Mokomės veikdami: gerosios patirtys

Prof. dr. Giedrė Kvieskienė

Gerosios patirties pavyzdžiai sietini ne tik tiesiogiai su suaugusiųjų ugdymu, tačiau ir su specifiniais suaugusiųjų poreikiais, ar situacijomis: geografine atskirtimi, socialine atskirtimi, judumu, kita. Apžvalgoje pateikiami tarptautiniai pavyzdžiai, kuriais analizuojamas suaugusiųjų įtraukimas į mokymąsi, jų ugdymo turinys bei taikomi metodai.

Bendruomenės žemėlapis

 

Teorijose ir metodikose apibrėžiama, kad bendruomenės žemėlapis – tai strategija, kurios metu naudojami žemėlapiai, brėžiniai, schemos, padedančios susigaudyti, susiorientuoti artimiausioje aplinkoje: kas gyvena kaimynystėje, kokie pagrindiniai objektai ir pan. Mokymų dalyviai drauge kuria bendruomenės žemėlapį, kuriame atsispindi įvairūs ištekliai, galimų veiklų objektai ir pan. Kiekvieno indėlis yra labai svarbus aprašant vietos bendruomenę. Ši strategija sietina su kūrybiškumo ugdymu, gali pasitarnauti ir ugdant socialinį kapitalą,  suartinant vietos bendruomenės narius. Strategiją patogiausiai įgyvendinti su 10–15 asmenų grupe. Tai labai nesudėtinga veikla, kuriai organizuoti ir vykdyti pakanka dienos bei visai paprastų priemonių – popieriaus, spalvotų pieštukų ir suskirstyti dalyvius mažesnėmis grupelėmis, po 2 ar 3.

 

Paprašykite, kad kiekviena grupelė nupieštų savo miesto ar savo vietos bendruomenės žemėlapį ar tam tikros gyvenamosios miesto dalies erdvę, pavaizduodami tai, ką jie norėtų arba ko nenorėtų ten matyti, turėti; tai, kas gyvenimą galėtų daryti patrauklesniu, linksmesniu, įdomesniu ir / ar naudingesniu bendruomenei. Įsitikinkite, kad visos diskusijos būtų užrašytos ir rastų savo vietą žemėlapyje. Skirkite maždaug 45–50 minučių darbui ir pakankamai erdvės žemėlapio braižymui. Akcentuokite, kad žemėlapis neturi būti toks tikslus, kaip įprasti žemėlapiai – tegul dalyviai naudojasi savo vaizduote ir kuria individualius žemėlapius, taip, kaip jie juos suvokia ir įsivaizduoja. Po to, kai grupės baigia darbą, pakabinkite visus žemėlapius ir paprašykite juos pristatyti bei paaiškinti, kodėl pavaizduoti vieni ar kiti objektai. Taip pat užduokite bendresnio pobūdžio klausimų. Pavyzdžiui: „Ar yra vietų, kuriose galėtų susitikti vietiniai gyventojai ir imigrantai? Ar yra kokių nors skirtumų tarp vyriškosios ir moteriškosios lyties atstovų?“ Klausimai formuluojami priklausomai nuo to, kokias problemas norima aptarti.

 

Paprašykite, kad dalyviai paaiškintų, kodėl žemėlapyje pavaizduoti objektai jiems asmeniškai svarbūs, parodykite, kur tokios vietos pažymėtos tikrame žemėlapyje, ir kur jie dažniausiai lankosi. Po to paprašykite kiekvieno atskirai ir visų drauge įvertinti veiklą: kodėl jie dirbo, kaip sekėsi susitarti grupėje, ką sužinojo, išmoko, atrado.

Pexels.com nuotr.

Galima šią strategiją šiek tiek adaptuoti, pavyzdžiui: paprašykite dalyvių įsivaizduoti, kad į jų miestą atvyksta draugas ir jūs turite tik 24 valandas supažindinti jį su miestu. Dalyvių užduotis – sugalvoti planą, kaip išnaudoti skirtą laiką, ir kokias svarbiausias vietas parodyti, kad bičiulis susidarytų puikų miesto įspūdį, kad neišvyktų, nepamatęs svarbiausiųjų objektų. Po to, kai bus nuspręsta dėl plano, paprašykite, kad dalyviai parašytų draugui laišką apie tai, ką siūlytų aplankyti, pamatyti gimtajame mieste. Pabaigoje kiekvienas pristatytų paties sukurtą maršrutą ir parodytų jį dideliame miesto žemėlapyje.

 

Pagrindiniai šio metodo privalumai: gerėja bendravimas ir bendradarbiavimas besimokančiųjų grupėse; lektoriai ir mokytojai daugiau sužino apie dalyvius, jų gyvenamąsias vietas; paaiškėja skirtingų etninių ar socialinių grupių atskirties priežastys. Dėl savo paprastumo, bendruomenės žemėlapis lengvai pritaikomas skirtingose erdvėse, aplinkose ir kontekstuose. Jį naudoti galima bet kurioje šalyje, dirbant su įvairiomis besimokančiųjų grupėmis.

 

Suaugusiesiems, naudojantis tarptautine praktika bei parenkant mokymosi būdus, rekomenduojama naudoti pateiktą schemą, kurioje susiejamos kompetencijos ir įgūdžiai, motyvuojantys veiksniai, tikslinės grupės charakteristikos ir optimalus grupės dalyvių skaičius, vertinimas, grįžtamasis ryšys.

 

Svarbu ir tinkamai parinktas grupės dalyvių skaičius: iki 5 dalyvių, 5–10 dalyvių, 10–20 dalyvių, mišrios grupės.

 

Analizuojant vertinimą ir grįžtamąjį ryšį, reikėtų atsižvelgti į tai, kad suaugusiesiems, kaip ir bet kurioms kitoms besimokančiųjų grupėms, labai svarbu tiksliai žinoti, kaip jie bus vertinami, kaip bus teikiamas grįžtamasis ryšys.

Romų kilmės asmenų mokymai, skirti tradicinei madai – ROMFASHION

 

Organizuojant šią mokymosi iniciatyvą, Ispanijoje buvo remiamasi žiniomis apie tai, kad Romų tautos situacija yra išskirtinė. Ji išskirtinė savo kalba, kultūra, etniniais ypatumais. Šios bendruomenės atstovai dažnai patirdavo ir vis patiria socialinę atskirtį ir diskriminaciją. Tokios situacijos priežasčių yra daug, tačiau aišku viena – jiems trūksta profesinių įgūdžių, reikiamos darbui kvalifikacijos ir įsidarbinimo galimybių. Didžiausią atskirtį patiria Romų moterys, nes tradiciškai jos yra namų šeimininkės, turi mažiau teisių ir galimybių nei tos pačios bendruomenės vyrai, kurie aprūpina šeimas materialiai. Romų bendruomenės žmonės ne tik turi mažiau galimybių nei kitų tautų atstovai, bet kyla grėsmė ir jų tautinio savitumo, paveldo išnykimui šiuolaikinio gyvenimo sąlygomis. Todėl šis projektas sumanytas taip, kad Romų tautybės moterys ne tik įgytų profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir galėtų pasinaudoti savo kultūriniu palikimu ir jį plėtoti.

 

Toliau analizuojamas mokymosi turinys bei suaugusiųjų romų tautybės moterų atranka dalyvauti projekte. „<…> mokymų programa buvo orientuota į moteriškų drabužių kūrimą: dizainą, kirpimą ir siuvimą. Iš pradžių buvo paaiškinta, kaip kirpti, siūti, kaip naudotis darbo įrankiais. Pačių siuvimo pradmenų buvo mokoma atsižvelgiant į tikslinės grupės išsilavinimo lygį (labai žemas) ir poreikius. Buvo siekiama, kad visos turėtų vienodą lygį žinių prieš pradedant praktinį darbą. Taip pat buvo pristatyti pagrindiniai moteriškų drabužių dizaino, kirpimo, siuvimo principai, supažindinama su medžiagų rūšimis. Buvo rodomos tradicinių moteriškų drabužių detalės, modeliai, puošybos elementai. Dalyvės turėjo galimybę rinktis ir nuspręsti, kokio tipo flamenko suknias kurs ir pristatys kaip galutinį projekto produktą. Visos Romų bendruomenės moterys buvo nedirbančios, baigusios tik pradinę mokyklą, 16–30 metų. Dalyvės buvo atrinktos individualių pokalbių metu. Buvo vertinama moterų motyvacija ir įsipareigojimas dalyvauti programoje, jų nuomonė apie įsidarbinimo galimybes ateityje.“

 

Matyti, kad parenkant mokymų turinį buvo įvertintas tikslinės suaugusiųjų grupės turimas išsilavinimas, patirtis ir poreikiai. Būtent šių kriterijų įvertinimas leido suformuoti tinkamą mokymosi turinį.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad daug dėmesio buvo skiriama tikslinės grupės formavimui – su kiekviena būsima dalyve buvo individualiai kalbamasi. Šie pokalbiai mokymų organizatoriams leido ne tik nustatyti romų moterų motyvaciją mokytis, tačiau leido ir patraukliau pristatyti mokymus, o taip pat konsultuoti būsimas mokymų dalyves apie galimybes po mokymų integruotis į darbo rinką.

 

Identifikuotos galimos dalyvavimo mokymuose kliūtys. Tai irgi svarbus momentas. Nes laiku identifikavus mokymosi kliūtis, galima numatyti būdus bei priemones, kurios ne tik keičia mokymų turinį parenkant šiuolaikinius mokymosi metodus, tačiau ir skatina pačius suaugusiuosius diskutuoti bei priimti sprendimus, tai skatina savarankiškai mąstyti ir įveikti nesklandumus. „Pagrindinės dalyvavimo mokymuose kliūtys – vaikų priežiūra ir kiti namų priežiūros bei ruošos įsipareigojimai. Taip pat kliudė ir moterų elementarių skaičiavimo įgūdžių stoka. Siuvimui reikia suprasti pagrindinius matavimo principus, mokėti skaičiuoti, kad būtų galima kurti, planuoti, kirpti, siūti.“

 

Analizuojamoje medžiagoje nurodoma, kad mokymai dalyvėms suteikė ženklios naudos, o pateikiamos interviu ištraukos su mokymų dalyvėmis rodo, kad organizatoriai fiksavo grįžtamąjį ryšį, tai leido įsitikinti, kad mokymai rezultatyvūs. „Ši mokymų programa, mokymo dalyves, turinčias tik pradinio išsilavinimo pagrindus, padrąsino aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą, ir pasinaudoti jos metu įgytais įgūdžiais, kuriais galima būtų naudotis darbo rinkoje. Profesinis tobulinimas buvo susietas su dalyvių tradicine kultūra, nes jos siuvo tradicinius drabužius.“

 

„Mano nuomone, dar ne visko išmokau, reikėtų dar pasimokyti siūti, kad galėčiau gauti darbą. Tačiau jau pradėjau siūti smulkius daiktelius sau, savo šeimos nariams ir kaimynams… Man už tai nemoka, bet, galbūt, įgijusi daugiau praktikos, galėčiau užsidirbti“, – svarsto viena kursų dalyvė. Kita, kalbėdama apie mokymų programą, atliepia: „Man ir toliau reikia praktikuotis, tad nusprendžiau toliau mokytis ir pirkti siuvimo mašiną. Tai didelė investicija, bet mano vyras mane supranta ir remia. Dabar galiu siūti namuose, tikiuosi, kad vieną dieną gausiu darbą.“

 

Analizuojant pateiktas interviu ištrauktas, matyti, kad kursus, mokymąsi jų dalyvės vertina teigiamai. Svarbu ir tai, kad mokymai dalyves motyvuoja priimti svarbius asmeninius sprendimus – viena teigia pradėjusi siūti savo šeimos nariams, kita – žengia dar toliau, – nusprendusi įsigyti siuvimo mašiną ir toliau praktikuotis bei mokytis savarankiškai.

 

Apibendrinant išvardintus gerosios tarptautinės patirties pavyzdžius ugdant suaugusiuosius, pastebėtina tai, kad labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti suaugusiųjų (ar tam tikros suaugusiųjų tikslinės grupės poreikius bei lūkesčius), susieti juos su reikiamomis kompetencijomis, parinkti tinkamus ugdymo metodus. Taip pat labai svarbios ir būsimų mokymų vedėjų, lektorių, konsultantų kompetencijos, gebėjimas dirbti su suaugusiaisiais.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *