„Mes keičiame pasaulį, keičiame žmones, o jie yra pasaulis“

Marija Sulaberidzė

Šiemet tarp Metų mokytojo premijos laureatų – ir Šiaulių r. Kuršėnų Stasio Anglickio progimnazijos vyr. biologijos ir chemijos mokytojas Nerijus Medeišis. Mokytojas savo pamokas veda ne tik klasėse, bet ir netradicinėse erdvėse – parkuose ir muziejuose. N. Medeišis – programos „Renkuosi mokyti!“ alumnų grupės narys ir konsultantas. Jis taip pat yra Lietuvos biologijos mokytojų asociacijos narys, rajoninių olimpiadų chemijos užduočių rengėjas. 2020 m. tapo Šiaulių rajono savivaldybės premijos „Metų mokytojas“ laureatu. Šiandien su Nerijumi kalbamės apie jo veiklą, iššūkius ir džiaugsmus darbo kasdienybėje.

 

Gerbiamas Nerijau, sveikinu gavus Metų mokytojo apdovanojimą. Kokia buvo Jūsų reakcija sužinojus, kad sulaukėte tokio įvertinimo? Kiek tokie apdovanojimai yra svarbūs Jums kaip savo srities profesionalui ir Jūsų vykdomai veiklai?

Metų mokytojo apdovanojimas nebuvo naujiena, nes jau pernai tapau metų mokytoju Šiaulių rajone, tad žinojau, kad būsiu nominuotas, nes tokia yra tvarka. Aš paprastai neatsakinėju į skambučius per pamokas, bet du kartus skambino nežinomas numeris, mokinių paklausiau, ar galiu atsiliepti, maniau, kad galbūt kažkas dėl karantino ar auklėtinių tėvų ligos atvejo, tačiau buvau maloniai nudžiugintas.

Ar tai yra didelis ir labai lauktas įvertinimas? Nežinau, tiesiog atrodė, kad šis Metų mokytojo apdovanojimas yra už ilgus viso gyvenimo nuopelnus. Bet paskui pasižiūrėjau, kad nebūtinai. Yra ir jaunų Metų mokytojų. O aš juk dirbu tik 10 metų.

 

Ar mokiniams per pamoką ir pranešėte?

Mokiniai girdėjo. Kai paskelbė, jie pasidžiaugė kartu.

 

Renatos Česnavičienės nuotrauka

Jūsų vedamos biologijos ir chemijos pamokos tikrąja to žodžio prasme išeina už klasės ir mokyklos ribų – pamokos vyksta parkuose ir muziejuose. Kas Jus įkvėpė šiai minčiai? Kaip kitoks pamokos formatas prisideda prie mokinių įgyjamų kompetencijų ir augimo?

Esu gamtos mokslų mokytojas. Visai neseniai pats prisiminiau, kad biologijos ir gamtos pamokose, kai pats dar mokiausi Linkmenų vidurinėje mokykloje, mokytoja Birutė Lazauskienė kartais pasiūlydavo išeiti į lauką ir pasivaikščioti. Gamta yra toks dalykas – tu gali ją pažinti ir mokytis vaikščiodamas. Pagalvojau, kad reikia išeiti į lauką. Paskui pradėjau galvoti, kad gal reikėtų šiek tiek rimčiau – ne tik mokyklos teritorijoje vaikščioti, bet ir kitur. Vaikai labai noriai įsitraukia į tokias veiklas, o pačiam atsiranda galimybė bendrauti su mokiniais neformalioje aplinkoje. Važiuodamas autobusu, sustodamas degalinėje, eidamas į muziejų gatve, matai, kad toje aplinkoje regi vaiką kitaip ir jam būna smagu. Kartais atrodo, kad daugiau išmoksti būdamas kitoje aplinkoje, kai tau dalį pamokos dėsto gidas, muziejaus vadovas, edukatorius ar mokytojas būdamas lauke.

 

Manau, kad toks mokymasis mokiniui priimtinesnis tuo, kad yra netradicinis, tada įdomiau, galbūt atidžiau klausomasi, dalis informacijos labiau įstringa. Žinoma, ir tas smagumo dalykas, kai važiuoji kažkur su klase, kažką veiki. Tai laisva forma, lyg ir pamokos, bet pamokų nėra, yra užduotys, bet jos kažkaip smagiai pateikiamos. Tokie dalykai tikriausiai skatina ieškoti naujų idėjų, prisijungti prie kitų mokytojų inicijuojamų projektų. Pavyzdžiui, šiemet su šeštokais sodinome mišką. Mokytoja Daiva Samuilienė turi pirmokų klasę ir jaunųjų girininkų miško bičiulių būrelį, bendrauja su miškininkais. Ji pasiūlė pasodinti 80 eglaičių, nes mūsų mokykla šiemet švenčia 80-metį. Ši mokytoja turėjo tik 20 vaikų, tad prisijungė dar 60. Ir mes, 80 žmonių, pasodinime 80 eglaičių 80-mečio proga. Tai nebuvo mano projektas, tai kitos mokytojos sumanymas, bet aš mielai įsitraukiau, nes pasirodė, kad tai turėtų labai patikti mokiniams – jie pasodino mišką šalia miesto esančiame sklype, kuriame galės matyti, kaip tos eglės auga.

 

Dažnai ir kitų miestų mokytojai kviečia prisijungti prie jų vykdomų projektų, tad ne tik vienas kuriu, bet dažnai prisijungiu prie įvairių veiklų.

Stengiuosi išjudinti visus savo mokinius. Štai su penktokais turėsime pamoką prie šiukšlių konteinerių, nes kaip tik pamokos tema „Rūšiavimas ir šiukšlės“. Be vadovėlių, be pratybų, tik su popieriaus lapais ir užduotimis.

 

Buvote išrinktas Lietuvos inovatyviausiu biologijos ir chemijos mokytoju. Iš kur semiatės idėjų, kaip įdomiai pateikti pamokos turinį? Galbūt turite konkrečių asmenybių, kurios Jus įkvepia?

Manau, kad šią inovatyvumo nominaciją pelniau ne dėl technologijų, o dėl kitaip vedamų pamokų. Technologijas valdau kaip bet kuris mano amžiaus žmogus. Įkvėpimas ateina savaime, jo semtis nereikia, kartais galbūt matai, kad kažkas padarė taip, tai gal reikia ir man, bet vis tiek išeina savaip, kažką sugalvoji, prasitari puse lūpų, kolega prisimena tai, pasiūlo ir įgyvendiname tą projektą.

Tačiau turiu pavyzdžių, iš kurių galėčiau semtis įkvėpimo. Kai programos „Renkuosi mokyti!“ pirmaisiais metais dirbau Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijoje, gavau dvi pedagogines konsultantes. Tai Valdonė Verseckienė ir Laima Jonušaitė. Jos abi šiuo metu jau yra ekspertės. Tikriausiai kiekvienam pradedančiajam mokytojui palinkėčiau dirbti šalia tokių stiprių pedagogų ir labai nuoširdžių žmonių, kurie kiek tik galėjo man teikė pagalbą kaip mokytojui, kaip dalyko mokytojui ir bendrai kaip žmogui. Pirmuosius dvejus metus turėjau nuostabius pedagoginius konsultantus, padėjusius man stiprėti, nes į mokyklą atėjau baigęs Vilniaus universiteto magistratūrą, neturėjau jokios praktikos, tik „Renkuosi mokyti!“ mokymus, kurie vyko kas mėnesį. Buvau įmestas į mokyklą po „Renkuosi mokyti!“ mėnesio trukmės vasaros mokymų, turėjau kažkaip kapstytis ir dirbti. Tačiau konsultantų dėka sekėsi ganėtinai greitai tobulėti.

 

Šiandien esate programos „Renkuosi mokyti!“ alumnų grupės narys ir konsultantas. Koks buvo Jūsų kelias į šią programą? Kas paskatino pasirinkti pedagogo kelią?

Pasirinkau ekologijos studijas galvodamas, jog noriu dirbti aplinkosaugininku, kad nukreipčiau žmones, kaip jie turi elgtis, kad neterštų gamtos, rūšiuotų atliekas tvarkingai ir atsakingai. Baigdamas bakalauro ir jau pradėjęs magistro studijas, supratau, kad darbas ministerijoje, Aplinkos apsaugos agentūroje bus tik popierinis, o realių pokyčių daryti negalėsiu, vykdysiu kažkieno įsakymus. Supratau, kad šis darbas ne man. Tuomet išgirdau apie dvejų metų trukmės „Renkuosi mokyti!“ programą. Nusprendžiau veltis į avantiūrą – vykti bet kur, kur tik paskirs. Tuo metu gyvenau Vilniuje, o pats esu iš Ignalinos. Patekau į atranką ir man pasiūlė dvejus metus dirbti Kuršėnuose. Sutikau, nes buvau sau pasakęs, kad dvejiems metams išvažiuoju bet kur, o paskui grįšiu į Vilnių ir gyvensiu tą gyvenimą, kurį gyvenau. Planai pasikeitė, likau Kuršėnuose, tik jau kitoje mokykloje. Ten pakeičiau į pensiją išėjusią mokytoją. Perėmiau jos visą krūvį ir jau aštunti metai toje mokykloje dirbu chemijos ir biologijos mokytoju.

Pamačiau, kad galiu daryti pokytį, įskiepyti mokiniams savo aplinkosaugos lūkesčius. Juk jie yra mūsų ir Lietuvos ateitis, o elgdamiesi teisingai saugos ir mylės gamtą, taip mes ją išsaugosime ateities kartoms. Tad mano dešimtos klasės tikslas, manau, pildosi su kaupu, nes dalis Lietuvos žmonių, mano mokinių, į tai gali žiūrėti atsakingiau.

 

Pastarieji metai, prasidėjus pandemijai, buvo kupini iššūkių turbūt visų profesijų atstovams, o ypač pedagogams. Kaip Jums sekėsi juos įveikti?

Neturėčiau kažko labai gražaus apie tai pasakyti, nes man patinka kontaktinis ugdymas. Kad ir šiandien – einame į mokyklą, bet su kaukėmis, nematai vaikų veidų, jų džiaugsmo ar pykčio. Manau, kad puikiai susitvarkiau su nuotoliniu mokymu, nes tai nebuvo kažkokios naujos platformos, naujos programos. Žinoma, buvo labai sunku. Mačiau, kad mokiniams yra nelengva, neįdomu, negalėjau vykdyti jokių projektų gyvai, visi tradiciniai renginiai, kaip zoologijos sodo, zoologijos muziejaus lankymas per šv. Kalėdas, kelionės į pamoką traukiniu, buvo atšaukti. Tokioje situacijoje gali pravesti pamokas, bet jos tampa tokios vienodos –prisijungi, papasakoji, atsijungi ir taisai mokinių atsiųstas užduotis. Dalis mokinių nebenorėjo nieko, jiems nebuvo svarbus nei pažymys, nei mokymasis. Kiti kaip tik sužibėjo – galbūt jiems patiko dirbti savarankiškai, bet tokių buvo tikrai maža dalis. Mačiau, kad auga ir juda į priekį itin mažai mokinių, o kiti yra toje pačioje pozicijoje. Galbūt motyvacija buvo per maža, o gal atsibodo, nes juk visą laiką, visą dieną būni namuose, vakare ir savaitgalį taip pat namuose, matyt, veikė ir emociniai veiksniai. Tad kažkokių sėkmės receptų negalėčiau papasakoti, man nuotolinis darbas tikrai nebuvo sunkus, galbūt šiek tiek vargindavo darbų taisymai. Nuotolinis mokymas niekaip neatpirks to gyvo bendravimo ir buvimo kartu pamokoje, tų pačių netradicinių pamokų kitose erdvėse, kurias šiuo metu jau pavyksta organizuoti, nors ir ne tokioms didelėms mokinių grupėms.

 

Ar sugrįžus į kontaktinį mokymą jautėsi tarpusavio bendravimo pokyčių? Gal tai buvo susvetimėjimas ar kaip tik didelis džiaugsmas sugrįžus?

Gegužės pabaigoje grįžome į kontaktinį mokymą – tikrai buvo smagu matyti vaikus lauke. Stengdavausi eiti į lauką ir ten vesti pamokas. Džiaugsmo tikrai buvo. Dabar to didelio džiaugsmo nebėra, nes mokiniai jau du su puse mėnesio mokosi kontaktiniu būdu, išskyrus atvejus, kai tenka saviizoliuotis turėjus kontaktą su sergančiuoju. Tikrai manau, kad mokiniams smagiau būti bendruomenėje, nes žmogus yra bendruomeninis žinduolis, jis gyvena grupėmis, o ne pavieniui.

Ko palinkėtumėte būsimiems gamtos mokslų mokytojams, kurie galbūt dar dvejoja dėl šio gyvenimo kelio pasirinkimo, ypač kai viešojoje erdvėje gaji nuomonė, kad mokytojo darbas sunkus, pedagogai patiria daug spaudimo, o uždarbis mažas?

Manau, kad visus tuos minusus atperka kartais aplankantis džiugesys, kai tavo mokiniai džiaugiasi kažko išmokę, kai gali mokytis linksmai ar tiesiog įdomiai, kai padėkoja už pamoką. Jei kirba noras tapti mokytoju, linkiu pabandyti tą kelią. Galima bandyti per „Renkuosi mokyti!“ programą arba rinktis pedagogines studijas, nes šis darbas tikrai nėra monotoniškas. Jis dinamiškas, kiekviena pamoka vyksta kitaip. Dažnai nutinka, kad pamoka nesibaigia taip, kaip buvai suplanavęs – atsiranda kažkokios aktualijos, kurias reikia spręsti čia ir dabar. Pavyzdžiui, kažkas kažką apmėtė, kažkas į kažką metė kaukę, valgykloje kažkas kažką barė. Negali atidėlioti, turi spręsti čia ir dabar, nes vaikams tai svarbu yra dabar, o ne vėliau, po pamokų, kai jau bus visi ataušę, bus nebeįdomu ir lauks kitos veiklos. Tad jeigu kirba noras realiai pakeisti pasaulį, kviečiu ateiti ir dirbti mokytojais, nes mes keičiame pasaulį, keičiame žmones, o jie yra pasaulis.

 

Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.