„Mokytoja apie viską pasakoja įdomiai“

„Mokytoja leidžia eiti per pertraukas į lauką. Čia mes žaidžiame su ja žaidimus arba tyrinėjame augaliukus, ieškome vabaliukų, o mokytoja apie juos pasakoja“ (Paulius, 1a klasė), „Linksma, nes pripasakoja juokų, kaip jos šuniukas Liusinda gaudo varnas. Mokytoja visada būna linksma, o jei liūdi, tai neilgai“ (Ignas, 5a klasė), – taip apie savo pradinių klasių mokytoją pasakoja buvę ir dabartiniai mokiniai. Danguolė SAVIČIENĖ – Visagino „Verdenės“ gimnazijos pradinio ugdymo mokytoja ekspertė. Ši pedagogė itin daug dėmesio skiria gamtamoksliam, gamtosauginiam ir eksperimentiniam ugdymui, yra metodinių priemonių, pratybų sąsiuvinių autorė, aktyviai dalijasi patirtimi. Už tai jai buvo įteikta Metų mokytojo (2017) premija. „Švietimo naujienos“ kalbina pedagogę ir bando išsiaiškinti, kur slypi jos sėkmės receptas.

 

Papasakokite apie savo pedagoginio darbo patirtį. Kodėl ir kaip nusprendėte, kad tapsite mokytoja?

Mano pedagoginiai gebėjimai, ko gero, buvo pastebėti jau vaikų darželyje. Prisimenu, kad auklėtojos buvo skubiai pakviestos į pasitarimą, o mane nuvedė į mažesniųjų grupę ir paprašė: „Prižiūrėk vaikus, kol sugrįšiu.“ Vaiką paliko vaikų saugoti… Saugojau, kiek prisimenu, gana sėkmingai. Paskui pavyko tėvų išprašyti, kad nupirktų man sesę… Tarp mūsų su sese devynerių metų skirtumas. Ją irgi padėdavau tėvams prižiūrėti. Mokykloje mokytojai siūlė rinktis pedagogo darbą. Taip, savo mokytojų paraginta, ir įstojau į Vilniaus (Tautų draugystės ordino valstybinį) pedagoginį institutą (taip tada vadinosi Lietuvos edukologijos universitetas).

 

Rudenį dalyvavote inovatyviausių mokytojų rinkimuose, patekote tarp 3 geriausių pradinio ugdymo mokytojų. Kokias naujoves taikote ugdymo procese? Kaip skatinate mokinį tapti aktyviu pamokos dalyviu, ne tik klausytoju?

Gamtamokslis ugdymas, tiriamoji veikla visapusiškai ugdo vaiką, skatina kritinį mąstymą. Šias savybes vaikas perkelia ir į kitas gyvenimo sritis.

Šių dienų mokinys – tai tikras skaitmeninis žmogus, kuriam mobilusis telefonas ir kompiuteris yra neatsiejama gyvenimo dalis. Esu tos nuomonės, kad mokymo procese reikia taikyti įvairius mokymosi metodus, neaplenkiant ir išmaniųjų telefonų panaudojimo. Tokiu būdu jie tampa galimybe mokyti ir perduoti žinias mokiniams suprantama kalba. Per mano pamokas mokinio telefonas guli ant suolo, nes labai dažnai jo prireikia ieškant informacijos, norint išversti tą tikrą žodį ir pan.

Pamokose taikau įvairius metodus. Jų kombinacija padeda sudominti mokinį, padaryti jį aktyvų. Daug ruošiuosi pamokoms, apgalvoju žingsnius ir… pavyksta.

Norėdamas pasiekti užsibrėžtus pamokos (projekto, tiriamojo darbo) tikslus ir uždavinius negali išsiversti be tėvų pagalbos, jų kompetencijų tam tikroje srityje, pavyzdžiui: pagal vieno iš projektų eigą turėjome sužinoti, ar mūsų miške augantys grybai yra radioaktyvūs, kaip nustatomas grybų radioaktyvumas – tėvai tarėsi dėl apsilankymo laboratorijoje; kai tyrinėjome dykumų rožės savybes, mokinio mama darė šukuosenas reklaminei pauzei filmuoti; girininkas moko žieduoti, pažinti paukščius… Be to, tėvai – pagrindiniai rėmėjai vežant vaikus į gamtamoksles konferencijas, parūpinant tyrimams reikalingas priemones ir pan.

 

„Mokytoja įdomiai pasakoja apie gyvūnus… Ir apie viską įdomiai pasakoja. Pati augina gigantiškus šnypščiančiuosius tarakonus ir jų nebijo!“ (Sonata, 1a klasė)

 

 

„Mano mokytoja mėgsta kepti pyragus. Išsikepa pyragą ir sako, kad suvalgys vieną gabaliuką, o suvalgo devynis!“ (Kamilė, 1a klasė)

 

Jūsų vadovaujama ketvirtokų komanda už darbą „Jautriojo musėkauto (lot. Dionaea muscipula) maisto raciono tyrimas“ STEAM mokslų konkurse „Mūsų eksperimentas“ laimėjo trečiąją vietą. Ar dažnai su mokiniais užsiimate tokiais ar panašiais tyrimais, kaip juos sudominate?

Man pačiai labai įdomu atlikti įvairius tyrimus, laukti rezultato, stebėti vaikų reakcijas. Mokyti juos stebėti, gilintis, domėtis. Tik pradžia sunki, o paskui ir patys vaikai pateikia tokių pasiūlymų, kad tik spėk suktis ir planuoti laiką. Be to, visada jaučiu stiprų palaikymą iš tėvų pusės.

Jei kalbame apie šį atvejį, tai buvo vaikų pasiūlymas. Rimas atnešė į klasę musėkautą ir pareiškė: „Dabar jį auginsime klasėje. Gerai?“ Tokia ir buvo pradžia… Paprastai auginti nesinorėjo, tad sugalvojau atlikti tyrimą, o vaikai tam pritarė.

Vos spėjame užbaigti vieną tyrimą, vaikai klausia, ką veiksime toliau? Vėl atsiranda planas… Kartais vienu metu atliekame ir kelis tyrimus… Kai pačiai įdomu, sudominti kitą žmogų nėra sudėtinga: juk tyrimai apčiuopiami, matomi, todėl traukia mokinio smalsumą.

Kartu su vaikais apie atliktus tyrimus kuriame mokomuosius filmukus. Juos galite pamatyti čia www.youtube.com/channel/UCA2AI-UNKahp0P3IZHoDGGQ.

 

Esate lietuvių kalbos pratybų sąsiuvinio „Mokausi skaityti ir rašyti“ autorė. Šis leidinys skiriamas specialiųjų poreikių mokiniams, turintiems ir judėjimo negalią. Kuo išsiskiria tokių vaikų ugdymas, ar turite darbo su jais patirties? Ir kaip vertinate siūlymus atsisakyti specialiųjų mokyklų?

Daug kantrybės, didelės specialistų komandos reikalauja neįgalių vaikų integracija į bendrojo lavinimo klases (mokytoja „Švietimo naujienoms“ atsiuntė straipsnį šia tema, jis paskelbtas skyrelyje „Įtraukusis ugdymas“).

Visiškai atsisakyti specialiųjų mokyklų, pavyzdžiui, silpnaregiams ar kurtiesiems, autistams su stipriai išreikštu sindromu, būtų netikslinga. Juk jose yra tam tikra pritaikyta įranga, vyksta gydomosios mankštos, sutelkta specialistų komanda.

 

Kas mokytojo darbe jums atrodo sudėtingiausia ir kas labiausiai džiugina?

Sudėtingiausia – žmonių santykiai.

Džiugina tai, kai mokinio šeimos ir mokyklos ugdomos vertybės sutampa.

Ką reikėtų keisti, norint, kad mokykla būtų šiuolaikiškesnė, patiktų mokiniui?

Manau, kad mokyklose trūksta mokytojų vyrų. Nors jau apylygis skaičius būtų… Ypač mokiniams patinka, kai užsiėmimus veda jauni žmonės arba savo srities specialistai, pavyzdžiui, apie kamanes pasakoja ir į praktines veiklas įtraukia biologas, apie paukščius – girininkas, apie saugų eismą –policininkas. Tokios pamokėlės vyksta ir dabar, bet jos pavienės ir retos.

 

Kaip manote, kas padėtų į mokyklas pritraukti daugiau jaunų pedagogų?

Kai mokykla bus saugi (ir mokiniui, ir mokytojui), jauki ir be įtampos, ateis jaunų specialistų.

 

Kaip vertinate siūlymą ankstinti ugdymą ir leisti 5 metų vaikus į priešmokyklinę grupę, o šešiamečius į pirmą klasę?

Manau, kad turi būti diferencijuojama: pagalbos specialistai turėtų pareikšti savo nuomonę, duoti sutikimą, kad vaiko gebėjimai atitinka amžių, svarbu, jog nebūtų skaudžių nusivylimų. Tikrai ne visi šešiamečiai pajėgs įveikti mokymosi programas.

 

Daug metų mokote vaikus. Gal kažko išmokstate ir iš jų? Ko jie Jus moko?

Iš mokinių mokausi nuolat: sužinau visas žaidimų pasaulio naujienas, lėlių madas, pasikonsultuoju, kokias dovanas dabar aktualu dovanoti vaikams gimtadienio proga.

Kartais vaikai man pateikia ir gyvenimo pamokų. Sykį pirmoje klasėje per lietuvių kalbos pamoką analizavome diktanto rezultatus. Viena mergaitė apsiašarojo, kad gavo menką įvertinimą. Pradėjau pamokslauti: „Neklausei mano patarimų: nepakartojai rašybos taisyklių, neatidžiai pasitikrinai, todėl gavai tokį įvertinimą…“ Tik žiūriu – iš paskutinio suolo prieina prie jos klasės draugas Deividas ir sako: „Na, pažiūrėk, juk tu tik čia… ir čia… suklydai. Tau labai nedaug trūko, kad pavyktų. Pamatysi, pasistengsi ir tau tikrai pavyks kitą kartą…“ Stebėjau tą situaciją iš šalies ir supratau: tai juk aš turėjau stovėti Deivido vietoje ir taip kalbėti! Pirmokėlis man davė pamoką, kurią išmokau. Jis jau seniai studijas baigęs jaunuolis, o aš dar vis jį prisimenu ir esu dėkinga.

„Mokytojos pačios nesutvarkytas stalas, o mums tai liepia susitvarkyti suolus…“ (Jegoras, 1a klasė)

 

 

„Man labai patinka, kai mokytoja atsineša į mokyklą paslaptingą daiktą, paslepia jį po dėžės dangčiu ir liepia mums atspėti, kas ten yra!“ (Miglė, 1a klasė)

 

Koks įvykis, pamoka per visus Jūsų mokytojavimo metus įsiminė ryškiausiai?

Praėjusių metų pavasarį sulaukiau netikėto skambučio: „Mokytoja, ar dar dirbate ir gyvenate Visagine? Čia Andrius iš 1e. Ar atsimenate mane? Aš dabar Lietuvoje. Noriu su jumis susitikti.“ Andrius emigravo su tėvais gavęs žaliąją kortą. Gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kartais aplanko senelius Lietuvoje. „Mokytoja, buvote svarbi mano gyvenime, malonu su jumis vėl kalbėtis…“ Andrius – iš pirmosios mano laidos. Dabar jau jis subrendęs jaunuolis, kuriam rūpėjo aplankyti mokytoją. Tokiomis akimirkomis aš suprantu, kad joks eksperimentas ar bandymas, atliktas kartu su mokiniais, neatstos šilto ir nuoširdaus bendravimo.

 

Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikį mėgstu praleisti su draugėmis. Ypač patinka, cituoju savo mokinius: „Šiandien būrelyje bus kulinarija.“ Taip ir man „kulinarijos būrelis“ patinka – su drauge išbandome naujus receptus, taip pamaloniname šeimos narius. Patinka „draugauti“ su šuniuku, kurį man gimtadienio proga padovanojo sūnus. Liusinda (mano šuniukas) – svarbi mano mokinių gyvenime. Tai ji „domisi“, kaip vaikai dailiai rašo, tai ji „laukia“, kada mokiniai sukurs įdomių mįslių ar rašinėlių, tai ji „kviečia“ rašyti laiškus ar nutikimus, nes „mėgsta klausytis“ vaikų pasakojimų…

Dar mėgstu lankyti plaukimą. Mūsų mieste yra puikiausias baseinas. Jame lankausi jau dvidešimt metų.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad niekada nepritrūktų idėjų ir jėgų joms įgyvendinti.