Mokykla, kurioje svarbiausia – kiekvieno vaiko vidinis pasaulis

Apsilankius Širvintų rajone, Bagaslaviškyje įsikūrusioje, Valdorfo ugdymo elementus taikančioje „Tėkmės“ mokykloje, nustebina daug kas. Labiausiai – draugiška atmosfera ir atsipalaidavę vaikai. Grupė tėvelių, siekiančių vaikams kitokio ugdymo, įkūrė darželį, virtusį pradine mokykla, kurią žadama plėsti.

Įkurta šeimų iniciatyva

 

Idėja, įkurti kitokią ugdymo įstaigą, kilo asociacijos „Šeimų bendrystė“ (ją įsteigė šešios šeimos) bendruomenei. Bendraminčių ratas plėtėsi bendraujant per socialinius tinklus. „Siekėme sukurti tokį darželį, kur vaikai jaustųsi kaip namuose. Iš pradžių grupelėje buvo vos septyni vaikai, dabar – daugiau kaip penkiasdešimt“, – pasakoja įstaigos ugdymo vadovė Indrė Stakėnienė.

 

Įkurta Širvintose, vėliau ugdymo įstaiga persikėlė į Bagaslaviškį. „Sumažėjus vaikų, Bagaslaviškio mokykla prijungta prie Gelvonų, tad čia liko laisvos patalpos. Pastatas buvo neremontuotas, todėl darbo ėmėsi tėveliai. Viską darėme patys – tvarkėme sienas, grindis, darbams, kurių negalėjome atlikti, samdėme specialistus. Taip pamažu įsikūrėme“, – pasakoja mokyklos administratorė Ieva Juškaitė.

Ji pabrėžia, kad šioje mokykloje tik taikomi tam tikri Valdorfo pedagogikos elementai, o vadovaujamasi bendrąja ugdymo programa. „Vadovaujamės valstybės dokumentais, ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašu, priešmokyklinio, pradinio ugdymo bendrosiomis programomis.

Kokius Valdorfo pedagogikos elementus taikome? Mūsų vaikai dažnai būna lauke, žaidžia su daiktais, pagamintais iš natūralių medžiagų ar natūraliomis neišbaigtomis medžiagomis, mokosi patirdami, stebėdami rodomą pavyzdį. Mokomės ir savo veiklą tobuliname patirties semdamiesi iš kitų Valdorfo darželių“, – dėsto I. Stakėnienė.

 

Pasak jos, čia paisoma „penkių P“ principo, geriausiai atskleidžiančio pagrindinius Valdorfo pedagogikos elementus: mokymasis rodant pavyzdį, prasmę, patyrimą, pojūčius ir taikant paslėptą mokymąsi. „Jei įprastame darželyje vaikas sodinamas spalvinti knygelių, apvedžioti raidžių ar prirašyti keletą eilučių brūkšnelių, tai mūsų vaikai mokosi prasmingai veikdami. Tai gali būti karolių mamai vėrimas, lipdymas iš molio, vaško ir panašiai. Vaikams toks darbas suteikia prasmės jausmą. Beje, nebijome mažyliams leisti naudotis tikrais įrankiais – jie gauna plaktuką, trintuvę, peilį. Vaikai mokosi gaminti maistą, pjausto, ruošia salotas, kepa pyragus. Susižeidžia labai retai, o jei jau taip nutinka – nesureikšminame, priimame kaip natūralų dalyką – įsipjauti galima ir namuose“, – sako ugdymo vadovė.

Dėmesys – kiekvienam vaikui

 

Šiuo metu ugdymo įstaigą lanko vaikai iki ketvirtos klasės, o nuo rudens veiks ir penktoji bei šeštoji klasės. Mažylius priimame nuo dvejų metų. Mokykloje mokosi dvidešimt vaikų. Nors pirmokėliai mokomi atskirai, pedagogai juos traktuoja kaip vieną grupę. Visi vaikai kartu vyksta į išvykas, šventes. Didžiausias trikdis pirmokams – mokantis kartu su visais – skaitymas, todėl iš pradžių jie turi atskirą mokytoją, o nuo antros klasės, išmokę skaityti, bei įgiję daugiau savarankiško mokymosi įgūdžių, mokosi savarankiškai, ir vienas kitą pamoko. Kiekvienam mišrioje grupėje skiriamos individualios užduotys – pagal klasę, lygį, ką privalu žinoti to amžiaus grupės vaikams.

 

Pasak I. Stakėnienės, tėvams nerekomenduojama vaikų pasiimti iki trečios valandos – buvimas mokykloje nelaikomas popamokine veikla. Dienos ritmas ir ugdymo turinys sudėlioti taip, kad vaikai kartu būtų iki vakarienės. Kai yra daugiau laiko, vaikų galima nemuštruoti, toks ugdymo būdas suteikia laisvumo – vaikai neprivalo kaip kareiviai sėdėti nuo skambučio iki skambučio, o ir diena prasitęsia.

 

Pradinėse klasėse pažymiai nerašomi, vis dėlto tai nereiškia, kad vaikai nevertinami. Nuolat stebimi jų pasiekimai, pedagogai bendrauja su tėveliais raštu, išdėsto jiems vaikų laimėjimus. Pasak I. Stakėnienės, mokykla savo noru pasirinko, mokslo metų pabaigoje leisti mokiniams atlikti standartizuotus testus ir tokiu būdu pasitikrina, ar einama teisinga kryptimi.

Atkaklus, empatiškas, nuolat besimokantis

 

Jau kurdami mokyklą iniciatoriai išsiaiškino, kokie dalykai ugdymo įstaigose svarbiausi tėvams. Įvardinti 12 būdo bruožų, kuriuos savo vaikų elgsenoje tėveliai nori matyti baigus mokyklą. Šiais metais dėmesys sutelktas į tai, kad vaikai būtų atkaklūs, empatiški, nuolat besimokantys. „Gera matyti, kaip net pirmokėliai ragina draugą nepasiduoti, kai jam nesiseka, sako – „būk atkaklus“. Daug dėmesio skiriame, kad vaikai jaustųsi emociškai saugūs. Be abejo, vadovaujamės valstybine ugdymo programa, siekiame, kad vaikai išmoktų to, kas būtina, vis dėlto vaiko vidinis pasaulis mums yra svarbiausias. Siekiame, kad vaiko kūnas, protas, siela augtų ir tobulėtų tolygiai“, – dėsto I. Stakėnienė.

 

Ugdymo įstaigos specialistai rūpinasi, kad kiekvienas jaustų emocinį komfortą, būtų pasitikintis savimi. „Ne mažiau svarbu, kad vaikai jaustųsi laisvi – jei pyksta, nebijotų pasakyti, kad „aš piktas“, jei liūdi – „aš liūdžiu“, – aiškina I. Juškaitė.

Pasak jos, visi vaikai mokomi mokytis, kiekvienas dirba individualiu tempu. Vaikai, išsprendę užduotis, mokomi savarankiškai pasitikrinti, ar atsakymai – teisingi. Šalia lapo su užduotimis padedamas ir lapas su teisingais atsakymais. Jau pradinukai geba tai daryti pakankamai gerai.

 

Rašinėlius, diktantus vaikai taip pat išsitaiso patys, mokytojas tik nurodo, kurioje eilutėje klaida. „Valstybinėse mokyklose dažnai tai padaryti būna sudėtinga net ir penktokams. Mums svarbiausia, kad vaikai mokytųsi sąmoningai. Nesiekiame, kad vaikas prirašytų kuo daugiau eilučių A raidžių. Skatiname atrasti labiausiai pavykusias raides, įdėmiai į jas įsižiūrėti ir parašyti, tarkim, dar dešimtį tokių pat gražių“, – kalba ugdymo vadovė.

Puoselėja sveiką gyvenimo būdą

 

Pasak I. Juškaitės, „Tėkmės“ mokyklą renkasi tėvai, kurie nori savo vaikams kitokios ugdymo sistemos, sveiko gyvenimo būdo puoselėjimo. Šioje ugdymo įstaigoje atsisakėme saldumynų ir sulčių, jie kasdien eina į lauką – per lietų, sniegą, išimtis daroma nebent tada, kai sąlygos lauke labai ekstremalios.

Kas savaitę, visi drauge – tiek darželinukai, tiek mokinukai – leidžiasi į žygius. „Žygiais mūsų vaikai labai džiaugiasi, jų visada laukia. Turime vieną tėvelį žygeivį, kuris, prieš keletą metų, ledu perėjo Baltijos jūrą. Vaikai žygiuose dalyvauja kartu su tėvais, didesnieji, naudodamiesi kompasais, nueina prie punktų savarankiškai, mažesniuosius – palydi tėvai. Tai labai smagus ir prasmingas užsiėmimas“, – dėsto I. Juškaitė.

 

Kiekvieną rytą vaikai kieme atlieka mankštą, po pietų valandą pabūna lauke. Popiet mokinukai taip pat skaito, mokosi anglų kalbos; vyksta meniniai muzikos, dailės užsiėmimai, tuo metu su jais dirba šių sričių mokytojai. Nustatytą dieną visi važiuoja į baseiną, mokosi plaukti; kitu sutartu laiku vyksta teatro užsiėmimai; viena popietė laisva, tada vyksta į išvykas, žygius ar laukia svečių.

 

„Pati turėjau patirties su valstybiniu darželiu, todėl, atsikrausčiusi gyventi į Širvintas jau žinojau, kur nenorėčiau leisti savo vaiko. Dukra pradėjo lankyti pirmąją klasę „Tėkmės“ mokykloje, išsyk po darželio. Pajutau didžiulį skirtumą. Čia dukra atsiskleidė, pražydo, atsirado kūrybinis polėkis, noras kurti, ji tikrai laiminga“, – pasakoja I. Juškaitė.

Mama pasakoja, jog viduriniosios dukros lankyti valstybinį darželį įpratinti nepavyko, o šios mokyklos darželio grupėje ji jaučiasi gerai – broliai ir sesės čia pat, todėl mažieji jaučiasi tvirčiau: „Mano vaikams tai labai tinka. Pastebiu, kad jie laimingi, patenkinti. Tėvai, kurie nenori savo vaikų vesti į kitas ugdymo įstaigas, klausia, kada bus atidaryta penktoji ar šeštoji klasės. Jaučiame pareigą plėstis“.

 

I. Stakėnienė augina du berniukus. Pašnekovė baiminosi, jog valstybinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos smarkiai orientuotos į mergaičių ugdymą. Be to, jose tebevyrauja tokios stereotipinės nuostatos kaip „berniukai neverkia“ ar „pykti yra blogai“.

„Berniukai, kurie yra judresni, labiau išdykę, dažnai valstybinėse įstaigose slopinami. Be abejo, ir mes savo ugdymo įstaigoje turime taisyklių, galbūt netgi daugiau negu valstybiniuose darželiuose, vis dėlto jos sugalvotos žvelgiant iš vaiko pozicijų, stengiantis sukurti tokią erdvę vaikams, kad jie žinotų ribas ir jaustųsi saugūs. Jei mažylis pasielgia ar pasako ką nors ne taip, nesudarome neigiamų nuostatų. Dažnai juokaudami vieni kitiems primenam, jog taisyklių nenorintis laikytis vaikas nėra užsispyręs, sakome: „jis turi tvirtą stuburą“. Tai vėliau gyvenime jam tikrai pravers. Pozityvus požiūris į vaiką – svarbiausia“, – sako I. Stakėnienė.

 

Autorės nuotraukos

Priimami ne visi specialiųjų poreikių turintys vaikai

 

Mokykloje mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. „Įtraukusis ugdymas dabartinėje Lietuvoje – silpnoji vieta. Mokytojai vis dar nepasirengę priimti kitokių vaikų, tai – visuotinė problema. Mes sakome sąžiningai – negalime dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, jei prie jų ugdymo neprisideda kiti specialistai, tėvai. Jei tėvai bendradarbiauja, identifikuojame problemą ir ieškome būdų ją spręsti“, – sako I. Stakėnienė.

 

Vaikams „Tėkmės“ mokykloje teikiama specialistų pagalba. „Turime psichologą, atvykstantį logopedą. Deja, daugiau galimybių nėra – teikti specialiuosius poreikius mokyklai praeitais metais skirta vos 140 eurų per metus. Tiek tikrai nepakanka, kad galėtume užtikrinti visavertę pagalbą specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Visada prieš priimdami sprendimus juos nuodugniai aptariame su tėvais“, – dėsto I. Juškaitė.

 

Jos teigimu, jei pedagogai mato, kad vaikas turi didelių specialiųjų poreikių, tėvams pasakoma tiesiai – jam mokytis „Tėkmės“ mokykloje nėra sąlygų. „Tokiu būdu išliekame sąžiningi sau ir tėveliams“, – pabrėžia I. Stakėnienė.

Pasak jos, visi šiuo metu ugdymo įstaigą lankantys specialiųjų poreikių turintys vaikai sėkmingai adaptuojasi. „Vienas iš jų galbūt greitesnis už kitus, kitas – švelnesnis, jautresnis. Rimtesnių problemų nekyla, nesiskundžia nei vaikai, nei tėvai. Įsivardijame ribas, su kokių problemų turinčiais vaikais galime sėkmingai dirbti ir pasiekti gerų rezultatų“, – pabrėžia I. Stakėnienė.