Mokyklose, kuriose kalbamasi nuoširdžiai ir atvirai, iškyla mažiau problemų

Loreta Šernienė
,
Alytaus šv. Benedikto g-jos direktorė, etatinio modelio konsultantė

Susikalbėjimas ir dialogo kultūra mokykloje buvo ta didžioji naujovė, kuri atėjo su etatiniu. Būdama etatinio konsultantė, daug kalbuosi su mokytojais, mokyklų vadovais.

Iš mokytojų išgirstu, kad šių metų variantas yra geresnis ir jie labiau patenkinti, kad padidėjo pamokoms pasiruošti, darbams taisyti skirti procentai, tie procentai aiškiau aprašyti, teisingesni.

Didesni pasiruošimo procentai išaugino metines valandas tiems mokytojams, kurie mokykloje iš tiesų labai daug dirba. Bet etate jiems labai nedaug lieka valandų už kitą mokyklos bendruomenei prasmingą veiklą. Tad jie klausia: ar galiu viršyti etatą, ar vadovas privalo sumokėti už viską? Žodis „privalo“ supriešina bendruomenę. Manau, kad kiekvienas vadovas stengiasi dėl savo mokyklos, dėl mokytojų, kad kuo daugiau jie galėtų uždirbti. Tačiau mokykla gauna tam tikrą biudžetą. Taigi, ne nuo jo vieno tai priklauso. Mokytojai laukia maksimalių galimybių, o vadovas ne visada gali išpildyti tuos lūkesčius. Pagrindinė problema vadovams – susikalbėjimas.

Nemažai klausimų gaunu ir dėl to, ar mokyklos vadovas privalo leisti arba neleisti dirbti visu etatu. Nebūtinai visi mokytojai mokykloje, kad ir kiek jų būtų, privalo turėti po etatą. Etatinis susijęs su ugdymo planu, „dengia“ planui įgyvendinti skiriamas valandas, skiriami finansai mokyklai – ugdymo planui įgyvendinti. Iš tiesų vadovai ne „duoda“ – jie tariasi, skirsto bendru sutarimu valandas, už ką ir kam jos yra skiriamos.

Tos privalomos etatui iš antrosios „kišenės“ skiriamos 102 valandos, kurias reikia labai konkrečiai paskirstyti, šiandien mokyklų direktoriams kelia didžiausią rūpestį. Mano patarimas būtų toks – remkimės savo mokyklos turima patirtimi, nes kiekviena ugdymo įstaiga skirtinga, tos veiklos nėra vienodos visoms mokykloms. Kiekviena turi savo specifiką.

 

Galiu pasidalyti savo mokyklos pavyzdžiu. Pernai su bendruomene labai gražiai apsitarėme, paskirstėme trečiosios „kišenės“ valandas bendruomenei. Prašiau visų mokytojų, kad jie savo metodinėse grupėse aptartų, kokios veiklos atima daugiausia laiko, jie aprašė, kiek valandų maždaug reikėtų vienai ar kitai veiklai įgyvendinti. Paskui žiūrėjome pagal galimybes ir susidarėme sąrašą, kuriame pasirašėme stebuklingą žodelį „iki“. Vadinasi, jeigu mokyklai užteks lėšų, tai ir skirs maksimumą iki tiek valandų, ir nebus piktumų. Nes jeigu parašysime labai konkrečiai, pavyzdžiui, „skiriama 40 val.,“, nors matome, kad lėšų tikrai trūksta, tai juk ir nebus iš ko sumokėti.

Susikalbėjimas ir dialogo kultūra mokykloje buvo ta didžioji naujovė, kuri atėjo su etatiniu.

 

Tos mokyklos, kuriose labai atvirai kalbamasi, turi mažiau problemų. Visiškai išvengti sunkumų, ko gero, neįmanoma. Mes visi skirtingi, netgi kalbėdamiesi – vieni tą pačią informaciją išgirsta vienaip, kiti – visiškai kitaip. Todėl kviečiu vadovus – visada pasitikrinkime, ar mus visi vienodai suprato. Tada ramiau jausimės.

Šiemet didysis etatinio modelio įgyvendinimo iššūkis buvo ne mokytojams, o mokyklų vadovams, kuriems reikia vėl iš naujo viską perdėlioti, susitarti su mokytoju individualiai. Tai atima nepaprastai daug laiko ir jėgų. Bet juk ir vadovai, ir mokytojai esame vienos bendruomenės nariai, siekiantys vieno tikslo. Esu optimistė – mes susitarsime. Net šita naujovė, šitas darbo apmokėjimo sistemos pokytis – tai žingsnis į priekį.

 

Pabaigoje noriu pasveikinti visus mokytojus ir vadovus artėjančių naujų mokslo metų proga, palinkėti matyti savo darbe daugiau šviesos ir gėrio. Juk mūsų profesija yra išskirtinė. Manau, kad kelti mokytojo profesijos prestižą turime mes patys, niekas už mus to nepadarys. Juk dirbame patį kilniausią darbą. Sėkmės ir optimizmo naujais mokslo metais!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.