Mokinių psichikos sveikata po karantino – daugiau nerimo, baimių, atskirties

Lina Jakubauskienė

Koronaviruso pandemija, karantinas, būtinybė izoliuotis turėjo įtakos visų žmonių gyvenimui. Vis dėlto specialistams daugiausia nerimo kelia pablogėjusi vaikų ir paauglių psichikos sveikata. Pasak Pakruojo rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologės Ingos Jankauskienės, pagalbos vis dažniau kreipiasi tiek vaikų tėvai, tiek su vaikais dirbantys specialistai, tiek ir patys vaikai.

Problemos – skirtingos

 

Specialistės teigimu, vaikai per pastaruosius metus patyrė kur kas daugiau emocinių problemų nei įprastai, kentė dėl atskirties: „Dažniausi nusiskundimai – nerimas, sunku užmigti, sukaupti ar išlaikyti dėmesį. Atsirado daugiau problemų bendraujant su tėvais, sesėmis, broliais, kitais suaugusiais žmonėmis. Vaikai jaučia didesnį aplinkos spaudimą, tai neprisideda prie geresnės psichikos sveikatos.“

 

I. Jankauskienė sako, kad skirtingų amžiaus tarpsnių vaikai susidūrė su skirtingomis bėdomis. Pradinukams, ypač – pirmokams, buvo sudėtinga per nuotolį išmokti skaityti ar rašyti. Grįžus į mokyklą trūksta tėvų šalia – vaikai įprato mokytis kartu su jais. Mokydamiesi nuotoliniu būdu, pradinukai nepriprato prie mokyklos, nesusirado draugų, neįsiliejo į bendruomenę.

 

Vyresniųjų klasių vaikai nerimavo, nes buvo atskirti nuo draugų, jiems teko išmokti daug naujų dalykų: jungtis prie interneto platformų, kitaip atlikti užduotis, atsiskaityti mokytojams. Sėdėjimas po šešias ar septynias valandas prie kompiuterio taip pat neprisidėjo prie geresnės psichikos sveikatos. „Pastebėjau, kad per karantiną mokiniai tapo apatiški – jiems trūko gryno oro, poilsio. Mokykloje per pertraukas gali atsipalaiduoti, išeiti į lauką, pabendrauti su draugais, nubėgti pas mokytoją pasikonsultuoti, pasitarti, jei ko nesuprato, ar išlieti jam savo nuoskaudas, – aiškina I. Jankauskienė. – Mokantis iš namų, tokios galimybės neliko. Dažnam atsiskaityti priešais kompiuterio ekraną buvo sunkiau. Retas sulaukdavo ir papildomų konsultacijų – po pamokų buvo pavargę tiek mokiniai, tiek mokytojai, individualiems pokalbiams nelikdavo nei jėgų, nei noro.“

 

Pasak pašnekovės, vaikams, paaugliams labai reikalingas gyvas bendravimas. „Būdami izoliuoti, jie dažniau naršė socialiniuose tinkluose, atsirado naujų priklausomybių. Be to, dažnoje šeimoje, nuolat būnant kartu, pasitaikydavo daugiau barnių ar nesutarimų. Vaikai pasakoja patyrę įvairių baimių, netikrumo: ne viena šeima susidūrė su koronavirusu iš arti, nes sirgo artimieji. Nesaugiai vaikai jaučiasi ir dabar, jie nerimauja dėl tėvų, senelių ar klasės draugų, atsiranda daugiau nerimastingumo“, – dėsto psichologė.

 

Mokytis nuotoliniu būdu ypač sudėtinga buvo specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kuriems reikia fizinio kontakto, individualaus dėmesio, daugiau tiesioginės specialisto pagalbos. „Ne visi tėvai gali padėti tiek, kiek pagalbos šiems vaikams reikia. Be to, pedagogams per nuotolį buvo sunkiau pastebėti vaiko mokymosi sunkumus. Kai kurių vaikų problemos pagilėjo, nes ilgesnį laiką nebuvo sprendžiamos“, – kalba specialistė.

Metai, išbraukti iš gyvenimo

 

I. Jankauskienės teigimu, vaikams po ilgesnio izoliacijos laikotarpio grįžus į mokyklas, švietimo pagalbos specialistams labai padaugėjo darbo: „Mūsų rajono mokyklose trūksta psichologų, todėl pedagogai siunčia vaikus pas mus. Pastebėjome, kad kai kurie sunkiai grįžta prie kontaktinio mokymo, bijo suklysti, skundžiasi dėl suprastėjusio socialinio gyvenimo. Anksčiau vaikai su džiaugsmu eidavo į mokyklą, turėjo mėgstamas veiklas. Dabar tos veiklos pasikeitusios, neliko ekskursijų, klasių susitikimų. Mokykla tampa mažiau patrauklia vieta.“

 

Bendraudami su psichologe mokiniai pabrėžė, kad karantino metai jiems buvo prarasti, tarsi išbraukti iš gyvenimo. „Ypač blogai jautėsi abiturientai – lyg apvogti, netekę gražiausių paskutinių metų mokykloje. Tie metai buvo atmiešti nežinios, nesaugumo jausmo. Mokantis nuotoliniu būdu, sunkiau buvo ruoštis egzaminams, prastėjo mokymosi rezultatai. Visa tai neišvengiamai atsispindi mokinių psichikoje“, – teigia I. Jankauskienė.

Skirtingos patirtys

 

Psichologė pasakoja pasidomėjusi, kaip mokiniai išgyveno karantiną ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse: „Kitur vaikai nebuvo uždaryti tokiam ilgam laikui, Lietuvoje nuotolinis mokymas truko bene ilgiausiai. Be abejo, situacija buvo nauja visam pasauliui, todėl vieno recepto, kaip elgtis, nebuvo, skirtingos šalys saugojosi nuo viruso kaip išmanydamos, praktika užsienio šalių mokyklose buvo labai įvairi. Kai kur vaikai sėkmingai ėjo į mokyklą, dabar jie neturi tokių problemų, apie kurias kalbame. Mūsų vaikams reikia iš naujo adaptuotis, vėl įsilieti į bendruomenės gyvenimą. Kaip rodo praktika, tai nėra taip paprasta.“

Renatos Česnavičienės nuotr.

Psichologė sako, kad atskirtį patyrusių vaikų ateitis priklausys nuo jų gebėjimo prisitaikyti, įveikti sunkumus: „Tie, kurie stipresni psichologiškai, atsigaus po išgyventos socialinio gyvenimo spragos. Vis dėlto bus dalis jaunų žmonių, kuriems ši patirtis turės įtakos visam gyvenimui.“

 

Pasak I. Jankauskienės, ne visiems vaikams pakako vien tik psichologo pagalbos – kai kurių problemos pasirodė gilesnės, sutrikimai – sunkesni: „Pasitaikė ne vienas atvejis, kai po keleto konsultacijų teko nukreipti vaikus į Psichikos sveikatos centrą tolesniam tyrimui, jiems reikėjo kompleksinės pagalbos. Mokiniams pasireiškė potrauminio streso sindromas, kuris negydomas gali peraugti ir į rimtesnius psichikos sutrikimus. Anksčiau su sunkesniais atvejais susidurdavome gerokai rečiau.“

Pagalbos kreipiasi ne visi

 

Pasak I. Jankauskienės, nors specialistų Lietuvos regionuose stinga, reikiamą pagalbą pavyksta suteikti visiems pakruojiškiams. Pašnekovė pasidžiaugia, kad stigma, susijusi su psichologinėmis ar psichikos problemomis, mažėja, mokiniai nebesigėdija prireikus kreiptis pagalbos. Vis dėlto dažniau pirmą sykį pas psichologą atveda tėvai, tik į kitus užsiėmimus vaikai jau ateina vieni.

 

Psichologės teigimu, besikreipiančių pagalbos pedagogų, priešingai nei vaikų, per karantiną nepadaugėjo. Ji mano, kad suaugę žmonės labiau linkę nesiviešinti, verčiau ieškoti anoniminės pagalbos. „Galbūt pedagogams tiesiog pritrūko laiko pagalvoti apie save – darbo krūvis per karantiną jiems gerokai padidėjo. Per trumpą laiką reikėjo visiškai persiorientuoti, perorganizuoti darbą, mokytis informacinių technologijų. Ypač nelengva buvo vyresnio amžiaus mokytojams, jiems teko prašyti vaikų, anūkų pagalbos“, – pabrėžia I. Jankauskienė.

 

Psichologės teigimu, nors stigma mažėja, vis dėlto dar išlikęs noras nekalbėti apie savo psichikos sveikatos problemas viešai.

Karantino patirtys – ne tik neigiamos

 

Pakruojo rajono savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro direktorė Laisvida Badauskienė sako, kad karantinas atnešė ne tik neigiamų patirčių. Iš pradžių daliai vaikų nuotolinis mokymas buvo netgi įdomus – jiems patiko repetuoti, atsiskaitinėti, peržiūrinėti nuotraukas ar filmuotus vaizdus per „Zoom“ ar kitas internetines platformas. Vėliau mokinius tai ėmė varginti. „Per karantiną teko daug bendrauti su mokyklinio amžiaus jaunuoliais, jie sakė, kad labai pasiilgo draugų, liūdna, kad negali susitikti, pasimatyti, jaučiasi vieniši. Vis dėlto būta ir kitokių patirčių – uždaresni, nemėgstantys bendrauti vaikai, mokydamiesi per atstumą, jautėsi puikiai. Net mokslai jiems sekėsi geriau. Žinoma, tokiems vaikams grįžimas į mokyklas gali tapti nauju iššūkiu“, – pabrėžia L. Badauskienė.

 

Specialistė sako, kad karantino patirtys pakeitė ne tik pasaulį, bet ir žmonių gyvenimus: „Jau dabar galima teigti, kad tos permainos – ne vien tik į blogąją pusę, nuotolinis mokymasis ar darbas turėjo ir teigiamų dalykų. Labai patobulėjo informacinės technologijos, šiuo metu per nuotolį vyksta didžiulės konferencijos, prie kurių gali nesunkiai prisijungti ir užsienio lektoriai. Tai įnešė į darbus naujų vėjų.“

 

Vis dėlto, L. Badauskienės teigimu, neapibrėžta situacija ir toliau sėja nerimą: „Grįžusius į mokyklas vaikus lydi nežinomybė. Nei mokytojai, nei tėvai negali atsakyti, kas bus toliau. Situacija tarsi pakibusi ore, vaikai nežino, ar vėl neteks izoliuotis, mokytis nuotoliniu ar hibridiniu būdu, ar mokykloje neužsikrės, nesusirgs. Tai, kas vyko nuo 2020-ųjų, uždėjo antspaudą mums visiems, pandemija neišvengiamai turės didesnės ar mažesnės įtakos kiekvieno mūsų gyvenimui ir psichikai.“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.