Mokslų daktarai mokyklose: kaip vertinti išsilavinimą ir patirtį?

Kokių mokytojų reikia Lietuvos mokykloms – praktikų ar mokslininkų? Atsakymo į šį ir kitus švietimo bendruomenei aktualius klausimus, susijusius su pedagogų kvalifikacija, mokytojo profesijos prestižu, jos ateities įžvalgomis, ieškojo XIII edukacijos forumo „Edukologija Lietuvai – moksliniais tyrimais grįsto ugdymo ir švietimo link“ dalyviai. Šįkart Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos (LETA) kartu su Vytauto Didžiojo universitetu surengtame forume buvo gvildenama tema „Mokytojas praktikas ar mokytojas mokslininkas? Kvalifikacinė pasitikėjimo mokytoju dilema“.

Žinojimo darbuotojai

 

Įžangos žodį taręs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prof. dr. Artūras Žukauskas pripažino, kad šio edukacijos forumo tema yra labai svarbi. „Buvo iškelta dilema, koks turi būti mokytojas – ar mokslininkas, ar praktikas. Dilemos kai kada sprendžiamos labai paprastai – su „ir – ir“. Bet šįkart yra toks atvejis, kai sakyčiau „nei – nei“. Man atrodo, kad vis tik turime permąstyti, kokią vietą turi užimti mokytojas šiuolaikiniame pasaulyje. Ir čia iš tikrųjų susiduriame su problema, kad net mūsų kultūra ir kalba stokoja sąvokų, kuriomis dabar operuoja Vakarų šalys ir ne tik jos. Angliškai ta sąvoka – „knowledge“. Mes net neturime gero šio žodžio vertimo, aš jį verčiu „žinojimu“ arba „žinosena“, gal kalbininkai galėtų tiksliau suformuluoti“, – sakė profesorius A. Žukauskas.

 

Būtent žinojimas, anot jo, šiandien kuria visas didžiausias vertes pasaulyje, jo dabar labiausiai reikia. „Žinojimas – ne tik mokslo žinios. Jos tik labai maža žinojimo dalis. Tai gebėjimas suvokti, suprasti, nuolat atnaujinti, valdyti ir taikyti praktikoje mokslo žinias. Tie žmonės, kurie pelnosi duoną iš žinojimo, Vakarų šalyse vadinami žinojimo darbuotojais (angl. „knowledge workers“). Arba dar kai kur tiesiog talentais. Mano galva, šiandien mūsų mokytojui reikia ne vien mokslo žinių, bet ir mano išvardintų gebėjimų – nuo suvokimo iki praktinio taikymo, nuolatinio atsinaujinimo“, – pabrėžė Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas.

Ar tikrai nėra intrigos?

 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pedagogų veiklos skyriaus vedėja dr. Nijolė Putrienė, savo įžanginiu žodžiu kreipdamasi į forumo dalyvius, trumpai įvardijo nagrinėjamos temos kontekste matomas realias problemas. „Mūsų norai labai dideli, tačiau realybė Lietuvoje rodo truputį kitokias tendencijas. Jas matome iš tyrimų: pavyzdžiui, 2018 m. atliktas mokytojų tyrimas TALIS parodė, kad tik 14 proc. Lietuvos mokytojų jaučiasi vertinami visuomenės, 15 proc. norėtų pakeisti mokyklą, o dirbti mokykloje jie planuoja vidutiniškai 9 metus. Net 45 proc. mokytojų planuoja palikti mokyklą per artimiausius 5 metus – o šis laikas tuojau pat ir ateis. Ir, ko gero, nekeista, kad 2021 m. Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) prognozė rodo, kad artimiausiu metu, 2024–2025 m., mums trūks maždaug 1 300 pedagogų – mokytojų, švietimo pagalbos specialistų“, – teigė dr. N. Putrienė.

 

Vis dėlto, pasak jos, nepaisydami šių tendencijų savo strateginiuose dokumentuose keliame gana aukštus tikslus: vienas jų – iki 2030 m. pasiekti, kad 40 proc. mokytojų turėtų magistro laipsnį. „Šiandien mes tokių mokytojų turime 17,2 proc. Iš tikro tada kyla klausimas: kaip mes auginame savo mokytojus, ar mes juos palaikome, ar pedagoginės studijos, pedagogų rengimas vyksta taip, kaip norėtųsi? Iš tikrųjų šiuos klausimus ministerijoje keliame nuolat, ieškome atsakymų į juos tiek patys, tiek bendraudami su mokslo bendruomene. Galbūt nesutikčiau su profesoriumi A. Žukausku, lyg ir sakančiu, kad šiame klausime, kuris keliamas šiandieninėje diskusijoje, lyg ir nėra intrigos: mokytojas neturi būti nei praktikas, nei mokslininkas. O aš kaip tik manau, kad profesorės Lina Kaminskienė ir Vilma Žydžiūnaitė šiandien mums žada intrigą, nes, kiek suprantu, ruošiamės kalbėti apie tai, kad galbūt mokytojas turi būti mokslų daktaras? Ir ar toks klausimas mūsų kontekste yra laiku? Mano manymu, taip. Ir labai dėkoju profesorėms, kad jos ėmėsi šito klausimo“, – sakė prelegentė.

Mokslų daktarai mokyklose

 

Viena iš forumo moderatorių doc. dr. Agnė Brandišauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos docentė, Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos narė, prieš pristatydama pagrindines pranešėjas forumo dalyviams priminė kai kuriuos 2018 m. TALIS tyrimo rezultatus, tiesiogiai susijusius su nagrinėjama mokytojų aukštojo universitetinio išsilavinimo tema. „Ruošdamasi šiam forumui su kolegėmis paanalizavau jį būtent tuo pjūviu: žiūrėjome į 6 šalis – Estiją, Suomiją, Latviją, Lietuvą, Švediją ir Jungtinę Karalystę. Aiškiai matyti, kad Lietuvoje tikrai didelė dalis bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų turi bakalauro laipsnį – TALIS tyrimo duomenimis, tai sudaro 63 proc. mokytojų. Estijoje – 22 proc., Suomijoje – 6 proc., Jungtinėje Karalystėje – beveik 79 proc. Magistro laipsnį turinčių mokytojų Estijoje yra 71 proc., Suomijoje – 90 proc., Švedijoje – 55 proc. Doktorantūros studijas baigusių ir mokytojo darbą dirbančių pedagogų Lietuvoje tėra labai nedaug, tik 0,5 proc. Estijoje jų yra apie 0,7 proc., Suomijoje – 1,3 proc. Matome, kad tikrai nedidelė dalis mokslų daktarų ateina į mokyklas“, – apibendrino doc. dr. A. Brandišauskienė.

Ji atkreipė dėmesį ir į dar vieną diskusijas paskatinti galintį minėto TALIS tyrimo aspektą. „Remdamiesi TALIS duomenimis pabandėme paanalizuoti, ar skiriasi bakalauro ir magistro išsilavinimą turinčių mokytojų darbo kokybės aspektai. Pasirodo, daugeliu atvejų nėra jokio skirtumo“, – teigė forumo moderatorė.

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Pranešimą „Edukologijos krypties doktorantūra: kuriuo keliu einame (eisime) Lietuvoje?“ forume perskaičiusi Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Lina Kaminskienė diskusiją pradėjo nuo platesnio konteksto. Ji apžvelgė edukologijos srities doktorantūros studijas kaimyninėse šalyse, kurios artimos mums ir gyventojų skaičiumi, ir švietimo sistemų panašumais. Profesorės teigimu, tai padės pamatyti, kur link juda diskusija: ar mokytojas – mokslininkas, ar praktikas?

„Kalbėdama apie Lietuvos edukologijos krypties doktorantūrą užsirašiau keturis klausimus, kuriuos pastaruosius 5 metus nuolat girdžiu diskusijose su kolegomis, politikais, mokslininkais, praktikais. Verda diskusija, kiek Lietuvos valstybei reikia doktorantūrų, kaip reikėtų jas stiprinti, kartais pasigirsta nuomonių, kad situacija edukologijos doktorantūroje nėra tokia gera, galbūt išeitimi galėtų būti mūsų doktorantų siuntimas studijuoti į kitas šalis. Kiek tų doktorantų reikia? Su tuo susiduriame taip pat ir vertinimuose, ir diskusijose su institucijomis, kurios numato lėšas doktorantūrai, skirsto vietas. Kaip žinote, tikrai negalime pasigirti dideliais skaičiais. Taip pat svarstoma, kur link juda šiuolaikinės edukologijos krypties doktorantūros, kokie pokyčiai įžvelgiami“, – sakė prof. dr. L. Kaminskienė.

Keturi klausimai

 

Ji diskusijai pateikė šiuos klausimus: 1. Ar Lietuvai yra reikalinga viena doktorantūra? 2. Kaip stiprinti edukologijos krypties doktorantūros tarptautiškumą? 3. Kiek edukologijos doktorantų reikia Lietuvai? 4. Kuo pasižymi šiandieninės edukologijos doktorantūros?

 

Ieškodama atsakymo forumo pranešėja apžvelgė dalies Suomijos ir Estijos universitetų edukologijos doktorantūros programas. Helsinkio universitete yra 4 doktorantūros mokyklos, kurios vykdo 33 doktorantūros programas. Edukologijos doktorantūros programos vykdomos Socialinių ir humanitarinių mokslų doktorantūros mokykloje. Abi programos, pasak profesorės, yra tarpdisciplininės. O štai Turku universitete yra dvi doktorantūros. Panaši situacija yra ir kituose Suomijos universitetuose. Kalbėdama apie edukologijos krypties doktorantūras Estijoje pranešėja nurodė, kad Tartu universitete vykdoma edukologijos krypties doktorantūra su dviem specializacijomis: Ugdymo mokslai ir Gamtos mokslai. Talino universitete veikia viena edukologijos krypties doktorantūros programa, specializacijų nėra.

 

„Ką matome analizuodami ir kitų šalių, tarp jų Nyderlandų, Australijos, universitetų patirtį? Kad edukologijos doktorantūros tikrai orientuotos į sisteminius švietimo politikos pokyčius, aktualijas, taip pat į ugdymo praktikos tobulinimą. Tai yra ir į gana praktinius klausimus orientuota doktorantūra. Matome, kad yra doktorantūrų krypčių ir specializacijų įvairovė, itin ryški tarpdiscipliniškumo kryptis“, – skaitydama pranešimą akcentavo prof. dr. L. Kaminskienė.

 

Forumo dalyviams, švietimo politikos vykdytojams, ieškantiems atsakymo į klausimą, kiek edukologijos doktorantų reikia Lietuvai, ji pateikė keletą pavyzdžių, skatinančių apmąstyti kitų šalių patirtį ir tikslus vykdant edukologijos krypties doktorantūros studijas. „Vien tik Helsinkio universitete vienoje iš edukologijos doktorantūrų studijuoja apie 130 doktorantų. Tai mokyklose dirbantys mokytojai, švietimo politikai, mokslinę karjerą planuojantys ar vykdantys tyrėjai. Beveik trečdalis doktorantų dirba universitete. Turku universitete vienoje doktorantūroje studijuoja apie 40 doktorantų (per abi – apie 80). Estijoje (Tartu universitete) edukologijos doktorantūroje studijuoja apie 50 doktorantų. Liublianos universitetas skelbia 25 vietas“, – sakė pranešėja.

Dėmesys doktorantūros modeliams

 

Pranešimą „Mokytojų studijų doktorantūroje specifika: doktorantūrų modeliai ir tarptautinė patirtis“ forume perskaitė ir kita Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkė – prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė.

Profesorės teigimu, dabartinio forumo pavadinimas „Mokytojas praktikas ar mokytojas mokslininkas? Kvalifikacinė pasitikėjimo mokytoju dilema“ atsirado ne be reikalo. „Ne iki galo aptarę konceptą gauname rezultatus, o tas rezultatas yra parengtas mokytojas. Jis visuomet turi gyvą santykį ir su vaiku, ir, pripažinkime, su savo profesija. Ir jeigu tas konceptas iki galo neaptariamas, jis išvirsta į keistus dalykus. Ką turiu galvoje? Esame taip ir neapsisprendę – tai kur mes iš tiesų rengiame mokytoją? Ir čia esame nepadėję taško. Liberalu? Abejoju. Ar dabar laikas kalbėti apie tokį modelį? Kalbu apie tai, kad dviejų tipų, drįsčiau sakyti, institucijos pririštos prie aukštojo mokslo. Dirbdami universitete matome ir skirtumus, ir neadekvatumus. Kitas momentas – magistrantūra. Idėja lyg ir puiki, bet ar magistrantūra yra lygi praktinei patirčiai? Ar viskas gerai, jei žmogus baigia magistrantūrą ir turi vienerių metų darbo mokykloje patirtį? Tada kas iš to? Ar turi 20 metų patirtį ir tada ateina į magistrantūrą – su kuo tada susijęs baigiamasis to asmens darbas? Pavyzdžiui, jis pagrįstas apklausa apie mokytojo tapatumą, bet nėra parodytas edukacinis prisilietimas per tą patį edukacinį eksperimentą arba per veiklos tyrimą. Iškiltų daug įvairių klausimų, kuriems detalizuoti reikėtų daugiau laiko. Be abejo, suprantu, kad paliečiu tik patį paviršių“, – sakė pranešėja.

 

Prof. habil. dr. V. Žydžiūnaitės teigimu, pasaulyje susidomėjimas doktorantūra išaugo dar 1990-aisiais, buvo pradėtos kelios iniciatyvos atidžiau nagrinėti doktorantūros studijas ir doktorantų rengimą, kad jį būtų galima tam tikrais būdais reformuoti. Europoje bene geriausiai žinomi politiniai pokyčiai, pradėti 1999 m. Bolonijos deklaracija ir 2000 m. Lisabonos strategija, jais siekiama kurti tvarų aukštąjį mokslą, Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų erdvę. Didėjant doktorantų, kurių dauguma rengia įprastas tradicines disertacijas, skaičiui, išaiškėjo, kad visavertė kompetencija nebūtinai lydi visus doktorantūros studijas baigusius jaunus mokslininkus, o stipresniam pasirengimui reikalingas ir podoktorantūros laikotarpis. Vis dėlto žinios apie tai, kas sudaro tinkamą doktorantūros programą, vis dar yra fragmentinės. Pasak pranešėjos, toks neapibrėžtumas kelia nerimą, kad po doktorantūros studijų apgynus disertacijas turi atsirasti naujos kartos kompetentingi mokslininkai, tačiau vis dar nėra atsakymo, ko reikia jiems parengti.

„Augančio susidomėjimo doktorantūra, ypač Europoje ir JAV, bet vis labiau ir visame pasaulyje, priežastys nėra itin aiškios. Atrodo, kad bendra nuomonė atspindi mintį, kad „daugiau yra geriau“, bet priežastys nėra aiškios. Galima manyti, kad susirūpinimas doktorantūra yra susijęs su žinių visuomenės ir inovacijų ekonomikos mokslinių tyrimų pajėgumais, nes ryšys tarp doktorantūros studijų ir ekonomikos yra tiesioginis. Tačiau atrodo, kad diskusijos yra sutelktos į humanitarinius ir socialinius mokslus, kurie pastaruoju metu yra didelio masto tyrimų objektas“, – sakė profesorė, daug vietos savo pranešime skyrusi mokytojų doktorantūros modelių aptarimams.

Mintys iš diskusijos

 

„Iš tiesų dėl pedagogų rengimo ir pedagogų kompetencijų vertinimo esame per ilgai neapsisprendę. Todėl, manau, labai gerai, kad diskusijos tęsiasi, bet švietimo bendruomenė tikriausiai itin laukia ir tų sprendimų“, – teigė forumo diskusijoje po pranešimų dalyvavusi Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja Vilma Bačkiūtė. Pasak jos, dažnai bendruomenėse įvairiais klausimais jaučiama nemažai nerimo. „Kai kažkas tvyro ore, bet sprendimas niekaip neiškomunikuotas, neapibrėžta tam tikra ateities perspektyva. Šis klausimas, deja, yra vienas iš tų, nes mes ne tik neapsisprendžiame, bet ir niekaip nesurandame drąsos. Man atrodo, kad nuolatinės diskusijos ne tik dėl mokytojų kompetencijų ir kvalifikacijos, bet taip pat ir dėl mokinių žinių bei kompetencijų galbūt gali atrodyti ne visai tiesiogiai susijusios, tačiau jos iš tikrųjų susijusios. Man norisi paprasto sutarimo – kaip esame pasiryžę vertinti išsilavinimą ir patirtį? Ar tai du besiskiriantys dalykai, ar išsilavinimas ir patirtis turėtų gyventi sinergijoje?“ – svarstė V. Bačkiūtė.

 

Vytauto Didžiojo universiteto licėjaus „Sokratus“ direktorius dr. Mindaugas Nefas savo pasisakyme siūlė gilintis į problemos esmę. „Man čia nesueina galai, nes pranešimai labai aiškiai kalbėjo apie edukologijos doktorantūros studijas, vis dėlto edukacijos forumo tema yra šiek tiek kita. Tai visgi ko mums reikia mokykloje? Kelčiau tokį klausimą: kokią naudą Lietuvos mokykloms suteiktų faktas, kad jose dirba kaip įmanoma daugiau mokytojų, kurie studijuoja edukologijos doktorantūroje arba jau yra apsigynę edukologijos mokslo daktaro laipsnį? Nemanau, kad surastume daugybę tvarių argumentų, nes vis dėlto mokyklinis gyvenimas rodo, kad mokykloje vis didesnį vaidmenį atlieka didaktika. Ne tai, kokias aš žinias pateiksiu, bet tai, kaip mėginsiu skatinti savo ugdytinius, kad jie patys keliautų pažinimo keliu ir įgytų kompetencijas. Čia yra be galo svarbus dalykas. Iš pranešimų supratau, kad mes labiau atrandame atsakymus į klausimą – o ką edukologijos mokslas gali duoti mokyklai? Kokius klausimus edukologijos mokslininkai Lietuvoje šiandien galėtų imtis nagrinėti, kad mokytojai, švietimo darbuotojai gautų atsakymus? Reikia pripažinti, kad turime nemažą takoskyrą. Aš pats, bandydamas rasti atsakymą, kaip kurti mokyklą, kuri būtų prasminga ir naudinga visiems, nerandu įvairiausių mane dominančių atsakymų“, – sakė dr. M. Nefas.

 

Diskusijoje dalyvavusi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Švietimo pagalbos departamento direktorės pavaduotoja Inga Nekrošienė atkreipė dėmesį, kad su klausimu „Kokio mokytojo mums reikia?“ susiduriama kiekvieną kartą, kai pradedamos įgyvendinti tam tikros naujovės, naujos kryptys ar sprendimai. „Mes kaip vykdančioji institucija visada palaikome atgalinį ryšį su mokytojais, matome kylančias problemas. Norėtųsi pabrėžti, kad bet koks judesys visoje mūsų švietimo sistemoje, bet koks vienų ar kitų procesų intensyvinimas privalo turėti galutinį adresatą, naudos gavėją – mokinį. Mūsų diskusijos kontekste tai yra mokytojas. Tikrai labai sveikintina visų diskusijos dalyvių išsakyta mintis, kad prieš priimdami sprendimus, prieš keisdami nusistovėjusias tvarkas ar praktikas turėtume pasiklausti mokytojų. Jų balsas yra svarbus, džiaugiuosi ir viliuosi, kad ši prasidedanti diskusija yra viena iš daugelio, kuri neišvengiamai išsiplės“, – apibendrino I. Nekrošienė.

Reikia bendrų jungčių

 

Baigiamąjį žodį XIII edukacijos forumo dalyviams tarusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja prof. dr. Loreta Žadeikaitė pasidžiaugė šio forumo rezultatais. „Klausimai buvo tikrai aktualūs ir mokytojams, ir mokslininkams, ir praktikams, ir švietimo politikams. Ir tai dar kartą liudija, kad mes kartu turime ieškoti atsakymo. Šis forumas, kaip ir kiti, – kalbėsiu ir išvykusios kolegės prof. dr. Liudmilos Rupšienės vardu – rodo, kad mes turime bendrą vardiklį. Edukologijos tikslai, turintys tarnauti praktikai, šiandien tikrai buvo labai išryškinti pranešimuose: šalys ieško geriausios edukologijos krypties doktorantūros, kad ji tarnautų praktikai tobulinti. Daug diskutuojame apie NŠA parengtą leidinį, skirtą edukologijos tyrimais grįstai švietimo politikai formuoti. Kartais tarp mūsų atsiranda tarsi takoskyra, apie kurią kalbėjo kai kurie diskusijos dalyviai, bet sutikite, kad tokie forumai padeda ją mažinti. Mums tikrai reikia bendrų susitikimų, bendrų jungčių, kad galėtume pasakyti, ko reikia praktikams, kaip mokslas gali pasitarnauti tobulinant praktiką“, – pabrėžė prof. dr. L. Žadeikaitė.

 

Visą XIII edukacijos forumo „Mokytojas praktikas ar mokytojas mokslininkas? Kvalifikacinė pasitikėjimo mokytoju dilema“ įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.