„Mokslas ir taip rimtas, tad pajuokauti būtina!“

Miglė Lopetaitė

„Man mokytojo profesija yra unikali, nes mes tiesiogiai prisiliečiame prie ateities, lyg programuotojai rašome programą švariame lape“, – tokiais žodžiais savo pašaukimą apibūdina Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos fizikos mokytojas metodininkas Andrius Storta, šiemet pelnęs „Metų mokytojo“ apdovanojimą. Kaip teigia pašnekovas, iš mokinių kiekvieną dieną gali išmokti ko nors naujo. Taip pat fizikos mokytojas metodininkas tvirtina niekada nevedęs dviejų vienodų pamokų. Jis stengiasi pamokas paversti interaktyviomis, sunkius dalykus aiškina pasitelkdamas humorą, o siekdamas įgalinti mokinių savarankiškumą juos aktyviai įtraukia į mokslinius projektus ir išvykų organizavimą.

 

Gerbiamas Andriau, ar prisimenate savo pirmąją dieną mokykloje? Kas tada kėlė nerimą, baugino, o gal atvirkščiai – buvo daug džiugesio ir entuziazmo, kuris išlikęs iki šiol?

Mano pirmoji diena mokykloje buvo tikriausiai tokia pati kaip kiekvienam mokiniui – ateini į aplinką, kur viskas nauja, nepažįstama, tik esi kitoje pusėje. Atsimenu, kad atėjau į klasę, atsistojau prieš mokinius, jaučiau šiokį tokį jaudulį, kaip reaguos, kaip priims, bet jau buvau atlikęs praktiką Pedagogų rengimo centre ir įgijęs patirties per studijas, tad ta baimė, kad kažkas nepavyks, greitai išgaravo. Susipažinome, papasakojau apie save, tikrai atsimenu, kad nepuoliau stačiai nagrinėti temos.

 

Ar dingo entuziazmas, kuris tuo metu mane valdė, tikrai ne. Žinoma, kartais natūraliai patiriamas nuovargis, tokiomis akimirkomis galiu suprasti menininką-kūrėją, nes kartais mūza sugalvoja ir nusklendžia kažkur, pasijunti tuščias, lyg idėjos tave apleido, bet po kurio laiko atrandi, kad ta mūza niekur nebuvo nusklendus, tiesiog ji norėjo pailsėti ir leido pailsėti tau pačiam. Tad entuziazmas neišblėso. Džiugesys irgi niekur nedingo, nes kasdien sužinau vis kažką naujo, iš naujo atrandu mokinius, bandau su jais žengti koja kojon. Visgi suprantu, kad jie eis greičiau, bet tam nesipriešinu, o leidžiuosi nešamas to judėjimo.

 

Ar galite drąsiai teigti, kad mokytojo profesija yra Jūsų svajonių profesija?

Taip, mokytojo kelias ir misija iš tiesų yra mano svajonių profesija. Dažnai sutapatiname mokytoją su mokykla, nors mokome kiekvienas, kuris parodo kitam, kaip eiti gyvenimo keliu, pataria, nukreipia tinkama linkme. Man mokytojo profesija yra unikali, nes mes tiesiogiai priliečiame prie ateities, lyg programuotojai rašome programą švariame lape. Darbas nėra lengvas, jis reikalauja daug pastangų, daug kūrybinių galių, kiekvieną dieną kiekviena pamoka yra kitokia, nesvarbu, kad temos kartojasi metai iš metų, tačiau niekada nepavyksta pravesti dviejų tokių pat pamokų, kaskart norisi jas paįvairinti, atrasti ir įterpti vis kažko naujo. Mokytojo profesija, mokytojo darbas atitinka Tomo Edisono posakį „Genijus – tai vienas procentas įkvėpimo ir devyniasdešimt devyni procentai prakaito“, mes įžiebiame kibirkštį arba ją pamatome, toliau nesustodami siekiame, kad liepsna neužgestų.

 

Visuomenė šiandien turėtų tai suvokti, suprasti, kur slypi jos gerovės garantas, kur yra tas pagrindas, ant kurio bus statoma šalies gerovė. Be stipraus švietimo, be stiprių mokytojų, dėstytojų, stiprių mokinių ir studentų neturėsime tvarios ateities, o būsime tik mėtomi ir vėtomi.

Renatos Česnavičienės nuotr.

Kartu su mokiniais vedėte parodomąsias pamokas nacionalinėje inovacijų parodoje „Mokykla“. Kaip visa tai vyko – tiek pats renginys, tiek pasiruošimas jam? Kaip jautėsi mokiniai, įsitraukdami į šią veiklą?

Pasiūlymą dalyvauti pirmojoje parodoje pateikė kolegė, paragino pasižiūrėti, kaip mums pavyks. Tąsyk dalyvavome su dviem projektais – elektroforezės bandymu ir debesų kamera. Turėjome jau patirties iš nacionalinių projektų – sukaupta patirtis leido parodai pasirengti greičiau. Žinoma, viskas priklauso nuo komandos, nuo darnos joje, tai nėra vieno žmogaus darbas. Tad kiekvienai parodai suburdavome naują mokinių komandą, leisdavome jiems prisidėti maksimaliai, tai yra ne tik kuriant, surenkant, surūšiuojant reikalingą įrangą, bet kartu ir vedant teorinę bei praktinę parodos dalį.

 

Parodose ir projektuose mes tampame lygūs, jie nebebūna tik mokiniai, o tampa laborantais ir mokytojais. Mūsų, mokytojų, uždavinys yra stebėti, padėti ir kuo mažiau kištis. Namų darbus komanda pasidaro dar mokykloje, o mes kaip treneriai ar režisieriai išleidžiame juos į areną-sceną. Tai mokinį pakelia, jį motyvuoja, leidžia atsiskleisti pačiam ir nugalėti baimes (o jie jų turi). Ne kiekvienas suaugusysis gerai jaučiasi svetimoje aplinkoje, su svetimais žmonėmis, o ką kalbėti apie mokinį, kuriam ir prie lentos pastovėti prieš visą klasę gali būti iššūkis. Tad tokie projektai yra puiki terpė mokiniui pačiam sau parodyti, kad jis gali, o kartu – sustiprinti ryšį su komandos nariais. Beje, visoms parodoms ruošiamės laikydamiesi to paties eiliškumo: idėja – komanda – namų darbai – paroda – džiaugsmas.

 

Taip pat rengiate įsimintinas gamtamokslines vasaros stovyklas gimnazijos mokiniams. Ką per jas paaugliai labiausiai mėgsta veikti, kas labiausiai traukia? Dėl kokių dalykų jie nori grįžti į šias stovyklas kitąmet ir pakviesti prisijungti daugiau bendraamžių?

Stovyklų idėja kilo iš noro keliauti, pakeisti aplinką. Pirmoji stovykla buvo trumpa, vos dviejų dienų, tačiau ji buvo puikus atsispyrimas tolesniems darbams. Parodžiusi, kad mokiniai nori tokios veiklos, nori pabūti su draugais, miegoti palapinėse, dūkti iki paryčių, dalyvauti veiklose ir prisidėti prie stovyklos įkūrimo ir gyvenimo. Pradžia kaskart būdavo ta pati – atvažiavus pasitikrinti stovyklavietę, pasistatyti palapines (o būdavo ir taip, kad mokiniai pirmą kartą tą darydavo ir tada komanda jiems padėdavo), atsinešti vandens, valant mišką prisirinkti malkų nakčiai (nes laužas turi degti visą naktį) ir maisto gamybai, prisirinkti vaistažolių arbatai, pagal dienotvarkę susitvarkyti ir pasirengti veikloms. Kiekviena stovykla paberdavo naujų idėjų, užduočių, atrasdavome, kur pasitempti ar patobulėti. Taip po truputį susidėliodavome planus.

 

Pandemija pristabdė tolesnį darbą šioje srityje, nes buvo per daug nežinomųjų, be to, mokytojai buvo išvargę ir po nuotolinio darbo, tad buvo nuspręsta laukti geresnio laiko. Tačiau stovyklos planas niekur nedingo! Mokiniai į stovyklą nori, jie nori pabūti su draugais, ne namų aplinkoje, patirti naujų įspūdžių, mes taip pat bandome atliepti jų lūkesčius. Per tas kelias dienas stengiamės tapti viena didele komanda, kurioje niekas nėra paliktas, pasirūpinti vieni kitais. Nuoširdumas – štai kas skatina vaikus grįžti į stovyklas ir pakviesti draugų.

 

Esate su mokiniais buvęs ir Koperniko mokslo centre Varšuvoje bei keliavęs kitose šalyse. Kodėl, Jūsų nuomone, yra svarbios tokios išvykos ir ekskursijos? Kuo jos mokinius praturtina, kokį patyrimą atveria?

Kuo daugiau pamatai, kuo daugiau pažįsti kitų kultūrų, tuo geriau suvoki savo esybę čia. Gali geriau suprasti, kokiai didelei bendruomenei priklausai. Kiekvieną kartą vykdami mokiniai girdi tą patį: „3 P“ taisyklę (pakeliauti, pamatyti, pažinti), yra prašomi vidinį ožiuką palikti namuose, kad jį paglobotų mama ir tėtis, žinoma, atstovauti sau, savo šeimai, gimnazijai ir savo šaliai. Kelionėje, stovykloje, parodoje, projekte yra siekiama bendrystės, nuoširdumo, pagalbos vienas kitam. Kiekviena užklasinė veikla turtina vaiko vidinį pasaulį, suteikia jam galimybę atsiskleisti, nes, sutikime, ne kiekvienas vaikas jaučiasi drąsiai klasėje, o būdamas gamtoje, teatre, kino teatre, koncerte ar meno galerijoje jis pasijunta kitaip, atranda save arba savyje to, ko neranda klasėje. Kiekviena išvyka turtina mokinį, gal mums atrodo, kad pasiėmei mokinį, o jis nesiklausė, ką kalbėjo gidas ar ką norėjome jam parodyti, tačiau jis pasiima patirtį. Šią patirtį jis kaupia, akumuliuoja ir kažkada išlaisvina. Labai gerai matosi, ar mokiniai yra daug keliavę ir daug ko matę, koks jų ryšys su bendruomene, su supančia gamta. Tad kiekviena išvyka yra reikalinga – net ir paprasta kelionė netoli mokyklos leis sukaupti patirtį, kartais labai toli vykti nereikia.

 

Gali atrodyti, kad išvyka ne taip įpareigoja, ji suteikia daugiau laisvės ar galios. Bet čia norėčiau pacituoti, kad „didelė galia reikalauja didelės atsakomybės“. Būtent todėl organizuodami neformalias veiklas kreipiame dėmesį į tai, kad mokinys pats prisiimtų kiek galima daugiau atsakomybės – jis būna atsakingas visu šimtu procentų už save ir kitus, tai yra viską turi pajusti pats. Parodome, kaip svarbu darniai dirbti komandoje, nuo vaikų neslepiame išvykos organizavimo subtilybių, jie žino, kokia yra mūsų atsakomybė. Todėl tas abipusis darnus darbas padeda formuoti komandos, bendruomenės branduolį.

 

Robino Sharmos knygoje „Lyderis be titulo“ galime rasti tokias eilutes: „Jeigu tikiesi, jog žmonės, su kuriais dirbi, tavęs nepalaikys ir tave tik smukdys, tada tavo elgesys atitiks šią nuostatą. <…> Mūsų veiksmai ir elgesys yra mūsų požiūrių ir lūkesčių atspindys.“ Mes pasitikime savo komanda, esame atviri vienas kitam. Tikiu, kad mūsų vaikai užaugę taps puikiais specialistais, kuriais kiekvienas galės pasitikėti.

Užbaigdamas mintį, noriu pabrėžti, kad, be jokios abejonės, būreliai, stovyklos, išvykos nepakeis pamokos, tačiau visa tai leis praturtinti ją ir sustiprins ryšį tarp mokytojo ir mokinio.

 

Ar pavyksta sudominti fizika tuos mokinius, kuriems tikslieji mokslai atrodo gana tolimi? Galbūt tam padeda Jūsų organizuojamos išvykos į užsienio muziejus, o gal atvirkščiai – į tokias išvykas vyksta tik rimtai fizika susidomėję mokiniai?

Vykti į muziejų, parodas, paskaitas ar teatrą (taip, esame Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre žiūrėję spektaklį „Fizikai“) kviečiami visi. Net ir nesidomintys fizika. O kodėl? Nes fizika yra visur ir visame kame. Septintokai, pradėdami mokytis fizikos, turi sudėlioti schemą, kurioje aiškiai matytųsi, kur ir kaip fizika siejasi su kitais dalykais. Sužymėję jie pamato, kad nėra nė vieno dalyko, kuris nesijungtų su fizika, taip pat kaip nėra nė vieno dalyko, kuris nesijungtų su kitu. Kai kurios išvykos yra tikslingai nukreiptos į profesinį orientavimą, tad mes specialiai vykstame į įvairaus profilio katedras, ne vien gamtos mokslų. Be to, man ir pačiam įdomu sužinoti, kokios yra studijų programos, ko mokiniai mokysis, gal kažką galima pritaikyti savo pamokose, šioks toks šviesus savanaudiškumas (šypsosi – aut. past.). Mokant fizikos reikia ieškoti bendrų taškų su kitais dalykais – tada vaikams įdomiau, jie pradeda matyti praktinį kiekvieno dėsnio, formulės ar uždavinio sprendimo algoritmo taikymą.

 

Gal prisimenate kokių juokingų ar net komiškų istorijų, kurios nutiko per Jūsų pamokas, renginius ar išvykas? Ko jos išmokė?

Tokių istorijų, manau, tikrai yra buvę, bet jų per daug nesureikšminu, tad gal todėl kažkurios ir negaliu išskirti. Nors vienos kelionės metu yra buvę taip, kad „palikome“ mokinį ant kalno, nes visa grupė turėjo leistis į papėdę, o jis niekam nesakęs nuėjo į šalį. Tad kai grupė jau nusileido ir jo nerado, išgyvenome „laimės valandą“, bet viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis, kelias buvo tik vienas – nuo kalno. Smagiai tai atsimename, o kartu tai buvo savotiška pamoka visiems, kad nevalia nieko nesakius pasišalinti.

 

Žinoma, mėgstu humorą, juk sako – juokas padeda nepasenti, tad per pamoką nagrinėdami temą nevengiame pasijuokti, kartais ironiškai pažvelgti į vieną ar kitą dalyką. Mokslas ir taip yra rimtas, tad kartais reikia ir nusišypsoti.

 

Taip pat esate atlikęs stažuotę Londone ir esate aktyvus „GoScience“ dalyvis. Ką reiškia būti „GoScience“ nariu ir kodėl Jums svarbu būti mokslo bendruomenės dalimi?

Dalyvavimas kiekviename projekte, nesvarbu, ar jis nacionalinis, ar tarptautinis, leidžia praplėsti žinias, padeda atrasti naujų idėjų, kontaktų. Susirandi daugiau bendraminčių. Taip randi atgaivą pats sau. Prisidėdamas prie projektų, prisidedi prie ateities kūrimo, pasidaliji žiniomis, įžvalgomis, kuri ir analizuoji. Fiziko, kaip ir kiekvieno gamtos mokslų atstovo, tokia yra duona: kelti hipotezes, kurti, analizuoti, džiaugtis. Prie „GoScience“ projekto prisijungti pakvietė anglų kalbos mokytoja, ji aktyvi projektų dalyvė. Susibūriau mokinių komandą, nufilmavome trumpą vaizdo įrašą pamokai, jį ir dabar naudoju. Taip po truputį pradėjome kurti, tobulėti. „GoScience“ projektą pakeitė kitas projektas „Clil4Steam“, o dabar šiokia tokia pertrauka iki kito projekto.

Kiekviena stažuotė, nesvarbu, ar ji Londone, ar Briuselyje, ar fizikų mekoje CERN, supurto, įkvepia, suteikia ne tik dalykinių, bet ir gyvenimo žinių. Esu dėkingas visiems, su kuriais teko susitikti, dalyvauti, bendrauti.

 

Be tikrai spalvingos edukacinės veiklos, Jūs – itin pilietiškas ir aktyvus Trakų bendruomenės narys. Ar galite teigti, kad iš visų pasaulio kampelių, kuriuose esate apsilankęs, būtent Trakai yra Jums pati mieliausia vieta?

Su Trakais esu susaistytas ne tik darbu. Mano mama yra kilusi iš netoliese esančio miestelio, tad į mamos tėviškę vykdavome gana dažnai, o ir pats ten gyvenau pirmuosius ketverius metus, kaip Maironis rašė, „Kai kartą važiavau pro Trakus…“, tik, žinoma, širdis neverkė iš skausmo, nes matydavo, kaip bangos muša ne į paplautą ir kerpėm apaugusį akmenį, o pilį, kuria kiekvienas trakiškis gali didžiuotis ir ją puoselėti.

Naivu būtų sakyti, kad dar vaikystėje numaniau, kad susiesiu savo gyvenimą su Trakais. Tada to tikrai dar nežinojau, bet likimas, jei galima taip sakyti, gal karma ar dar kažkas prisilietė prie to. Tą dieną, kai paskambinau dėl darbo, mane pakvietė į Trakus, kur aš jaučiausi kaip žuvis vandenyje, kur jau buvau lankęsis ne sykį. Sakykime taip, Trakai mane pakvietė į Trakus. Su Trakų Vytauto Didžiojo gimnazija augau ir tebeaugu. Atėjęs dirbti į gimnaziją, pamačiau joje daugybę tradicijų, puikų kolektyvą, su kuriuo gali eiti visur ir visada. Miestas per tuos metus pasikeitė ir keisis toliau – juk progresas yra nesustabdomas, kaip ir tekantis vanduo.

 

Apie meilę gimtajai šaliai ir kraštui kalbatės ir su mokiniais, vesdamas pilietiškumo pamokas. Kaip šiuolaikiniai vaikai supranta meilę savo tėvynei? Ar ji kitokia, nei buvo tada, kai pats buvote vaikas?

Manau, yra temos, kurios visada yra lygiavertės – tokia pati tema yra ir meilė tėvynei. Tie, kuriems rūpi, tiek prieš 30 metų, tiek dabar meilę suvokė ir suvokia taip pat. Klausimas, kiek mes turime tų, kuriems iš tikrųjų rūpi? Laimei, iš mano patirties, jų turime tikrai daug – džiaugiuosi, kad mane supa daug žmonių, kurie nepamiršta ir puoselėja lietuvybę. Mūsų visų pareiga rūpintis savo kaip tautos gerove, puoselėti kalbą, papročius, pagarbą senajai kartai. Skaudu, kai girdi, kad vyresni žmonės yra nuvertinami, kai jiems klijuojama „gyvenai prie ruso ir ką tu žinai“ etiketė. Tuomet tik ir norisi pasakyti, žinok, taip, jie gyveno „prie to ruso“, bet išsaugojo ją (Lietuvą) tau, kęsdami tylią rezistenciją, tad gerbk tai, ką gavai, gerbk tuos, kurie tai saugojo. Reikia saugoti kalbą, kuria kalbame, nes kuo toliau, tuo labiau į ją skverbiasi svetimybės, o mes tai traktuojame kaip normą, kaip madą.

 

Lietuvybę sustiprina ir kiekvienas renginys, kurį organizuojame. Telkiame gimnazijos bendruomenę, rodome, kad esame stiprūs kartu ir kai darome viską drauge. Smagu matyti mokinius, kurie didžiuojasi savo šalimi, šalies pasiekimais, o dar smagiau matyti juos pačius prie to prisidedančius.

 

Dėkoju už skirtą laiką!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.