis nestovi vietoje. Mokytojas taip pat neturėtų. Todėl geras mokytojas stengiasi veikti tarsi ištrūkdamas iš sisteminio mokymo ribų. Veikti taip, kad džiugintų ir įtrauktų vaikus į ugdymo(si) procesą, kad sudomintų ir motyvuotų, kad padėtų ugdytiniams atrasti stiprybes, įveikti problemas. Geras Mokytojas stengiasi, kad visi ugdymo(si) proceso dalyviai galėtų džiaugtis atviru ir nuoširdžiu bendravimu ir bendradarbiavimu, kad jo pozityvus veiklos ir asmenybės pavyzdys įkvėptų ne tik klasės kontekste, bet ir bendruomenę už klasės ribų.

 

Dėkoju už malonų pokalbį ir įkvėpimą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.