Mokslo ir praktikos dialogas, arba kas išgirs švietimo bendruomenės balsą?

Birželiui įpusėjus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko švietimo kaitos aktualijoms skirtas forumas „Mokslo ir praktikos dialogas švietimo transformacijai“. Forumo tikslas – remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, diskutuojant mokslininkams, tyrinėjantiems ugdymosi sėkmę lemiančios geros mokyklos prielaidas ir tapsmą nuo ikimokyklinio iki vidurinio ugdymo lygmens, pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams, švietimo politikams, išryškinti gaires švietimo kaitai. Forume dalyvavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovai, mokslininkai, tyrinėjantys sėkmingo švietimo prielaidas Lietuvoje ir užsienyje, pedagogai praktikai ir ugdymo įstaigų vadovai.

Anot VDU Švietimo akademijos prof. Alvyros Galkienės, čia esame todėl, kad mums – ne tas pats, kaip mūsų švietimo sistema keičiasi, kokių rezultatų laukiame ir kokius tikslus keliame…

VDU Švietimo akademijos profesorės Ona Monkevičienė ir Alvyra Galkienė

 

„KOKIOS YRA NACIONALINĖS PAŽANGOS PROGRAMOS IDĖJOS IR KOKS ŠVIETIMO VAIDMUO JOJE?“

Ričardas Ališauskas, ŠMSM Strateginių programų skyriaus vedėjas

 

Vyriausybės kanceliarija planuoja didelių permainų šalies strateginio valdymo sistemoje, nes jau ilgą laiką įvairios interesų grupės nėra patenkintos dėl pernelyg didelio programų ir planų kiekio, kuris neretai tampa sunkiai suvaldomas. Idėja tokia: yra trys Seimo tvirtinami dokumentai – Valstybės pažangos strategija, Nacionalinė saugumo strategija ir Bendrojo teritorinio plano koncepcija. Visi kiti dokumentai, kylantys iš įstatymų ar kitokių intencijų, turėtų būti naikinami ar pertvarkomi – įskaitant ir Valstybinę švietimo 2013–2022 metų strategiją (VŠS 2013–2022). Jeigu ši reforma bus įgyvendinta, tai visi iki šiol patvirtinti strateginiai dokumentai bus panaikinti ar inkorporuoti į vieną. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ kol kas liks tokia, kokia yra, bet turima idėjų 2021 m. pradėti ir jos permąstymą, kurti naują, apimančią planus iki 2050 m. Iš esmės tai yra tautos lūkesčių dokumentas.

 

Konkretesnis dokumentas – numatomas Nacionalinis pažangos planas arba programa. Šio dokumento struktūra apima tam tikrą skaičių strateginių tikslų, už kuriuos atsakomybę prisiima Vyriausybės kanceliarija. Ji dabar rengia įvairias diskusijas tam, kad suprastų įvairių ministerijų bendrus interesus ir optimizuotų tikslų skaičių.

Uždavinius stengiamasi formuluoti išimtinai vienai viešojo valdymo sričiai, t. y. ministerijai. Nenumatoma uždavinių, kuriuos vykdytų kelios ministerijos. Visa tai tam, kad būtų aiškūs vykdytojai ir aiškios prisiimtos atsakomybės.

Kiekviena ministerija turės savo uždavinių iš Pažangos programos, pagal tai formuos Plėtros programą. Toks būtų rengiamos pertvarkos kontekstas.

 

Švietimui šiuo metu yra keliamas gyvenimo kokybės tikslas ir nurodomas pagrindinis iššūkis – švietimo kokybė yra nepakankama.

Balandžio mėnesį iš Vyriausybės gavome užduotį per 7 darbo dienas pateikti ir per tą patį laiką suderinti siūlymus su socialiniais ir ekonominiais partneriais. Suspėjome suorganizuoti vieną susitikimą, tačiau medžiagą viešinome, todėl norėjusieji galėjo reaguoti elektroniniais laiškais.

 

Dirbdami su šia užduotimi, svarstėme, kaip mums geriau suprasti naują strateginį valdymą ir įvertinti situaciją. Viena iš kilusių idėjų – iškelti po užduotį kiekvienam sektoriui. Panašią uždavinių struktūrą pasiūlė ir Vyriausybės kanceliarija. Be to, vienas iš kanceliarijos užduoties komponentų – atsižvelgti į Vyriausybės kanceliarijos parengtus siūlymus.

Kita galima kryptis – lobistinis atsitiktinumas. Tai reiškia, kas turėjo galimybių, tas ir pasiūlė savo interesus įkelti į bendrą šalies dokumentą. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad siūlymai būtų sistemingi, nors būta ir išimčių.

 

Dar vienas aspektas – tęstinumas. Vyriausybės kanceliarija reikalavo atsižvelgti į tuos dokumentus, kurie dar galioja ir kurie turi tam tikros įtakos. Galima sakyti, kad vienintelis toks dokumentas yra Valstybinė švietimo 2013–2022 m. strategija su jos įgyvendinimo veiksmų planais. VŠS 2013–2022 sėkmės formulė: didžiausią įtaką švietimui turi mokytojo asmenybė ir mokyklos bendruomenės kokybės kultūra. Į gyventojus orientuotos sritys – įtrauktis ir įgalinimas. Švietimas siekia būti įtraukus, t. y. kviesti žmones ir suteikti galimybes šviestis ir ugdytis. Įgalinimas reiškia, kad mokymas(is) turi būti ne abstraktus, bet įgalinantis žmones veikti konkrečiose situacijose. VŠS 2013–2022 numato, kad žmonės turėtų būti paruošiami ne tik sėkmingam ekonominiam, bet ir socialiniam bei kultūriniam gyvenimui.

Galima panagrinėti, kaip Vyriausybės kanceliarijos keliami preliminarūs uždaviniai telpa į Valstybinės švietimo 2013–2022 m. strategijos erdvę. Atidžiau paanalizavę, pamatytume, kad kokybiškai nieko nauja nėra. Paprastai pereinant nuo strategijos prie strategijos būna sunku atsisakyti senosios schemos, šiuo atveju nauja strategija visiškai telpa į senosios rėmus.

 

Dar vienas aspektas – neišvengiamos problemos. Jau rengdami VŠS 2013–2022 matėme, kokios mokytojų amžiaus tendencijos: mūsų mokytojai sensta ir tikėtina, kad po 5-erių metų Lietuvos mokytojų amžiaus vidurkis bus dar didesnis, į mokyklas neateina jauni specialistai. Nerimą kelia ir tai, kad mokytojų reikalams iš valstybės biudžeto jau ne pirmus metus neskiriama lėšų. Galima džiaugtis tuo, ką gauname iš Struktūrinių fondų arba iš Europos Komisijos. Mano galva, turime jau dabar siekti pokyčių, nes vėliau galime susidurti su dar liūdnesnėmis pasekmėmis.

 

Dar vienas didelis iššūkis – esame antri Europoje pagal tai, kiek skiriasi mūsų namų ūkių pajamos. Tai didžiulis iššūkis švietimui: į ugdymo įstaigas ateina vaikai iš labai skirtingo socialinio, ekonominio ir kultūrinio (SEK) konteksto. Pavyzdys galėtų būti skandinavų šalys, kur skirtumas siekia šiek tiek daugiau nei 3 kartai. Kaip rodo kitų šalių patirtis, žemą SEK kontekstą galima kompensuoti. Lietuvoje skirtumas tarp skurdžiausių ir turtingiausių (Gini indeksas) yra daugiau kaip 7 kartai. Tokioje situacijoje padaryti vienodą švietimą visiems šalies vaikams yra beveik neįmanoma. Kaip mes į tai reaguosime? Aišku tik viena, jeigu laikysime, kad žmonių turtinė nelygybė – natūralus dalykas, tada niekas ir nesispręs. Tam reikalingos rimtos intervencijos, socialinių liftų, kompensavimo mechanizmai.

 

Paradoksas, bet esame pirmi Europoje pagal tai, kiek jaunimo įgyja aukštąjį išsilavinimą. Tik panagrinėję įgijusiųjų aukštąjį išsilavinimą turtinę padėtį, pamatytume, kad iš neturtingojo gyventojų sluoksnio vos 20 proc. vaikų įgyja aukštąjį išsilavinimą. O paties turtingiausio penktadalio – net 77 proc. Taigi, pažvelgę į atskiras socialines grupes, matome didžiulių socialinio teisingumo principų įgyvendinimo problemų. Vien švietimas tokioje situacijoje nelabai pajėgus suteikti vaikams galimybę peršokti iš vienos socialinės grupės į kitą.

Dar viena bėda – patyčios, kad ir kiek besistengiame su jomis kovoti, jų mastas vis tiek dar gana didelis.

Na, ir pats didžiausias paradoksas – iš mūsų reikalaujama daug, visuomenės lūkesčiai švietimo atžvilgiu auga, bet lėšų tam neskiriama. Tad už kokias lėšas visas šias problemas spręsti?..

 

Lietuva, palyginti su Europos Sąjungos šalimis, vienam vaikui skiria beveik mažiausiai lėšų. Anot Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertų, jei Lietuva ir toliau taip investuos į jaunąją kartą, tai nėra jokių šansų pasivyti kitas Europos valstybes ir priartėti prie EBPO pasiekimų vidurkio.

Žiūrėdamas į rezoliuciją, suprantu, kad jūs mus palaikote, pritardami, kad švietimas negali nukrypti tik į ekonomiką, nors tai irgi labai svarbu, – turime tapti tvarios visuomenės kūrimo dalimi. Kol kas dar vyksta strateginio valdymo pertvarkos procesas ir galutinių sprendimų dėl Nacionalinės pažangos programos nėra. Visuomenės, ypač intelektualų, švietimo profesionalų racionalus žvilgsnis ir konstruktyvūs pasiūlymai būtų didžiulė pertvarkų vyksmo vertė.

 

„KAS TRUKDO LIETUVOS MOKYKLAI TAPTI GEROVĖS VALSTYBĖS PAGRINDU?“

Dr. Eglė Pranckūnienė, VšĮ Mokyklų tobulinimo centro steigėja

 

Džiugina forumas, kur susitinka tyrėjai ir praktikai kalbėtis apie strateginius švietimo dalykus. Rengdama šį pranešimą, pasidomėjau, kas apskritai yra toji gerovė.

Kokia yra gerovės valstybės vizija? Šiuo metu apie gerovės valstybę daugiausia kalba išrinktasis Prezidentas Gitanas Nausėda, kurio pagrindiniai principai – pagarba, saugumas ir gerovė. Jis išsikėlė 5 tikslus, kuriuos sieks įgyvendinti – tai pajamų ir socialinės nelygybės mažinimas, valstybės biudžeto didinimas viešosioms paslaugoms, regionų nelygybės mažinimas, ES lėšų nukreipimas į gerovės didinimą regionuose, kokybiškos švietimo sistemos sukūrimas (inicijuoti nacionalinį susitarimą dėl švietimo ir mokslo įstaigų veiksmingumo didinimo bei kokybinių rezultatų siekimo, lėšas nukreipiant mokytojų atlyginimams).

Prezidentas pabrėžia norą, kad mūsų universitetai patektų tarp Europos geriausių ir kad Lietuva, kaip šalis, patektų tarp aukštesnių reitingų tarptautiniuose tyrimuose. Sakyčiau, kad į viską žvelgiama supaprastintai.

Žinome kitų šalių patirtis, kad, jeigu užsibrėžiama tik kažką nugalėti, dažniausiai būtent tai ir neįgyvendinama. Geriausių rodiklių pasiekiama tada, kai daroma tai, ko reikia šaliai ir jos žmonėms.

 

Apie gerovės valstybę daugiausia kalba socialinės sistemos tyrinėtojai. Yra atlikta studija „Gerovės valstybės raida Lietuvoje: mitas ar realybė?“, kurioje apžvelgiama, kaip mūsų valstybė plėtojosi nuo 1918 m. Ar tada jau turėjome gerovės valstybės orientaciją?.. Tyrėjai teigia, kad procesas išties buvo nenuoseklus. Politikoje vyravo konservatyvių, liberalių arba neoliberalių pažiūrų ideologijos, kurios nėra orientuotos į gerovės valstybę, o daugiau kalba apie individualią atsakomybę už savo gerovę. Tyrėjai sako, kad visgi pagrindinė gerovės valstybės prielaida – pasitikėjimas ir dialogas tarp valstybės piliečių. Jie teigia, kad kol kas nebuvo palankių sąlygų tokiam dialogui plėtotis. Tyrėjai žiūri optimistiškai, teigdami, kad turime visas sąlygas kurti vakarietišką gerovės valstybę, bet visa tai priklauso nuo susitelkimo: politikos, piliečių, politinio elito ir pan. Kitaip tariant, nuo kryptingo bendro darbo ir nesiblaškymo. Mano manymu, svarbu ne tik tai, kokia yra politika, bet ir kaip ji įgyvendinama. Daug nulemia politikos formavimo stilius.

 

Lietuvos švietimo transformacijos pasaulio kontekste. Turbūt visiems gerai žinomas Andy Hargreaveso ir Dennio Shirley veikalas „Ketvirtasis kelias“, kur jie žvelgia į vakarų šalis. A. Hargreavesas daugiausia remiasi Jungtinės Karalystės, Australijos ir kitų šalių pavyzdžiais. Tyrėjai pastebi, kad galimi 4 keliai, iš kurių ketvirtasis yra utopinis – tarsi siekiamybė. Valstybė, pasirinkusi vieną iš kelių, gali juo sėkmingai keliauti ilgą laiką. Pirmasis kelias – tai švietimo inovacijų ir nenuoseklumo kelias. Jis buvo pasirinktas pokario valstybėse 1950–1980 m., kai stengtasi atstatyti šalis, siekta atsigauti ir kurti gerovės valstybę. Švietimo sistemoje vyravo itin didelis pasitikėjimas profesionalais, visa atsakomybė buvo sutelkta jų rankose. Mažai standartizavimo ir be galo daug profesinės laisvės, bet trūko tam tikros atskaitomybės, todėl dažnai švietimas tapdavo nesuvaldomas. Būtent dėl to buvo daugybė gerų praktikų, tačiau netrūko ir prastų…

 

Prasidėjus ekonominiams sunkumams 1980–1995 m. pereita prie standartizavimo ir marketizavimo kelio. Eita nuo gerovės valstybės prie rinkos santykių, centralizuoti ugdymo standartai. Mokyklos ėmė konkuruoti, pradėtas jų reitingavimas. Visa tai sukelia pasitikėjimo krizę švietimo profesionalais ir kartu profesinę krizę – mokytojų ir mokyklų vadovų profesija tampa nepatraukli.

1995 m. išskiriamas trečiasis kelias – įvykdymas ir partnerystės. Bandoma atkurti pasitikėjimą praktikais, sprendimų priėmimas grindžiamas duomenimis. Stengiamasi suteikti kaip galima daugiau profesinės pagalbos, atverti daug ir įvairių galimybių. Kartu prasideda globalus švietimo reformų virusas (vadinamas GERM – Global Educatuon Reform Movement), kuris viską sujungė standartizavimais. Susiaurėjo ugdymo turinys, orientuotasi į įvykdymą ir rezultatus.

 

Ketvirtasis kelias turėtų galimybę egzistuoti, jei švietimas nebūtų politikos įkaitas, kuriuo tapo jau nuo antrojo kelio. Ketvirtasis kelias pasižymi įkvėpimu, inovacijomis, atsakomybe ir tvarumu. Pati švietimo sistema turėtų nuolat iš savęs mokytis ir atsinaujinti. Pavyzdžiu galėtų būti etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Viena iš kolegijos dėstytojų yra sakiusi, kodėl prieš diegiant etatinį apmokėjimą mokyklose nebuvo pasinaudota kolegijų, kurios jau seniai turi tokią sistemą, patirtimi? Akivaizdu, kad daugybę dalykų mes jau turime savo švietimo sistemoje, bet nepasimokome, negebame pasinaudoti. Tai būtų galima pasakyti ir apie universitetų sujungimą. Sunaikiname tai, kas gera, ir mėginame kurti kažką nauja, bet nežinome, kas iš to išeis. Taip prarandame daugybę gerų žmonių ir gerų patirčių. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie šalies mokyklas, kuriose apstu gerųjų praktikų, tačiau jos retai išeina už mokyklos sienų, dar rečiau jomis kas nors pasinaudoja.

 

Turime daugybę siekių, taip pat turime Valstybinę švietimo strategiją, tačiau, matydama kasdienes praktikas, galiu drąsiai teigti, kad šiuo metu neriame į posthumanizmo fazę. Mūsų mokykloje vienu metu veikia visiškai prieštaringi dalykai. Vienos mokyklos propaguoja įtraukųjį ugdymą, kitos – skatina didžiulę mokinių konkurenciją, o kartais net toje pačioje mokykloje susiduria visiškai skirtingi, prieštaringi procesai. Tai reiškia, kad mes, kaip šalis, neturime aiškios švietimo krypties. Žinoma, tame yra ir daug gera. Žmonės be galo kūrybingi, įgyvendina nuostabias idėjas. Šiandien esama mokyklų, kuriose veikiama dėl vaikų ir vaikams, jiems ten be galo gera. Tačiau visa tai remiasi tik tose vietose veikiančiais žmonėmis, jų entuziazmu. Mes per mažai žinome, kas iš tikrųjų vyksta su švietimo praktikais. Pavyzdžiui, kai buvo įdiegtas etatinio darbo apmokėjimo modelis, ar kas nors ėmėsi tyrinėti, kiek išties mokytojas turi laiko? Niekas netyrė, bet kažkokiu būdu viskas buvo suskaičiuota. Kai buvo nutarta įvesti vadovų kadencijas, ar kas nors tyrė, kokių pasekmių galima sulaukti?.. Taigi, dažnai priimame sprendimus aklai, nežiūrėdami į priekį ir nenumanydami, kokios bus pasekmės.

 

Šiek tiek tyrinėjau profesinės veikmės sampratą, kitaip tariant, švietimo praktikų profesinę galią. Profesinė galia išauga iš asmeninės profesinės brandos ir pasitikėjimo savimi, bet jai daro įtaką ir tarpasmeninio bei institucinio pasitikėjimo aplinka: kiek švietimo praktikai yra įgalinti savarankiškai priimti sprendimus, kiek patikimais politikai laiko švietimo praktikus.

Prof. Gertas Biesta kalba apie tris elementus: išorines sąlygas, asmens galias ir ateities perspektyvas. Išties gali būti žmogus su itin teisingomis vertybėmis, atsidavimu ir požiūriu į darbą, bet jeigu jis pateks į tokias sąlygas, kur juo bus nepasitikima, neišskleis savo turimo potencialo.

 

Rašydama disertaciją, tyrinėjau pasitikėjimo aspektą. Anksčiau kūrybinis užtaisas ėjo drauge su entuziazmu ir tikėjimu savo jėgomis. Dabar kūrybos taip pat esama, tačiau ji kitokia – nepaprastai trapi. Pavyzdžiui, kad ir šiandien čia sėdi daugybė dėstytojų, kurie išgyveno reorganizaciją, universitetų jungimą – jie visi turi kūrybinį potencialą, bet tokiomis sąlygomis – be galo trapų.

 

Kaip sugrąžinti mokyklą ant gerovės valstybės kūrimo bėgių? Siūlyčiau kiek galima daugiau tyrinėti, kas ir kaip vyksta su mokytojais? Orientuojamės į dokumentų analizę, atliktus darbus, bet mažai žvelgiame į tai, ką išgyvena mokytojų bendruomenės, kaip jie jaučiasi.

Jeigu švietimo profesionalų bus auginama ir puoselėjama profesinė veikmė, tai ir bus sistemos išminties garantas. Švietimo politika turėtų persiorientuoti nuo „sisteminių sprendimų“ į švietimo praktikų profesinės veikmės stiprinimą. Tai – sudėtingas procesas, daug reikalaujantis ir iš pačių praktikų, ir iš švietimo politikos formuotojų. Tam reikia sukurti pasitikėjimu grindžiamą kultūrą, sudaryti atitinkamas materialines ir struktūrines sąlygas, tačiau tai yra vienintelis kelias, anot G. Biestos, išlaikyti, kas yra geriausia švietimo sistemoje, ir tobulinti tai, ką dar reikia tobulinti. Lietuvos švietimo praktikų profesinio gyvenimo apmąstymas liudija jų nuolatinę kovą už išmintingą ugdymo sistemą, veikiančią dėl mokinių.

 

Blogiausia, kad šiandien neturime nuoseklaus „Smegenų centro“, kuris atliktų nuolatines stebėsenas, tyrimus ir būtų visada aišku, ką ir kaip turime daryti. Didžioji dalis šalių tokį „Smegenų centrą“ turi. Kol jo neturėsime, bus be galo sunku užtikrinti nuoseklumą. Politikai gali susitarti dėl materialinių dalykų, bet turinys, mano galva, nėra jų kompetencijų laukas, todėl šiandien vis dar trūksta nuolatinio dialogo…

 

„KOKIA YRA GEROVĖS MOKYKLA IR KAIP PAŽANGIOS VALSTYBĖS JĄ KURIA?“

Doc. dr. Milda Brėdikytė, Vytauto Didžiojo universitetas

 

Aš taip pat kalbėsiu apie gerovės valstybę. Remsiuosi ne Skandinavijos pavyzdžiu, bet Kanados, konkrečiai – Ontario valstija. Nesusimąstome, kas yra toji gerovės valstybė. Grįžusi po 10 metų gyvenimo Suomijoje į Lietuvą suvokiau, kad kasdieniame gyvenime mes visiškai nenorime gerovės valstybės. Daugelis žmonių išties nepritartų tiems dalykams, kurie priklauso gerovės valstybei. Gerovės valstybė remiasi lygių galimybių, teisingo turto pasiskirstymo ir visuomenės atsakomybės principais tiems, kurie negali ar nepajėgia pasinaudoti minimaliomis gero gyvenimo galimybėmis. Suomijos žmonėms neskauda širdies dėl to, kad, gaunant didesnį atlyginimą, reikia sumokėti 60 proc. mokesčių. Pasaulyje yra itin daug gerovės valstybių. Jų modeliai skirtingi, bet tam tikri pagrindiniai dalykai egzistuoja visose. Gerovės valstybė gyventojų skurdą sumažina nuo 2 iki 4 kartų.

 

Kodėl gerovės valstybė „apsimoka“? Šiuolaikinė nelygybė ir didelė atskirtis labai brangiai kainuoja, o štai gerovės valstybė ekonominiu požiūriu „apsimoka“… Mes – tie, kurie didžiąją laiko dalį dirbame, kad pagelbėtume atsidūrusiesiems užribyje. Kažkada skaičiau ir su studentais nagrinėjau straipsnį apie benamius, bedarbius žmones. Paaiškėjo, jeigu benamiui suteikiame socialinį būstą, valstybės išlaidos jam sumažėja 30 proc. Jeigu jis per metus kartkartėmis susiranda darbą, išlaidos sumažėja 70 proc. Iki to laiko maniau, kad benamiai žmonės mums nekainuoja.

 

Pasaulio bankas jau seniai pabrėžia, kad investicija į ankstyvąją pagalbą šeimoms ir vaikų ugdymui yra be galo pelninga. Svarbiausia yra investuoti į jaunus žmones, kurie dar tik pradeda kurti šeimas ir mąstyti apie vaikus. Čia, mano galva, reikia skirti daugiausia dėmesio. Vienas santykinis piniginis vienetas, skirtas ankstyvajam amžiui, prilygsta 3 piniginiams vienetams, skirtiems vėlesniam amžiui. Kuo anksčiau investuosi, tuo veiksmingesnė pagalba bus vėlesniame amžiuje. Visa tai susiję ir su ankstyvąja raida.

Ką ypatinga daro gerovės valstybės, palyginti su kitais valstybių modeliais? Čia labiausiai derėtų kalbėti apie švietimą. Gerovės valstybių teikiami politikos paketai paskatina gyvenimo trajektorijų pokyčius. Tai reiškia, kad padedama išlipti iš skurdo, peržengti užribį.

 

Ontario valstijos pavyzdys. 2003 m. Ontario vyriausybė sutelkė dėmesį į švietimo gerinimo klausimus. Rezultatai gauti po 10 metų: pradinio ugdymo pasiekimai skaitymo, rašymo ir matematikos srityse pagerėjo nuo 54 proc. 2003 m. iki 72 proc. 2014 m., o pagrindinio ugdymo tose pačiose srityse nuo 68 proc. iki 84 proc.

 

Kokie žingsniai lėmė sėkmę? Vienas iš esminių sėkmės žingsnių – tai ribotas ambicingų tikslų skaičius. Suomija daro tą patį – 1–3 tikslai yra pakankamai, kad būtų pasiekta tam tikrų pokyčių per, pavyzdžiui, 5-erius metus. Pajautę, kad juos jau pasiekė, pamatuoja ir kelia sau naujus tikslus. Taip vyksta proveržis tam tikrose srityse.

Dar vienas žingsnis – tai pozityvus siekis pagerinti situaciją visose mokyklose. Ontario valstijoje tai apėmė 2 mln. mokinių, 130 tūkst. pedagogų ir 5 tūkst. mokyklų. Jie mano, kad pavieniai atvejai nepadės, todėl dirbti reikia su visa sistema. Pabrėžiamas gebėjimų stiprinimas, o dėmesys skiriamas mokymosi rezultatams gerinti.

Privalomas visų lygių visuomenės grandžių įsitraukimas ir stipri švietimo lyderystė, veiksmingas mokslinių tyrimų ir duomenų naudojimas, dėmesio sutelkimas į pagrindines strategijas (pavyzdžiui, mokymo tobulinimas), efektyvus išteklių naudojimas ir infrastruktūros plėtra, siekiant sutelkti dėmesį į užduoties įgyvendinimą, vadovauti ir remti pokyčių procesą.

 

Ontario valstija itin pasitiki savo mokytojais. Jų tikslai – ambicingi ir itin pozityvūs. Akivaizdu, kad pasaulyje esama daugybės gerų pavyzdžių. Tai nereiškia, kad reikia mėginti juos perkelti ir pritaikyti mūsų valstybėje, bet derėtų juos permąstyti, nes kartais apima toks jausmas, kad su savomis „strategijomis“ atrodome ir juokingai, ir gėdingai…

 

„VALSTYBĖS GEROVĖ IŠ VAIKO PERSPEKTYVOS“

Prof. dr. Alvyra Galkienė

 

Švietimas pirmiausia turi tarnauti vaikui. Kas užtikrina vaiko gerovę mokykloje? Tai – emocinė, psichologinė, socialinė gerovė, tobulėjimas ir aktyvus veikimas, pasitenkinimas gyvenimu, pasitenkinimas veikla konkrečioje srityje, įtraukiančios veiklos ir darbas, fizinė ir ekonominė gerovė.

Projektuodami savo švietimo sistemos modelius, turėtume į visa žvelgti iš vaiko gerovės perspektyvos. Peržvelgiau Europos Komisijos elektroninę svetainę Euridice, kaip skirtingos valstybės pristato savo švietimo sistemą, kokie raktiniai žodžiai ją atspindi: lanksti, garantuojanti kokybišką mokymąsi ir asmeninių potencinių galių bei reikalingą pagalbą kiekvienam mokiniui, jam mokantis savo gyvenamojoje vietovėje kartu su kitais vietos bendruomenės nariais. Tai deklaruojančios šalys yra Suomija, Švedija, Norvegija, Airija, Austrija, Malta, Danija.

 

Kai kalbame apie gerovės mokyklą, turime pabrėžti, kad mokslininkai ją tapatina su mokinio sėkme. Mokinio sėkmė yra be galo svarbus aspektas – tai centrinė kokybiško ugdymo ašis. Mokinio sėkmė lemia ne tik vaiko motyvaciją, bet kartu ir pedagogo profesinę sėkmę. Taigi ugdytinio ir pedagogo sėkmė kartu atveria kelius į gerovės mokyklą.

Kas lemia ugdymosi sėkmę kiekvienam ugdytiniui? Tai – universalus ugdymo turinys ir aplinka, mokinį įgalinanti pagalba, mobili išteklių sistema, lankstus ugdymo organizavimas.

 

Pasaulio mokslininkai kuria švietimo strategijas, kurios padeda mokytojui aiškiai orientuotis, kaip reikia organizuoti darbą, kad kiekvienas mokinys patirtų sėkmę. Viena iš tokių sistemų – tai strategija „Universalus dizainas ugdyme“. Harvardo universiteto mokslininkų pasiūlyta sistema remiasi fizionominiu pagrindu. Analizuoja, ką besimokant veikia mūsų smegenys, kaip jose vyksta įvairūs procesai. Išskiriami 3 tinklai: pažinimo tinklas (žmonės nevienodai pažįsta ir supranta pasaulį, todėl pedagogų uždavinys yra įvairiais būdais pateikti informaciją apie objektus ir reiškinius, kad kiekvienas juos išties suprastų); emocinis tinklas (emocijos ir susidomėjimas turi didelę reikšmę mokymuisi, todėl pedagogo atsakomybė – pasiekti, kad informacija, kurios mokomasi, būtų aktuali); strateguojantis tinklas (vaikas dirba, aktyviai veikia, analizuoja, kuria žinias). Šios strategijos taikymas Amerikoje yra paplitęs. Veikia organizacijos, tyrinėjančios ir vertinančios sukuriamą efektą. Iš tiesų yra pasiekiama neįtikėtinų rezultatų. Išsiugdomas smalsumas, išradingumas. Kadangi motyvacija būna aukšto lygio, todėl vaikai išmoksta veikti kryptingai. Vyksta transformacija nuo individualizavimo ir personalizavimo, kas reiškia pagalbą tam tikroms grupėms. Pereiname prie universalios aplinkos kūrimo.

 

Mokinį įgalinanti pagalba – pirmiausia tai yra šalia esančio pedagogo pagalba. Savo sistemoje neturime reglamentuotos pedagogo pagalbos, todėl ji dažniausiai pavirsta korepetitoriaus pagalba. Pedagogo pagalba – tai bebarjeris ugdymo aplinkos kūrimas, siekiai, kad neatsirastų kliūčių ir vaikai galėtų laisvai mokytis pagal savo galias. Tiesiogiai vaikui turėtų būti suteikiama pagalba, padedanti lavinti tam tikrus jo įgūdžius arba tam tikras funkcijas. Dar viena pagalbos sritis – tai valstybės, savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų, kurių pagalba nukreipta kurti tam tikrus išteklių centrus, iš kurių mokytojai galėtų gauti reikiamas priemones.

 

Remdamasi Lietuvos tyrimais ir pasaulio praktika, norėčiau apibendrinti, kad išties kokybiškas, vaiko gerove grindžiamas ugdymas remiasi tam tikrais komponentais. Lietuvos tyrimai rodo, kad pedagogų nuostatose yra didžiulės sankirtos. Mūsų mokytojai – atviri įvairovei, pripažįsta, kad visi vaikai skirtingi, turi nevienodas galimybes. Tik praktikoje dar itin gaji išmokimo teorija. Valstybė turėtų susirūpinti ir nukreipti mokytojų kvalifikacijai skirtas lėšas tam, kad būtų suteikta naujų kompetencijų šalies pedagogams.

Girdime apie demografinę situaciją regionuose. Gal derėtų priimti ir kitokius sprendimus, kaip „atnešti“ ugdymą iki kiekvieno vaiko, o ne „tampyti“ juos po regioną su autobusiukais? Galbūt sutelkti mobilias pedagogų grupes būtų tinkamesnis sprendimas?

 

Reikėtų kurti išteklių centrus (tokia praktika jau egzistuoja pasaulyje), iš kurių pedagogai galėtų pasiskolinti geriausias, naujausias priemones, nes ne kiekviena mokykla pajėgi turėti geriausias mokymo bazes. Taip pat centruose reikėtų įsteigti mokymo bazes ar laboratorijas, kur mokytojai galėtų atvykti su mokiniais ir vesti kitokias pamokas geriausiomis sąlygomis.

Tikėkimės, jog visi kartu, dalyvaudami kuriant strategiją, pasieksime tam tikrų tikslų, kad mūsų jaunimas daugiau nebesakys, jog mūsų švietimas yra žemo lygio, ir niekada neišvyks ieškoti geresnės ugdymo kokybės svetur.

 

***

Susirinkusieji kėlė klausimus, kodėl visgi tautos lūkesčių dokumentas rengiamas be tautos balso ir kodėl visur pernelyg skubama, nesistengiant išgirsti skirtingų švietimo sektorių atstovų. Anot R. Ališausko, ŠMSM šį klausimą taip pat yra kėlusi, tačiau terminai įvairiems darbams atlikti vis dar itin suspausti.

 

Temą tęsime…