Mokykloms dovanojamas „Vilniaus geto dienoraštis“ – daugiau nei knyga

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė Lietuvos mokykloms dovanoja tūkstantį Icchoko Rudaševskio knygos „Vilniaus geto dienoraštis“ egzempliorių. Vakar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje vyko simbolinis dovanos įteikimo renginys, kuriame dalyvavo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, knygos sudarytojas, vertėjas, buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas ir dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Knygas mokykloms išplatins Nacionalinė švietimo agentūra. Simboliška, kad tai vyksta artėjant I. Rudaševskio gimtadieniui gruodžio 10 d., ši diena būtų puiki proga mokytojams ir mokiniams pasikalbėti apie šią asmenybę ir jo dienoraštį. Knyga įtraukta į lietuvių kalbos ir literatūros programą, autorius minimas ir atnaujinamoje istorijos programoje.

 

„Holokaustas atsirado iš to, kad dalis žmonių buvo arba blogai išsilavinę, arba lavinami kita kryptimi. Paprasčiausias dalykas žengiant Holokausto edukacijos keliu – grožinė literatūra, dažnai ji padeda kai kuriuos dalykus suprasti geriau nei istorijos vadovėliai. Juk Anos Frank dienoraštis yra skaitomas ir populiarus visame pasaulyje, tačiau ir Lietuvoje turime analogišką paauglio rašytą dienoraštį – Vilniuje gyvenusio I. Rudaševskio. Mano užduotis – padovanoti mokykloms šią knygą, o švietimo – pasakyti, kad tokių Icchokų Rudaševskių buvo milijonas“, – kalbėjo F. Kukliansky.

 

Ministrė J. Šiugždinienė visų mokytojų ir mokinių vardu dėkojo už didžiulį darbą, neeilinę knygą ir dovaną: „I. Rudaševskis dienoraštyje rašo ir apie švietimą, gyvendamas tame baisiame kontekste jis sakė, kad kultūra ir švietimas yra itin svarbu. Ši knyga skatina susimąstyti.“

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Tam, kad daugiau sužinotume apie šią knygą, sumanymą ją dovanoti mokykloms, pakalbinome Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kukliansky (F. K.), knygos vertėją Mindaugą Kvietkauską (M. K.) ir dailininkę Sigutę Chlebinskaitę (S. Ch.).

 

Kaip Lietuvos žydų bendruomenei kilo idėja mokykloms padovanoti būtent šią knygą? 

F. K. Nuo Holokausto pradžios jau praėjo 80 metų, net keista, kad šio skausmingo šaliai laikotarpio niekaip nenorima įtraukti į švietimo programas. Juk tai skaudžiausia Lietuvos XX a. istorija, kurią verta pažinti.

Atsakymas labai paprastas. Paskaitykite bet kokių Europos Sąjungos (IHRA, FRA ir t. t.) arba kitų tarptautinių pasaulio organizacijų rekomendacijas – visur rasite nuorodas į Holokausto mokymus. Kaip vykdoma edukacija Lietuvoje? Visų pirma, galima mokyti mokytojus – organizuoti seminarus, mokymus, konsultacijas. Tačiau, nepaisant to, mums lygiai taip pat yra svarbu, kad jaunimas, vaikai suprastų, kas yra Holokaustas.

Man atrodo, kad geriausiai vaikai susikalba tarpusavyje, geba įsijausti į daug įvairių situacijų. Būtent todėl vaiko, nužudyto tarp kitų Vilniaus geto aukų, pasakojimas apie tai, kad jis gyveno tokį pat gyvenimą kaip skaitytojas, turėjo šeimą, tėvus, senelius ir… visi buvo nužudyti, yra daugiau nei įtaigus. Rodos, kad Icchokas suprato savo lemtį, tačiau vis tiek rašė dienoraštį, norėdamas ir tikėdamas, kad kas nors jį perskaitys ir tokiu būdu jis išliks bent jau kitų žmonių mintyse.

 

Kuo, Jūsų manymu, ji svarbi Lietuvos mokiniams ir visai švietimo bendruomenei? 

F. K. Icchoko Rudaševskio dienoraštį turi perskaityti kiekvienas Lietuvos vaikas. Tokiu būdu įamžiname nužudytus Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos žydų vaikus. Tai buvo pažeidžiamiausios karo metų aukos. Holokausto metu jų išžudyta milijonas. Kaip kitaip aiškiau ir įsimintiniau paaiškinti vaikams, kas atsitiko, kad žydai gyveno Lietuvoje šimtmečius ir buvo išnaikinti. Už ką? Už ką Icchokas?

 

Neslėpsiu, kad šį dienoraštį įdomu skaityti ir literatūrine prasme – autorius turėjo ir pakankamai brandos, ir gerą ranką, o kur jos neužteko – įsikišo likimas.

Knyga dvikalbė – parengta jidiš kalba ir lietuviškai. Į lietuvių kalbą ją išvertė dr. Mindaugas Kvietkauskas, parengęs ne vieną svarbų Lietuvos žydų literatūros vertimą. Taip pat knygos pradžioje rasite ir išsamų knygos vertėjo straipsnį apie Icchoko Rudaševskio šeimą, dienoraščio atsiradimo aplinkybes ir kaip jis buvo išsaugotas. Šiek tiek nejauku rankose laikyti dailininkės Sigutės Chlebinskaitės apipavidalintą knygą – ar gali toks gražus, taip subtiliai parengtas daiktas liudyti tokią kraupią istoriją? Skaitykime, šie liudijimai privalo būti perskaityti, kad kraupi istorija nepasikartotų.

 

M. K. Manau, kad šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui, mokiniams tai – nepamainomas šaltinis, kuris padeda ne vien tik išmokti faktus apie tragišką Holokausto istoriją, bet kartu suvokti ir į ją įsijausti. Asmeniniai likimai padeda užmegzti savąjį asmeninį santykį. Dėl tokio santykio įgyjama atsparumo stereotipams ir ideologijoms. Tačiau Icchoko dienoraštis byloja ne tik apie Lietuvos Holokausto istoriją. Kartu tai yra universalus pasakojimas apie jauno žmogaus pasipriešinimą pažeminimui ir brutaliai jėgai, kad ir kokia ji būtų. Liudijimas, kad išlikti savimi sudėtingiausiose aplinkybėse visada padeda knyga ir kūryba. Šiuolaikinėje skaitmeninių technologijų ir virtualaus bendravimo aplinkoje Icchoko dienoraštis jaunimui gali padėti atrasti rašymo prasmę, autentiško dienoraščio, laiško ar eilėraščio grožį. Ir suvokti jų nemirtingumą.

 

Kodėl ėmėtės versti būtent šią knygą? Kuo ji Jums asmeniškai svarbi?
M. K. Icchoko Rudaševskio dienoraštis – pasauliniu mastu išskirtinis Holokausto liudijimas, kurį sukūrė vilnietis berniukas, turėjęs tikrą literatūrinį talentą. Ilgą laiką Rudaševskio dienoraštis buvo mažai žinomas, bet dabar vis dažniau vertinamas kaip tekstas, prilygstantis pasauline klasika tapusiam Annos Frank dienoraščiui, rašytam Amsterdame. Taip Rudaševskio dienoraščio reikšmę vertina šiuo metu bene žymiausia vaikų liudijimų apie Holokaustą tyrėja Aleksandra Zapruder (JAV), su kuria pastaruoju metu bendradarbiaujame. Mūsų skaitytojams Icchoko dienoraštis ypač svarbus, nes vaiko žodžiais pasakoja apie tą Holokaustą, koks karo metu vyko čia, Lietuvoje, Vilniuje, mūsų pažįstamose senamiesčio gatvėse. Todėl šį dienoraštį išversti ir išleisti lietuviškai buvo tiesiog būtina.

Man asmeniškai šios knygos vertimas tapo nepamirštama patirtimi. Jis atvedė į susitikimus su ypatingais žmonėmis, kuriuos vienaip ar kitaip sieja Icchokas ir jo dienoraščio likimas. Šie susitikimai vyko Vilniuje, Jeruzalėje, Tel Avive, Paryžiuje, Niujorke. Ypač įsimintinas man buvo pokalbis Jeruzalėje su Icchoko pussesere Sore Vološin. Ji, vienintelė stebuklingai išgyvenusi iš visos šeimos, 1944 m. atrado pusbrolio dienoraštį buvusioje Vilniaus geto slėptuvėje, kur slapstėsi prieš ją aptinkant naciams. Dienoraščio vertimas man virto asmeniniu atminties ieškojimo ir apmąstymų keliu.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrėte, versdamas šią knygą?

M. K. Sakyčiau, kad iššūkiai buvo dvejopo pobūdžio: filologiniai ir emociniai. Icchoko Rudaševskio rankraštis buvo rašytas Vilniaus gete be galo sunkiomis aplinkybėmis, tad kai kur yra sunkiai įskaitomas. Trūksta nuodugnių jo tyrimų. Todėl verčiant teko imtis paties rankraščio, jį šifruoti, bandyti perprasti neaiškias vietas. Tai pavyko padaryti bendradarbiaujant su Niujorko Judaikos tyrimų institutu YIVO, kuris prieš karą veikė Vilniuje. Institute yra saugomas ir eksponuojamas dienoraščio originalas. 2017 m. stažuodamasis Niujorke, turėjau galimybę ištyrinėti patį rankraštį ir pasidaryti itin aukštos kokybės jo skaitmenines kopijas. Tai padėjo įveikti šį iššūkį.

Kita vertus, dienoraštis mane stipriai veikė emociškai. Icchoko tekste Holokausto siaubą liudija atvira vaiko siela. Todėl kai kurie dienoraščio epizodai itin giliai sukrečia. Verčiant man atrodė, tarsi šio berniuko patirtį leisčiau per save, išgyvenčiau jo regėtus vaizdus. Ta vidinė įtampa nurimo tik tada, kai buvo išleista knyga, itin jautriai apipavidalinta dailininkės Sigutės Chlebinskaitės. Atrodė, kad Icchokui jo gimtajame mieste pagaliau atidavėme egzistencinę skolą.

Iš kairės: M. Kvietkauskas, F. Kukliansky, J. Šiugždinienė ir S. Chlebinskaitė

Kur išmokote šią retą kalbą, kodėl nusprendėte jos mokytis?

M. K. Jidiš kalbos pradėjau mokytis Vilniaus universitete studijų metais. Studijavau lituanistiką, tačiau mane labai domino ir kitos kalbos, kuriomis buvo kuriama literatūra Lietuvoje. Be to, jau nuo paauglystės mane traukė Vilniaus istorija, jo kultūros klodai. Jidiš kalba – raktas į žydiškąjį Vilnių, Lietuvos Jeruzalę. Todėl ėmiau mokytis šios kalbos vos atsiradus tokiai galimybei Vilniaus universitete 1999 m., kai ją pradėjo dėstyti prof. Dovidas Katzas. Paskui baigiau Vilniaus jidiš instituto kalbos kursus. Dar vėliau judaikos studijas tęsiau Oksfordo universitete, kur geriau pažinau ne tik pačią kalbą, bet ir žydų literatūros turtus.

 

Kaip manote, ar pakanka šia tema išverstų ir išleistų knygų, ar pakanka šiai temai skiriamo dėmesio – tiek mokyklose, tiek apskritai visuomenėje?

M. K. Per trisdešimt metų padaryta jau išties nemažai. Knygų, parodų ar filmų kasmet vis gausėja. Galima būtų paminėti ne vieną naują pavyzdį – sakykime, 2020-aisiais išleistą Holokausto metais nužudytos jaunos Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės knygą „Atrakintas dienoraštis“, kurioje paskelbta jos kūryba, išsaugota profesorės Irenos Veisaitės. Netrukus laukiame pasirodant Vilniaus gete rašyto Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio – dar vieno unikalaus liudijimo, kurį iš hebrajų kalbos išvertė Olga Lempert. Žinoma, daug ko lietuvių kalba dar trūksta. Ypač – Lietuvos žydų grožinės literatūros vertimų. Šiemet ėmiausi iš jidiš kalbos versti žymiojo Vilniaus poeto Moišės Kulbako kūrybą, kurios iki šiol lietuviškai turėjome labai mažai. Greitai turėtų pasirodyti mano išverstas M. Kulbako romanas „Mesijas, Efraimo sūnus“. Taigi darbai vyksta, o pastaraisiais metais susidomėjimas žydų kultūra ir istorija Lietuvoje yra tikrai išaugęs. Tiesa, pažvelgus į Vakarų Europos valstybes ar net Lenkiją, į tą žydų kultūros ir atminties puoselėjimo lygį, kuris pasiektas jose, mes dar daug kur turime pasitempti. Tarkime, Lietuvoje iki šiol trūksta šiuolaikiško, solidaus Holokausto muziejaus, kuris būtų labai svarbus mokinių edukacijoms. Jį planuojama įkurti Vilniuje, Žemaitijos gatvėje, rekonstravus buvusios Vilniaus geto bibliotekos pastatą. Tačiau kelerius metus dar teks palaukti.

 

Kaip vertinate Lietuvos visuomenėje vykstančias diskusijas Holokausto atminties tema? Ką mes kaip valstybė ir visuomenė turėtume padaryti, kad pasiektume daugiau sutarimo, susikalbėjimo?

M. K. Viena vertus, mūsų diskusijos tampa vis atviresnės, gilesnės ir objektyvesnės. Kita vertus, visuomenėje yra ir naujų radikalaus nacionalizmo apraiškų, masinių fobijų skatinimo, bandymų gaivinti antisemitinius stereotipus. Reikia ypač stengtis, kad išvengtume senų XX a. klaidų, kai kitokios tautybės ir kitokių pažiūrų asmuo buvo nužmoginamas, padaromas paniekos ir persekiojimo objektu, kai tarp „mūsų“ ir „jų“ buvo statomos ideologinio abejingumo sienos. Didžiausias visų ideologijų ir nacionalizmų priešnuodis – žmogiškumas. Jo grūdų reikia kuo daugiau. Toks žmogiškumo grūdas – ir Lietuvos mokykloms dovanojamas Icchoko Rudaševskio dienoraštis.

 

Papasakokite apie knygos iliustracijas. Ką Jums reiškė darbas su šia knyga, ką davė ši patirtis?

S. Ch. Knygoje naudojamos archyvuose surastos originalios laikmečio fotografijos, taip pat Bauhauso mokyklos studento, žymaus fotografo Moi Ver’o (Moshe Raviv Vorobeichic), užaugusio Pohuliankoje, kadrai. Fotografas, kaip paaiškėjo jau po pirmojo knygos leidimo, buvo Icchoko Rudaševskio tėvelių bičiulis, kartu keliaudavo prie Naručio ežero. Dirbant su rankraščiu ir maketu Icchoko palikimas tapo ypač skaudaus laikmečio veidrodžiu, o jame, kaip pats rašė, „žodžiai dega krauju“.

 

Per vizitą Izraelyje turėjome laimės susipažinti su visų įvykių liudininke Sore Vološin, po karo Dysnos g. slėptuvėje atradusią pusbrolio dienoraštį. Sorė suprato, kaip ypač jautru mums buvo dirbti su tokio pobūdžio medžiaga, atskleidė daugiau įvykių, faktų. Dar vienas ypatingas įvykis, į kurį atvedė šis dienoraštis, – pažintis su Holokausto smuikų restauratoriumi Amnonu Weinsteinu, kurio tėveliai taip pat kilę iš Vilniaus, o likę artimieji – Paneriuose… Džiaugiuosi, kad A. Weinsteinas sutiko dalyvauti knygos pristatyme Tel Avive ir supažindinti su savo „Vilties smuikais“ (angl. „Violins of Hope“).

 

Džiaugiuosi ir tuo, kad ruošiant knygą pavyko atskleisti jaunojo rašytojo talentą ir šis liudijimas buvo pastebėtas ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose dizaino konkursuose Tokijuje (TDC AWARDS) ir Londone (D&AD Awards).

 

Ką reiškia neįprasto viršelio idėja?

Knyga sukurta su dviem pradžiomis, lietuvių ir jidiš kalbomis prasidedančiomis iš priešingų knygos pusių, kurios susijungia prie dienoraščio faksimilės knygos viduryje. Knygoje nėra pabaigos. Dienoraščio leidimas neturi įprasto viršelio, tik pliką „išrengtos knygos“ nugarėlę su Icchoko Rudaševskio vardu ir pavarde jidiš rašmenimis – tai simbolis nuogai išrengtų nekaltų aukų, varytų prie duobės… Vietoje viršelio – prisiūti perlenkti lapai su perkirstu berniuko portretu, kurį sujungti galią įgauna šiandienos skaitytojas. Šis leidinys – tai simboliška „gyvybės viza“ Icchokui Rudaševskiui gyventi mūsų atmintyje.

Talentingo Vilniaus žydų paauglio Icchoko Rudaševskio (1927–1943) „Vilniaus geto dienoraštis“ šiuo metu saugomas YIVO institute, Niujorke. Tai svarbus Holokausto istorijos šaltinis, fiksuojantis ne tik privatų rašančiojo gyvenimą, bet ir visos žydų bendruomenės viltį. Penkiolikos metų gete sulaukęs Icchokas buvo nužudytas su savo šeima. Knygą „Vilniaus geto dienoraštis“ išleido Lietuvos žydų bendruomenė.

 

Visi trys pašnekovai tikisi, kad ši graži dovana mokykloms sulauks tęstinumo – archyvuose rasti butų brėžiniai, I. Rudaševskio gyvenamosios vietos adresas Pylimo gatvėje, kur ateityje norėtųsi įkurti mažą atminties muziejų. Linkime jiems sėkmės įgyvendinant šį prasmingą sumanymą.