Mokykla – darbas ir gyvenimo būdas

„Mano galva, šiandienė mokykla yra labai toli pažengusi į priekį, nenuvertinkime to, ką sukūrėme, o kartu, pasitardami ir įsiklausydami į išsakytas nuomones, siekime bendrų tikslų. Mokytojai norėtų dirbti su mažesnėmis mokinių grupėmis, turėti mokytojų pagalbininkų, sulaukti didesnio užmokesčio už sąsiuvinių taisymą, pasiruošimą pamokoms, norėtų, kad, jei klasėje yra daug specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių, būtų parengti vadovėliai (9–12 klasėms), iš kurių būtų galima juos mokyti. Norėtųsi, kad pedagogai nebūtų kaltinami dėl visų švietimo sistemos nesėkmių. Ministerijos valdininkams siūlyčiau nors mėnesį padirbėti provincijos mokyklose, tada būtų lengviau ir sprendimus priimti, ir įsiklausyti į mokytojų reikalavimus.“

 

Kalbiname penktąją 2016 m. Metų mokytoją – tai Molėtų gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Regina MONGIRDIENĖ. Pedagogė sako, kad jai be galo rūpi mokiniai ir į mokyklą eina iš tiesų dirbti, todėl ten palieka didelę dalį savęs. Tačiau vasara ir atostogos jai taip pat svarbus metas, tada gali daugiau laiko skirti šeimai. „Esu laiminga, nes mano mylimi žmonės ir aš esame sveiki. Visada vadovaujuosi posakiu – „viskas praeis“, o gyvenimą myliu, nes jis gražus“, – mintimis dalijosi R. Mongirdienė.

 

Ką Jums reiškia Metų mokytojo apdovanojimas?

Jis man parodė, kad einu teisingu keliu, o mano darbai įvertinti ne tik Molėtų gimnazijoje ir Molėtų rajone. Kita vertus, šis apdovanojimas – didelė atsakomybė. Pirmiausia prieš save…

 

Koks turėtų būti geras mokytojas? Kaip manote, kokios Jūsų savybės lėmė, kad tapote Metų mokytoja?

Geras mokytojas turi ne tik puikiai išmanyti dėstomą dalyką, bet ir gebėti suprantamais būdais visa tai perteikti mokiniams. Svarbu išklausyti jauną žmogų. Suprasti, kad ir jis turi problemų, nerodyti savo nuotaikų kaitos, stengtis būti jaunatviškam, domėtis mokslo ir kultūros naujovėmis.

 

Kokią įtaką mokytojo asmenybė turi vaiko vystymuisi? Ar nuo mokytojo priklauso vaiko susidomėjimas tam tikru dalyku? Ar pedagogas gali tapti (o gal privalo būti?) įkvėpėju? Gal turite įdomios asmeninės patirties…

Įvairūs mokytojai mus supa ir lydi visą gyvenimą. Jie tikrai turi didelę įtaką vaiko vystymuisi. Pati jaučiu didžiulę pagarbą savo nuostabiems mokytojams, kurie mokė mane ne tik dalyko, bet ir gyvenimo tiesų.

Man dažnai mokiniai sako, kad susidomėjo biologija, nes aš juos sudominau. Turiu ne vieną tokią patirtį. Pavyzdžiui, viena mergaitė atėjo iš kitos rajono mokyklos į Molėtų gimnaziją, siekdama patobulėti dailės srityje, bet 9-oje klasėje taip susidomėjo biologijos (žmogaus anatomijos kursu), kad įstojo į mediciną Vilniaus universitete (VU) ir šiais metais jau baigs studijas. Kita mokinė, atvažiavusi iš Vilniaus, pasakojo, kad prieš tai buvusioje mokykloje biologija jai buvo pats baisiausias ir nemėgiamiausias dalykas, konfliktuodavo su mokytoja, pusmečiuose turėjo prastus pažymius. Per pirmą pamoką ji atvirai pasakė, kad nemėgsta biologijos, o jau III gimnazijos klasėje pasirinko A lygį ir dabar yra diplomuota gydytoja. Pernai buvau nustebusi, kai į tėvų susirinkimą mokinė atėjo su mama ir tėčiu. Tėvai sakė, kad atėjo susipažinti su mokytoja, nes dukra namuose nuolat pasakoja apie biologijos mokytoją, jos darbo metodus, dėstomą dalyką.

Smagu, kad III gimnazijos klasėje daug mokinių renkasi A lygio biologijos pamokas…

 

Kaip Jums atrodo, kokie yra šiandieniai mokiniai, kaip pavyksta su jais sutarti?

Mokiniai yra labai įvairūs: ir motyvuoti, ir ne, ir aktyvūs, ir ne, ir turintys savo nuomonę, ir bijantys ją reikšti. Dauguma jų daug drąsesni už mūsų kartos mokinius, puikiai geba naudotis informacinėmis technologijomis, bet ne visada ir ne visi moka išreikšti savo mintis žodžiais, kai kurie žino daugybę savo teisių, bet neprisimena pareigų.

Manau, kad man pavyksta sutarti su mokiniais. Jau per pirmą pamoką juos supažindinu su savo darbo taisyklėmis: jos elementarios, bet jų laikantis gera dirbti tiek man, tiek mokiniams. Būna klasių, kad ir kurį laiką pavargstame, išmokstame, kaip reikia elgtis, o paskui jau problemų nekyla ir galime laiką skirti produktyviam mokymuisi. Pamokoje esu už protingą demokratiją, kai visi privalo žinoti savo pareigas ir teises, jausti atsakomybę už priimamus sprendimus.

 

Kaip Jums pavyksta motyvuoti mokinius mokytis?

Man pačiai biologija yra įdomi, gal mokiniai tai jaučia? Devintos klasės kursas – labai palankus, jo pagrindą sudaro temos apie žmogaus anatomiją ir fiziologiją. Mokytis apie save – įdomu ir naudinga, žinios pritaikomos gyvenime. Taip juos „užkabinu“, o paskui laukia genetikos kursas, kurio laukiu su džiaugsmu. III gimnazijos klasėje mokiniai biologiją renkasi patys. Aš jiems sakau: „Pasirinkote būdami sveiko proto, o jei jau taip nusprendėte, tai turite darbą atlikti gerai.“ Stengiamės visi kartu.

 

Rengiate netradicines biologijos pamokas, renkatės neįprastus mokymo metodus – kam ir dėl ko tai darote? Juk daug paprasčiau būtų įprastai išdėstyti temą…

Manęs dažnai namiškiai klausia: „Ką tu vis mokaisi?“ Negaliu ateiti į pamoką nepasiruošusi, neatlikusi namų darbų, būtų gėda prieš mokinius ir prieš save. Kiekvieną pamoką apgalvoju, tos 45 minutės – tarsi trumpas, bet labai produktyvus spektakliukas su įžanga, veiksmu, kulminacija ir pabaiga. Stengiuosi ne tik sudominti mokinius, juos mokyti, bet ir priversti mąstyti, o ne „kalti“ vadovėlio tekstą. Man rūpi, kad pamoka nebūtų laiko švaistymas, o būtų išnaudota kiekviena minutė, mokantis vieniems iš kitų.

 

Esate aktyvi mokytoja ir skatinate savo mokinius tokiems būti: keliaujate į mokslo festivalius, dalyvaujate biosandraugos mokslinėje-tiriamojoje veikloje. Papasakokite daugiau apie veiklą „po biologijos pamokos“…

Veikla „po biologijos pamokos“ yra dar viena, bet jau netradicinė biologijos pamoka. Mokiniai, keliaudami po įvairias Lietuvos aukštąsias mokyklas, atlikdami praktikos darbus, klausydami dėstytojų paskaitų, tobulina savo dalykines kompetencijas, išmoksta naudotis laboratorine įranga, kurios neturime mokykloje. Tai padeda jiems geriau apsispręsti dėl būsimų studijų pasirinkimo. Į Molėtų gimnaziją pasikvietėme „Mobiliąją bioklasę“, per kurios užsiėmimus 9–12 klasių mokiniai atliko biocheminius genetikos laboratorinius darbus, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojų komanda mūsų ugdytiniams vedė paskaitas ir praktikos darbus, džiaugėmės išskirtine galimybe klausytis biochemiko profesoriaus Virginijaus Šikšnio paskaitos.

Šiais mokslo metais kartu su vokiečių kalbos mokytoja įsitraukėme į Tarptautinį Goethe’s instituto projektą „Clilig@ Litauen“ ir vedame modulines integruotas pamokas „Eksperimentinė biologija ir vokiečių kalba“ I klasių gimnazistams. Vedžiau daug atvirų pamokų Molėtų gimnazijos, Lietuvos ir užsienio šalių mokytojams. Tai labai įdomi patirtis – nėra jokių programų, vadovėlių, todėl atsiveria plati erdvė kūrybai ir atradimams.

Bandau sudominti mokinius biologine įvairove, organizuoju mokomąsias išvykas, per kurias mokiniai galėtų susipažinti su Lietuvos augalais ir gyvūnais. Šiais mokslo metais vykome į Vilniaus universiteto Kairėnų botanikos sodą, patekome į projektą „Neformaliojo vaikų švietimo paslaugų plėtra“ ir jau birželį vykome į naktinį žygį po Vilniaus Verkių ir Pavilnių regioninius parkus pagal edukacinę programą „Pažink šikšnosparnius“.

Su III klasių gimnazistais nutarėme dalyvauti pirmojoje nacionalinėje „Žaliojoje olimpiadoje“, įveikę du jos etapus, patekome tarp 9 geriausių pusfinaliuose renkamų komandų. Šios olimpiados I etape dalyvauti užsiregistravo net 250 Lietuvos mokyklų komandų. Spalį laukia finalinis etapas Vilniuje.

Pati dalyvauju ir vedu įvairius seminarus, šiais mokslo metais parašiau ir patekau į „eTwinning“ projekto Sopote seminarą, domiuosi Valstybinių brandos egzaminų naujovėmis, esu jų vertintoja.

 

Viena iš naujausių švietimo aktualijų – mokslo metų ilginimas. Kaip manote, kokių rezultatų / pasekmių sulauksime?

Apie mokslo metų ilginimą turėčiau kalbėti ir kaip mama, ir kaip mokytoja. Esu trijų vaikų mama, du iš jų jau yra baigę Molėtų gimnaziją. Dukra Gabrielė puikiai mokėsi, per egzaminus gavo du šimtukus, baigė VU finansų ir draudimo matematikos specialybę, šiuo metu dirba ir tęsia doktorantūros studijas, sūnus Matas – IV kurso VU medicinos studentas, o jaunėlis devintokas Kipras yra blaškymosi dėl būsimų studijų pasirinkimo būsenoje. Puikiai žinau, kaip mano vaikai laukdavo ar laukia mokslo metų pabaigos. Matau, kad ir baigus rajoninę mokyklą galima (jei tik nori, turi valios ir daug dirbi) pasiekti mokslo aukštumų. Manau, kad ir vasarą galima nuveikti daug prasmingos veiklos. Visada sakiau ir sakysiu, kad tėvai turi ir privalo rūpintis savo atžalomis, o ne tik reikalauti iš mokyklos.

Kalbėdama kaip mokytoja, nesuprantu, kaip galima ilginti mokslo metus prieš tai neturint tikslaus veiksmų plano: ką darysime?

 

Ką manote apie PISA tyrimo rezultatus: gamtamokslinėje srityje mokinių rezultatai prastėja, kas, Jūsų manymu, tai lemia? Ką derėtų daryti, kad pasiektume aukštesnį lygį?

Pamoka – rimtas darbas, o mokiniai dažnai nori, kad tai būtų lengvas, mažai pastangų kainuojantis žaidimas. Taigi, jeigu nuo pirmos iki aštuntos klasės pražaidžiama, nesuprantant žaidimo prasmės ir esmės, tai ir rezultatai prastėja. Be to, ne kiekvienas vaikas ir gali gebėti pasiekti aukštesnįjį pasiekimų lygmenį, galbūt orientuokimės į pagrindinį (ypač kalbu apie tas mokyklas, kurios nesirenka mokinių, didelė pagarba mokytojams, kurie sugeba ko nors išmokyti žemų pasiekimų mokinį)…

 

Kokiomis vertybėmis vadovaujatės klasėje?

Pagarba ir pasitikėjimu mokiniu.

 

Papasakokite, kas ir kada lėmė Jūsų apsisprendimą tapti mokytoja, kokiu dar keliu ketinote / svajojote eiti?

Nemeluosiu, baigdama Vilniaus 7-ąją vidurinę mokyklą (dabar Žirmūnų gimnazija), tikrai negalvojau, kad būsiu mokytoja, išvažiuosiu gyventi ir dirbti į Molėtus. Mokykloje mokiausi gerai, baigiau f klasę (sustiprinto fizikos mokymo), galvoje galbūt ir sukosi mintis apie medicinos studijas, bet pabūgau fizikos stojamojo egzamino ir nusprendžiau, kad biologija yra ta sritis, kurioje aš save realizuosiu. Dabar džiaugiuosi, kad netapau gydytoja, nes daugiau laiko galėjau skirti šeimai, o šeimoje, manau, ir dviejų medikų pakanka (mano vyras – gydytojas reanimatologas-anesteziologas, sūnus – medicinos studentas).

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Aušra ŽIDŽIŪNIENĖ