Mokymasis už mokyklos ribų: galimybės, problemos, patirtis

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija švietimo bendruomenei ir plačiajai visuomenei pristatė naują intriguojančią diskusijų temą apie tai, kaip galėtų būti kuriamos ir stiprinamos jungtys tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo. Šiai temai buvo skirtas XIII edukacijos forumas „Edukologija Lietuvai – moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“.

Praktiką išlaikyti arčiau mokslo

 

Pristatydama naujausią forumo temą „Mokymasis už klasės ribų: ugdymą praturtinančios erdvės – kur slypi sėkmė?“ ir su ja susijusias problemas, laukiančias dalyvių siūlomų sprendimų, patarimo, gerosios patirties įvertinimo ir diskusijų, viena iš forumo vedėjų dokt. Irena Raudienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėja, pabrėžė, kad vienas pagrindinių keliamų ugdymo turinio atnaujinimo tikslų – sudaryti galimybes mokytis kitose erdvėse.

 

„Man nesinorėtų supriešinti mokymo klasėje, vadinamosios tradicinės aplinkos, su ta kitokia aplinka, nes mano giliu įsitikinimu tiek tradicinė pamoka, tiek tradicinės erdvės, tradicinė klasė gali būti tiek pat vertingos, naudingos, įdomios ir motyvuojančios mokinį. Kita vertus, ir veiklos kitose erdvėse gali būti niekur nevedančios. Pati vieta turbūt savaime nieko nereiškia, svarbiausias klausimas – o kas gi ten vyksta, klasėje ir kitose erdvėse? Man atrodytų, kad šiandieninė mūsų diskusija suksis apie tai, o kas gi turėtų vykti klasėje ar kitose erdvėse, kad mokymasis turėtų ugdomąją vertę, nebūtų savitikslis“, – sakė dokt. I. Raudienė.

 

Įžanginiame žodyje prieš dr. Natalijos Mažeikienės, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedros profesorės, pranešimą forumo vedėja išreiškė nuomonę, kad jis bus apie tai, kaip padaryti, kad ugdymasis kitose erdvėse būtų prasmingas, kad tai būtų vadinamasis mokymosi įvykis, kad jis vestų į mokymąsi.

„Tuo pačiu, manyčiau, šio forumo svarba yra ta, kad mokslininkai neturėtų leisti praktikams kažkur nudreifuoti, užsimiršti ir pamesti savo kryptį. Vis dėlto mes visada turėtume savo praktiką išlaikyti arčiau mokslo, sieti ją su tyrimais, matyti, kas veikia iš tikrųjų, ir tik tada išbandyti praktikoje. Kad tai nebūtų vėl kažkoks eilinis nepasisekęs eksperimentas. Manau, kad profesorės Natalijos pranešimas mums nuolat primins, vardan ko visa tai“, – teigė I. Raudienė.

Mokymasis už mokyklos ribų: teorija ir praktika

 

Pagrindinį forumo pranešimą „Kuriant jungtį tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo: naujas mokymosi vietos konceptualizavimas“ perskaičiusi prof. dr. Natalija Mažeikienė, EDUATOM projekto mokslinė vadovė, apibūdino jai tekusią sunkią užduotį suderinti du tikslus.

„Vienas jų – pristatyti tyrimą ir pakankamai ambicingą projektą, ambicingą pastangą aktualizuoti šios dienos tyrimus. Kita vertus, šis forumas skirtas švietimo klausimui ir specifinei tikslinei grupei – švietimo ekspertams, mokytojams praktikams. Tai yra dvi skirtingos perspektyvos, bet ir patys forumai skirti tam, kad jos būtų sujungtos. Todėl bandysiu pristatyti ir tyrimo, ir paties projekto aspektus, ir tuo pačiu – naują konceptą, kaip vieta yra naujai aiškinama moksle ir kokias tai galėtų turėti pasekmes švietimo praktikai. Kalbu kaip pagrindinė pranešėja, bet vis dėlto kartu su manimi yra visa projekto komanda, apie 15 tyrėjų. Projektas labai didelis, daug žmonių dirbo ir dirba prie jo, manau, yra svarbu pabrėžti, kad tai didžiulis komandinis darbas“, – forumo dalyviams sakė prelegentė.

mokytojų apklausa apie mokymąsi už mokyklos ribų

Profesorė N. Mažeikienė pridūrė savo pranešimu kviečianti padiskutuoti, kaip būtų galima sujungti formalųjį ir neformalųjį ugdymą, kaip pastatyti tiltus tarp šių dviejų realybių. Pasak pranešėjos, nutiesti juos įmanoma, jeigu mes savitai suprantame mokymosi vietą.

Forumo dalyviams pristatydama naują mokymosi vietos konceptualizavimą, prof. N. Mažeikienė apžvelgė edukacinio turizmo ir mokymosi už mokyklos ribų tendencijas, aptarė dvi skirtingas koncepcijas, atspindinčias abiejų tendencijų situaciją.

 

Įvertinusi edukacinio turizmo teikiamas galimybes ugdymo poreikiams tenkinti, pranešėja aptarė edukacines veiklas kaip atskiras šio verslo nišas, kalbėjo apie turizmo sektoriaus orientaciją į formaliojo ugdymo poreikius ir tikslines grupes, kurioms ugdymas yra prioritetas, aptarė ekskursijas, keliones, lankymąsi turizmo objektuose kaip formaliojo ugdymo dalį, svarstė, kaip turizmo sektoriaus atstovams reikėtų bendradarbiauti su mokyklų mokytojais ir švietimo ekspertais, susiejant formalųjį mokymąsi su turistiniais objektais, o juos – su pamokomis klasėje.

„Atominė edukacija“ iš arčiau

 

Vertindama šias galimybes iš mokyklos perspektyvos, profesorė N. Mažeikienė nurodė mokymosi už klasės ribų, kuriančio sąsajas tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo, svarbą. Tai, pasak jos, aktualizuoja formalųjį, neformalųjį ir savaiminį mokymąsi viešosiose erdvėse – muziejuose, bibliotekose, galerijose, paveldo objektuose, mokslo centruose, bendruomenės vietose, socialinėse ir kultūrinėse grupėse. Mokymuisi už klasės ribų gali būti pasitelkti ir kraštovaizdžiai, gamtinės, socialinės ir kultūrinės aplinkos, be to, artimiausia ar vietos kaimynystė, kurią galima pasiekti pėsčiomis arba vietiniu transportu. Taip pat – ekskursijos ir dienos išvykos naudojant transportą arba išvykos su nakvyne, kai reikalingas transportas, maitinimas ir apgyvendinimas.

Kalbėdama apie mokymosi už klasės ribų naudą, pranešėja pabrėžė, kad tai leidžia išspręsti įvairias problemas, tarp jų – mokinių fizinio aktyvumo stoką, įveikti nuobodulį ir atsiribojimą, kūrybiškumo ir bendrų žinių apie gamtą, paveldą ir bendruomenę trūkumą, psichinės sveikatos problemas, pagerinti nepalankias mokymosi sąlygas mokiniams iš pažeidžiamų grupių ir kt.

 

Apžvelgusi problemų ir galimybių, siejamų su mokymusi už mokyklos ribų, kontekstą, prof. N. Mažeikienė perėjo prie konkretaus pavyzdžio, kaip tyrėjai kartu su ekspertais, švietimo ir ugdymo specialistais, vietos bendruomene bandė sukurti sąsajas tarp formaliojo ir neformaliojo ugdymo lauko. Ji išsamiai pristatė jau daugiau nei 4 metus vykdomą „Ignalinos atominės elektrinės regiono branduolinio edukacinio turizmo plėtojimo didaktinės technologijos (EDUATOM)“ mokslinį projektą, kuriuo sprendžiamas mokslinis ir praktinis klausimas: kaip sujungti neformaliojo ugdymo aplinkas su formaliuoju ugdymu – bendrojo ugdymo mokyklos ugdymo turiniu.

Mokykla – ne pastatas

 

„Tiesą sakant, man dažnai kyla klausimas, kodėl mes priešiname formalųjį ir neformalųjį ugdymą. Dabar kalbame apie mokymąsi arba ugdymą už mokyklos ribų, profesorė Natalija puikiai atskleidė esmę – ar mes iš tikro turėtume kalbėti apie mokymąsi už mokyklos ribų, ar turime kalbėti apie kitokį mokymąsi pačios mokyklos ribose?“ – kalbėdama diskusijoje po pranešimo klausė dr. Nijolė Putrienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vedėja.

Ji atkreipė dėmesį, jog kartais susidaro įspūdis, kad mokyklą suprantame kaip pastatą. „Bet iš tikrųjų mokymasis – tą puikiai atskleidė profesorė, tą puikiai žino kiekvienas mokytojas – vyksta tikrai ne vien tik mokykloje, o kartais kaip tik mokykloje mokymasis nevyksta… Ar mes iš tikro turime tuos dalykus atskirti? Galbūt mes ministerijoje nubrėžiame tas ribas, atskyrę formalias ir neformalias veiklas? Bandau šiek tiek paprovokuoti savo kolegas daugiau padiskutuoti šia tema“, – sakė dr. N. Putrienė.

Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio prog-jos mokiniai mokosi traukinyje

Į diskusiją įsitraukęs Klaipėdos Vydūno gimnazijos direktorius dr. Arvydas Girdzijauskas pasidžiaugė pristatytomis gražiomis patirtimis ir vykdomais projektais. „Galiu pasakyti, kad mokyklos tikrai dalyvauja tokiose iniciatyvose. Dalyvauja noriai, mokytojai aktyviai įsitraukia ir į edukacinį turizmą, ir į mokymąsi netradicinėse erdvėse, labai tai mėgsta. Žinoma, ir mokinių motyvacija visai kitokia, ir akys jų kitokios, bet, žinoma, čia yra nemažai klausimų. Smagu, kad ir ugdymo planai, ir dokumentai skatina tokį dalyką – mokykla pati gali pasirinkti, kiek turi netradicinio ugdymo dienų, ir jas organizuoti savo nuožiūra. Mokytojai gali organizuoti ugdymą netradicinėse erdvėse. Ir tokia pasiūlos gausa, kaip rodo profesorės N. Mažeikienės projektas, labai padeda spręsti šituos klausimus, nes mokytojai ne visada pajėgūs patys sukurti tas programas. Tik, žinoma, labai svarbi ir informacijos sklaida, kad mokyklas pasiektų šitie dalykai“, – teigė dr. A. Girdzijauskas.

Rasti bendrą vardiklį

 

Jis sakė įžiūrintis ir kitą problemą, nes buvo paliesti tarsi du klausimai. „Vienas – formaliojo švietimo sklaida, išėjimas už mokyklos ribų. O neformalusis švietimas yra įvairiose organizacijose arba net ir pačioje mokykloje vykdomas ugdymas, kuris labai dažnai suprantamas tiesiog kaip laisvalaikio užsiėmimas. Dažnai ir iš labai gerbiamų mokyklų vadovų išgirstame tokių pasakymų – kada mes čia baigsime šokti bei dainuoti ir pradėsime mokytis? Šioje vietoje matyčiau labai probleminį mąstymo stereotipą, kad neformalusis švietimas skirtas ne ugdymui, o laisvalaikiui praleisti ir pramogai, o formalusis švietimas ruošia egzaminams, čia jau rimtas dalykas“, – svarstė Klaipėdos Vydūno gimnazijos vadovas.

 

Jo teigimu, matyt, pamirštamas vienas dar rimtesnis dalykas – kad ir viena, ir kita yra švietimas, kad tos veiklos visgi ruošia ne egzaminams, o gyvenimui. Pasak dr. A. Girdzijausko, visgi turėtume galvoti apie žmogaus ugdymą. Ir šiuo požiūriu esą būtų galima surasti bendrą vardiklį – žmogaus ugdymo kryptis, kurios galėtų suvienyti neformalųjį švietimą ir formalias veiklas, kurios vyksta mokykloje.

 

„Labai gerai, kad jau atsisakome tokių sąvokų, kaip vaikų užimtumas. Aš visada sakau, kad mes vaikų neužimame, neokupuojame nei jų, nei jų laisvalaikio, ta sąvoka iš švietimo turėtų išnykti. Mes neturime vaikų poilsio stovyklų, nes poilsio stovyklos, vaikų poilsis yra tėvų, šeimos reikalas. Mes vaiką ugdome. Ugdome įvairiausiais būdais. Todėl ir formalusis, ir neformalusis ugdymas yra vienodai svarbūs, ir mūsų teisės aktai siekia to paties tikslo“, – pabrėžė diskusijoje dalyvavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Mokymosi visą gyvenimą departamento Neformalaus švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Aušra Birietienė.

 

Jos teigimu, ne visada greitai pasikeičia mūsų inertiškas mąstymas, ne visada galime kažko pasiekti taip greitai, kaip to norime. „Kartais girdime, kad trūksta jungčių tarp formaliojo ir neformaliojo švietimo, kad neformalusis vaikų švietimas mažai tarnauja formaliajam. Na, niekas niekam netarnauja, matyt, ta mūsų retorika įspraudžia mus į negerą kampą ir turime išsisukinėti priekaištaudami, kad kažkas kažkaip negerai daro. Man kaip tik atrodo, kad šiuo metu tos formaliojo ir neformaliojo švietimo jungtys kaip niekada stiprios“, – tvirtino A. Birietienė.

Dokt. Genovaitė Kynė, geografijos mokytoja ekspertė, Lietuvos geografų draugijos prezidentė, savo pasisakyme pabrėžė esminį mokytojo vaidmenį diskutuojančiųjų aptarinėjamame kontekste. „Ugdymas kitose aplinkose remiasi mokinių smalsumu ir jų veikla, tačiau mokytojas visgi atlieka pagrindinį vaidmenį organizuodamas bei stebėdamas tas mokinių veiklas ir teikdamas grįžtamąjį ryšį. Tikrai mokytojas prieš išeidamas iš mokyklos turėtų apgalvoti, kokius klausimus kels, kokias užduotis mokiniams duos, kokių reikės priemonių, kokios situacijos ir objektai bus tyrinėjami, lankomi ar stebimi. Kokia bus atlikta analizė, kaip paskui bus pateikti prašymai, kokios išvados, kaip bus įgalintos technologijos. Kaip bus aptarta ta nauja informacija, kokios naujos žinios bus įgytos? Ir labai svarbu, kas su tuo bus daroma toliau. Ar mes tik išeiname, pasižiūrime ir viskas, ar toliau tęsime kažkokias veiklas“, – sakė G. Kynė.

Kalbame apie vertybinį lūžį

 

Baigiamąjį žodį forumo dalyviams tarusi Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. dr. Liudmila Rupšienė pabrėžė, kad moksliniai tyrimai visada suteikia pagrindą diskusijoms edukaciniuose forumuose. „Kalbame apie formalaus ir neformalaus švietimo jungtį. Be kita ko, noriu atkreipti jūsų dėmesį, kad neretai žodžių „ugdymas“ ir „švietimas“ reikšmė sutapatinama: vienais atvejais, kalbėdami apie tą patį, sakome „neformalus švietimas“, kitais atvejais lygiai tokiame pačiame kontekste sakome „neformalus ugdymas“. Tačiau kartais keliamas klausimas, kad ne visada neformalusis švietimas pasitarnauja ugdymo tikslais ir ne visada turi edukacinę vertę. Matyt, į tai mums reikėtų atkreipti dėmesį. Arvydas Girdzijauskas paminėjo požiūrį, kad formalus švietimas yra rimtas dalykas, o neformalus – tai tik vaikų laisvalaikis, pramogos. Bet šiandien profesorė Natalija Mažeikienė savo pranešimu ir puikiu įgyvendintu projektu mus kaip tik skatina galvoti apie tai, kaip edukacines erdves už mokyklos ribų, neformalaus švietimo galimybes panaudoti praturtinant formalųjį švietimą“, – sakė prof. dr. L. Rupšienė.

„Mes visi sakome, kad ugdymas ir vertinimas yra vienis, negalima kalbėti apie ugdymo kaitą nekalbant apie vertinimo kaitą. Taip pat ir apie ugdymo aplinkas ir jų įtraukimą į ugdymo turinį. Manau, kad šiandien kalbame apie vertybinį lūžį, ir ne veltui po Ukrainos forumo pradėjome ieškoti, ką galime duoti geriausio mūsų vaikams. Tas mus jungiančių vertybių ieškojimas gali atvesti į tą bendrą tikslą“, – apibendrino baigiamąjį žodį tarusi prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja.

 

Visą XIII edukacijos forumo „Mokymasis už klasės ribų: ugdymą praturtinančios erdvės – kur slypi sėkmė?“ įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.